Teisingumas

- Įveskite teisiamuosius! - nugriaudėjo valdingas teisėjo balsas.
  Salės gale atsivėrė durys ir sargybinių lydimi įėjo du jaunuoliai - ne daugiau nei dvidešimt penkerių metų vaikinas su panašaus amžiaus mergina. Abudu akimirkai stabtelėjo ir baimingai apsidairė. Prokuroras, nervingai belsdamas pirštais į stalą, įsmeigė žvilgsnį vienam sargybiniui į akis ir atsikrenkštė. Šis tuoj pat stumtelėjo porelę teisiamųjų suolo link.
  - Arvydas Pelkauskas ir Žana Pelkauskienė, - paėmęs į rankas storą juodą knygą perskaitė teisėjas, - prokurore, dėstykite kaltinimus.
Prokuroras atsivertė ploną segtuvą ir pasitaisęs akinius pradėjo:
  - Arvydas Pelkauskas, gimęs tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septintais. Būdamas penkerių darželyje nukirpo mergaitei kasas, sukeldamas jei stiprų emocini šoką. Per dvyliktą gimtadienį kartu su draugais pavogė iš parduotuvės dėžę gazuotų gėrimų. Du tūkstančiai antraisiais metais vedamas smalsumo iškepė savo katiną mikrobangų krosnelėje - gyvunėlis patyrė stiprų fizinį bei emocinį skausmą ir prarado septintą gyvybę. Po šio įvykio buvo susirūpinta teisiamojo auklėjimu, tad įrašas švarus. Būdamas dvidešimties vedė Žaną Jurgautaitę (gimusią tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt šeštais), po dvejų metų žuvo traukinio katastrofoje. Ponia Pelkauskienė puolė į depresiją ir praėjus trims dienoms po nelaimės nusižudė, tad, manau, jos įrašo skaityti neverta.
  Žanos akys prisipildė išgąsčio. Prokuroras padavė segtuvą šalia stovėjusiam sargybiniui, kuris jį nunešė teisėjui. Šis pervertė lapus, retkarčiais ką nors įdėmiai perskaitydamas. Galų gale kreipėsi į advokatą:
  - Ar gynyba turi ką pasakyti Žanos atveju?
  Vyriškis atsiduso.
  - Ne, jūsų šviesybe.
  - Vadovaujantis įstatu nr. dvylika Žana Pelkauskienė, mergautine pavarde Jurgautaitė, pasmerkiama amžinai, pradedant nuo šio teismo pabaigos. Išveskite ją iš salės, - nuosprendį pabrėžė plaktuko kaukštelėjimas.
  Mergina išbalo ir prasižiojo, tačiau nesugebėjo išspausti nė garso.
Kai pagaliau mergina su lydinčiais sargybiais dingo pro duris salės šone, teisėjas atsikrenkštė.
  - Teisiamojo pono Pelkausko sąskaitoje aš matau tiktai vienintelį rimtą nusižengimą - atimta gyvybė katinui.
  Po nedidėlės pauzės prabilo prokuroras:
  - Katinas, šiuo atveju persiškasis, yra protaujantis gyvūnas, tad už jo nužudymą baudžiama pagal tą patį straipsnį, kaip ir už žmogžudystę. Juo labiau, nukentėjusysis buvo kankintas mikrobangomis šildant kūno skysčius. 
  Teisėjas savo papratimu linktelėjo.
  - Ar gynyba turi ką pasakyti?
  Advokatas atsistojo.
  - Taip, jūsų šviesybe. Visų pirma, kaip jūs žinote, katinai yra unikalus atvejis, nes jų sielą reinkarnuojasi net devynis kartus. Kaltinamasis nužudė šį konkretų katiną tik vieną kartą, tad, logiškai mąstant, ir bausmė turėtų būti devynis kartus mažesnė.
  Prokuroras keistai sukikeno.
  - Bijau, kad turime atsižvelgti į tam tikras aplinkybes - teisiamasis yra sukaustytas konkrečios priesaikos, - šiek tiek pasirausęs popieriuose, prokuroras ištraukė apglamžytą lapuką, - cituoju: "Dievas mato, ir po mirties liksime kartu". Priesaika duota Žanai Pelkauskienei, Viešpaties akivaizduoje.
  Dabar Arvydo akys prisipildė siaubo.
  - Bet tai nerimta! Visi taip sako... Aš nemaniau...
  Teisėjas kaukštelėjo plaktuku, nutraukdamas teisiamojo tiradą.
  - Žodis - ne žvirblis, ponas Arvydai. Prisižadėjot, o dabar tesėsite. Amžinybė kartu, pragare.
  Dar vienas kaukštelėjimas simbolizavo eilinio Paskutinio Teismo posėdžio pabaigą.