Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





pikta kaip širšė pikta kaip širšė

Devintasis ratas. Sirenos

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Šiandien perskaitė, kad žmonės, kurie yra linkę daug laiko praleisti duše ar vonioje greičiausiai jaučiasi vieniši bei izoliuoti, kad vandens teikiama šiluma jiems tarsi emocinio artumo pakaitalas. Pamanyk tik, kokia nesąmonė... Jūratė sulenkė kojas, leisdama kūnui nugrimzti. Galvoje švelniai spengė nuo šalto vandens, gurgančio šnervėse bei ausyse, o kai išsisklaidė verpetai, sukelti jos lėtų judesių, atsimerkė ir įsmaigė akis į lubas. Taip geidė per skaidrų raibuliavimą matyti beribį dangų, tačiau virš vonios skaudžiai spindėjo aštri halogenų šviesa, blausiai atsispindinti nuo juodo marmuro plytelėmis išklijuotų sienų. Nieko tokio: tamsi patalpa priminė povandeninę olą. Saugią ir globojančią.

Pajudino prie šlaunų plūduriuojančias rankas ir kūno paviršiumi nusirito kutenančios bangelės. Ji taip pasiilgo šaltos sūrios jūros. Palyginti su vandenynų stichijomis šis pakaitalas buvo gerokai graudesnis už karštą dušą, teikiantį paguodą vienišiems ir apleistiems žmonėms. Jai šalta vonia teikė vien prarasto laiko kartėlį, bet be jos tiesiog negalėjo ištverti besitęsiančios nesėkmės.

Kūnas maloniai atvėso ir būtų mielai dar pasilikusi duslioje vandens ramybėje, tačiau kažkas pabeldė į duris. Žinojo, kad neturi laiko. Jau ir taip užsivėlino. Per ilgai klūpojo ant kietų grindų, įsmeigusi akis į beveik nematomą, siaurą pelėsio juostelę, išsiraičiusią kamputyje. Jis buvo toks tikras. Beveik galėjo jį užuosti. Vienintelis įrodymas, kad ši spindinti prabanga, keraminiai kraneliai, milžiniškas veidrodis ir dirbtiniai prabangūs aromatai tėra apgaulė. Jie buvo tikri ir apčiuopiami, tačiau tai... Hm... Tam kevalui, kuriame gyveno skausmingai trūko tikrumo. Pavargo nuo dirbtinumo. Žinoma, pati save pasmerkė, kai sutiko su juo išvažiuoti, paliko jūrą ir namus, tačiau tada buvo įsitikinusi dėl savo stiprybės. Manė, kad sugebės jį palenkti. Kvailė. Ne veltui motina, saulėtoje virtuvėje skusdama sidabrinius žuvies žvynelius, kurie spragsėdami šaudė į šalis, įspėjo, jog Žilvino širdis šalta. „Jis šliužas“ – tada iškošė pro dantis vyresnė moteris ir viršutinė jos lūpa taip ir liko kiek pakilusi virš iltinio danties, išduodama neslepiamą pasišlykštėjimą.
– Gal tu nepasitiki manimi? Ar per mažai jų buvo? – Jūratė numetė nuo žuvų vidurių apglitusį peilį ant didžiulės lentos ir įrėmė kumštelius į prijuoste apsuktus šonus. Jei ne gleivėti pirštai, būtų mielai sunėrusi rankas ant krūtinės ir pridengusi save nuo motinos užtikrintumo.
– Pati žinai, kad jis ne toks, kaip anie, – vyresniosios moters rankos sustingo ir skutami žvyneliai nustojo krebždėti. Akis į dukrą pakėlė ne iškart, leido jai pasikankinti tyloje, – visi tavo ankstesnieji tebuvo vietinis mailius. Jiems užtekdavo, kad pažiūrėdavai į jų pusę ir jie ištirpdavo. Tu dar neturėjai tikro iššūkio.
– Ir gerai, vadinasi po Žilvino jau būsiu turėjusi, – merginos balsas cyptelėjo, išduodamas gniaužiamas emocijas, –  ir tu turėsi pripažinti, kad aš nebe vaikas.
Norėjo pasakyti, kad motina privalės skaitytis su ja taip, kaip su vyresniosiomis seserimis, tačiau neįstengė. Pati dar nesijautė joms lygi, tačiau po šito tikrai bus. Po šito jau tikrai...
– Bijau, kad netektų tau pačiai pripažinti, kad šis tavo sprendimas didžiausia šeimos ir savo pačios išdavystė, – suniurnėjo vyresnioji ir pagriebus už žiaunų įmetė kriauklėn naują žuvį, o Jūratė tik norėjo, kad motina pažvelgtų į ją nuramintų, be žodžių pasakytų, kaip labai ji tiki savo vaiku. Taip... Matyt nelemta šiam jos norui išsipildyti. Bent jau tol, kol neužsitarnaus.

– Dešimt minučių, daugiau nekartosiu, – kupinas irzlumo balsas, pasiekęs ją pro užvertas duris, sugrąžino iš prisiminimų ir privertė pajudėti.

Išlipusi nė nepažvelgė į rankšluosčius. Ignoravo ir milžinišką veidrodį ant sienos. Šlapiomis pėdomis šlepsėdama į miegamąjį su pasidygėjimu suraukė nosį, jusdama, kaip juda nuogos moters atspindys jos dešinėje. Tobulas kūnas: pilnos sunkios krūtys, laibas liemuo, ilgos kojos. „Šlykštynė“. Kad ir kaip mėgino nepaleisti šios minties, tačiau žodis iššoko į paviršių kaip gerai supurtyto šampano kamštis ir kažkas sūraus pasklidoje burnoje: kada ji pradėjo nekęsti savo nuostabios išvaizdos? Juk kas ji be jos? Nuo pačių mažiausių dienų žinojo, ką gali jos kūnas. Nuo vasaros prieš mokyklą kai jie kaip špokai užpuolė kaimyno vyšnias, kabarojosi į liaunus medelius ir plėšė uogas saujomis, o sultys varvėjo dilbiais ir lašėjo nuo alkūnių. Kažkas buvo per sunkus ir garsiai pokštelėjusi nulūžo didžiulė puikaus medžio šaka. Visi susirinko prie baltos žaizdos ant vyšnios kamieno. Nekraujavo. Vyšnios kraujas tekėjo jų rankomis, bet ne medžio liemeniu.
– Karas!!! – sušuko vienas iš dvynių ir suspaudęs tarp pirštų nučiulptą kauliuką, iššovė jį į apkūnią daktarės dukrą.

Žaizda akimirksniu užsitraukė. Ne medžio – kaltės. Kai po kojomis voliojosi tokia gausybė „kulkų“, niekas nebesuko galvos dėl to, ką pasakys agronomas Karolis, kai pamatys, ką jie pridirbo jo sode. Vaikai klykė ir puldinėjo į šalis, pro ausis zvimbiant kietiems branduoliams. Velnias, kaip skaudžiai jie segė į minkštus pakinklius... Jūratė gavo keletą į skruostą ir kaktą. Burnoje stumdydama „amuniciją“ naujai atakai jautė, kaip pro lūpų kamputį pabėga rausvų seilių srovelė. Pradžioje ją braukė atgalia ranka, o po to, mergaitei šokinėjant per nulaužtą vyšnios šaką ir paknopstom lekiant iki artimiausios priedangos, nebeliko tam laiko ir vyšnių kraujas kapsėjo nuo smakro, o pasukus galvą, kutendamas riedėjo kaklu žemyn, išskydusiomis dėmėmis dažydamas baltų trikotažinių marškinėlių apykaklę. Ir niekas negalvojo, kaip jie atrodo, visiems buvo linksma ir juokinga, žiauriai juokinga ir be proto linksma. Buvo vaikiškai smagu, kol per sodą nugriaudėjo vieno iš dvynių balsas. Ir šeimininko riaumojimas. Karolis buvo geras, bet kartais tiesiog per stipriai supykdavo...

– Bėgam, – slidūs kaimynų mergaitės pirštai slystelėjo smulkiu Jūratė riešu, – greičiau, kol jis dar mūsų nepamatė.

Karolis purtė berniuką, suėmęs už pečių. Kai iš jo rėkiančių besikeikiančių lūpų netyško seilės, vyras suko skausmo pilną veidą į sužalotą medį.
Tada jis trenkė vaikui.
Antrasis dvynys pasileido link brolio ir siautėjančio sodininko.
Jūratė žiūrėjo į purvinus rausvus dryžius ant draugės veido. Seilės, vyšnios, dulkės, viskas susimaišę ant mergaitės saulės nurudintų skruostų, apykaklė prisisunkusi sulčių ir sušaudyti marškinėliai. Draugė atrodė šlykščiai. Bet žiūrėdama į tą mergaitę Jūratė suprato, kad pati atrodo lygiai taip pat. Tačiau ji ne tokia. Ji kitokia. Ji kaip seserys, kaip mama.
– Paleisk jį! Paleisk jį! Paleisk jį! – klykė berniukas, įsikibęs į kaimyno rankovę.

Nė pati nepajuto, kaip išlaisvino savo riešą iš draugės pirštų ir nutipeno link kovos lauko.
– Dėde Karoli... – garsas vos vos girdimas, tačiau per stebuklą pasirodė pakankamas.

Kaimynas atsisuko. Kairėje akyje buvo trūkusi kraujagyslė. Lyg viena iš kulkų būtų jį kliudžiusi. „Sodininko akyje atsivėrė žaizda, kai mes nulaužėm tą medį“ – tokia štai paika mintis žybtelėjo mergaitės mintyse, tačiau krauju pasruvęs žvilgsnis ją bematant sugrąžino. Vyras taip atidžiai nužiūrinėjo purviną Jūratę, kad jai rodėsi, kad jo žvilgsnis kaip koks metalinis grėblys rėžia jos odą nuo prakaituotais plaukais aplipusios kaktos iki apibrozdintų kojų pirštų, kurie lindo iš kiek mažokų basučių.
– Mes atsiprašom, – balsas vis dar per silpnas, galvojo mergaitė, vis dar ne toks, kaip mamos, ne toks, kaip sesių. Taip ji nieko negaus.

Jūra. Jūra. Šaltas sūrus vanduo... Nagi! Kaip skamba tas balsas? Kaip skambėjo mama, kai liepė paskutiniam tėvui viską palikti ir išvažiuoti? Balsas, panašus į jūros ošimą, kylantis iš gelmių, pridengtas vėjo šnarinamo smėlio.
– Mes atsiprašom, – pakartojo mėgindama pataikyti reikiamą toną, – paleiskit mus.

Karolis išsitiesė, tačiau vis dar laikė vieną iš brolių savo trumpais bukais pirštais, o akimis akėjo mergaitę.
– Prašau...

Šešeri. Jai buvo šešeri, kai atrado TĄ balsą. O kūnas atsirado pats. Jai nė nereikėjo ieškoti. Tiesiog su kiekviena diena vis geriau ėmė jausti odos lopinėlį, kurį svilina vyrų akys. Vieni rinkosi kojas, kiti – liemenį, tretiems patiko lūpos ar mažas apgamėlis virš jų. Bet kai pasirodė krūtys... Žvilgsniai tapo nykiai nuspėjami.

Apvedė liežuviu dantis, suvarė visas seiles į vieną vietą ir išspjovė sūrumą į juodos keramikos klozetą. Skęsk išmatose, „šlykštyne“. Daugiau taip niekada negalvos apie save. Jūra taip pat kartais paskandina keletą žioplų jūreivių, tačiau dėl to tikrai nesutrumpėja nei pigių marinistinių peizažų pardavėjų, nei jais susižavėjusių pirkėjų, eilės. Galbūt kaip tik dėl to žiauraus negailestingumo apsiseilėję poetai nenustoja rašyti eilių vandenynui. Paiki menki žmogeliai. Neprivers jos savęs nekęsti. Nebus brangi šliundra su blizgančia neskoninga suknele – Jūratės pirštai bėgo per begalinę pakabų eilę, mėgindami neliesti rėksmingų apdarų, kuriais ją užvertė Žilvinas. Šįkart ji tikrai išsirinks, kas derėtų prie Jūros jos viduje. Ką nors didingo.

Ir suteiks paskutinę progą Žilvinui.
O gal sau?
Vienaip ar kitaip šiandien paaiškės, ar ji verta motinos pasitikėjimo, ar vis dėlto vyresnioji buvo teisi abejodama.

***
Marko nugara sruvo prakaitas: jis tik ką išdavė savo šefą. Žilvinas aiškiai nurodė apsauginiui sugrąžinti jo turtą, o ką padarė jis? Įšoko į mašiną paskui Jūratę ir su kiekviena praropojusia minute artėjo prie jūros. Nors ir nebuvo įsitikinęs, ar tiksliai suprato nurodymą, nežinojo, ką konkrečiai omenyje turėjo šeimininkas – prabangų visureigį ar moterį, tačiau šiuo metu abu jie vis labiau tolo nuo vietos, kurioje jiems būti derėjo. Baisiausia, kad Markas nieko nepadarė, kad įvykdytų gautą nurodymą, o tai buvo neįtikėtina. Iki šiol jis nebuvo susidūręs su problemomis vykdant įsakymus. Net priešingai: vyrui itin patiko aiškiai ir tiksliai žinoti, ko iš jo tikimasi, o štai dabar jo viduje šėlo visiška nežinios audra, lyg atspindima už priekinio automobilio stiklo įsismarkavusios pūgos.

Jei tik moteris tartų bent žodį, jei tik užsimintų, jei tik leistų suprasti, kad jai reikalinga jo pagalba... Argi Markas nepasiūlė? Argi neatskleidė taip kruopščiai slėpto susižavėjimo ir neišdavė trapios vilties?
– Aš liksiu su tavim, – nuo įtampos prikimusiu balsu pareiškė pravažiavus Kryžkalnį, –  aš galiu tavim pasirūpinti. Aš galiu tave apginti.

O ji nieko neatsakė. Tik stipriau sugniaužė vairą. Galbūt nepasitikėjo Marko žodžiu? O ir kodėl turėtų tiesą pasakius. Juk kai Žilvinas ją šiandien pamatė su nauja suknele ir suėmęs už pečių papurtė, ką darė apsauginis? O kai šefas tėškė savo moterį į sieną ir jos kūnas sutrupino raudona glazūra dengtą vazą? O kai šeimininkas kupinu paniekos balsu išrėžė jai tiesiai į akis:
– Tu rimtai manai, kad paėmiau tave tam, kad galėčiau žiūrėti į tavo VEIDĄ?

Jūratė stovėjo tarp didžiulių raudonos vazos duženų, kurios kaip kraujo balos telkšojo prie moters kojų. Dešiniuoju delnu trynė kairiosios rankos dilbį – vietą, už kurios sugriebęs ją purtė Žilvinas. Menkysta. Sumautas menkysta: virė įniršis Marko gyslose. Ne tiek ant šefo, kiek ant savęs, kad stovi tarpdury kaip idiotas.
– Dėl šito tave paėmiau, – Žilvinas delnu paplekšnojo per moters krūtį, kurią dengė nematyta tamsiai pilka suknelė aukštu kaklu, – šuoliuok ir apsirenk taip, kad matyčiau tai, į ką noriu žiūrėti. Nes dabar, blet, atrodai kaip kokia sumauta mokytoja!

Jūratės mėlynose akyse žėrėjo vandenynai, tačiau šįkart ji susivaldė. Neištarė nė vieno atsiprašymo žodelio, nepadovanojo savo vyrui nuolankumo kupino prisilietimo, tik kietai sučiaupė lūpas ir apsisukusi ant kulno pradingo savo kambaryje. Marko širdis sudundėjo: kas čia buvo? Ar Žilvinas tai pastebėjo? Apsauginis atsargiai žvilgterėjo į šefą, mėgindamas nuspėti, kas sukasi jo galvoje, tačiau nepastebėjo jokio ženklo, kuris būtų suteikęs pagrindo nerimauti. Tironas nieko nenujaučia? Neišgirdo, kaip kažkas nutrūko Jūratės viduje?
O dieve, nejaugi tikrai? Markas bijojo, kad jo širdis taip daužosi, jog viską išduos ir sugadins, tačiau Žilvinas tik dėbtelėjo į užtrenktas kambario duris ir išdidžiai nužingsniavęs prie baro kitame kambario gale, ėmė barškinti prabangius krištolinius grafinus ir gremžti ledą iš kibirėlio.

Apsauginis tyliai žengė kelis žingsnius atgal ir, supratęs, kad gali dingti nepastebėtas, šmurkštelėjo į vonią, sujungtą su Jūratės kambariu. Tie keli žingsniai atėmė visas vyro jėgas ir kai sustojo tarpduryje, neramiai žvelgdamas į antrąjį įėjimą, per kurį bet kada gali pasirodyti namų šeimininkas, jo kvėpavimas buvo toks, lyg jis tik ką būtų nubėgęs maratoną.
– Tu išeisi, – balsas buvo žemas ir duslus, užkimęs. Gal dėl to šiurkštumo moteris krūptelėjo visu kūnu jį išgirdusi.

Nereikėjo klausit. O jis ir neklausė. Tik pastebėjo. Ant lovos išdavikiškai išskerstas gulėjo mažasis jos lagaminas, į kurį skriejo patys reikalingiausi daiktai, todėl Jūratė nieko ir neatsakė. Viskas buvo akivaizdu.
– Gerai, – jam prireikė atsikrenkšti, – Jei reikės... Jei jis...

Velnias, jei ji bent ką pasakytų, jis geriau suprastų, ką turi daryti.
– Jei reikės, aš pridengsiu, – Marko ranka nejučia nuslydo ant ginklo rankenos ir jis susigėdo savo išdavystės.

Pasisuko ir netaręs daugiau nei žodžio išnyko tamsiame šalutiniame koridoriuje, kuriame sutikti šefą buvo mažiausiai tikėtina. Išsirinko patogią vietą iš kurios buvo gerai matyti svetainė ir išėjimas. Čia jis neklius už akių, tačiau bus pakankamai arti, jei tik jai jo prireiktų. Tereikėjo palaukti ir nurimti. Suvaldyti viduje verdančias emocijas, kad visko nesumautų. Turėjo atgauti ramybę, tad pamėgino nuraminti vidinį virpulį pasinaudodamas trenerio patarimu, kuriuo seniokas pasidalino prieš turnyro finalą. Tada suveikė – turi suveikti ir dabar. Privalo.
– Kur tu blet susiruošei? – Žilvino riaumojimas sugrąžino jį į realybę, kai Jūratė, apsitempusi džinsais ir nešina lagaminu, išsmuko iš savo kambario ir nesidairydama nucaksėjo link išėjimo.

Šefas bėgiojo du kartus per savaitę, kartą per savaitę žaidė tenisą ir dar turėdavo vieną bokso treniruotę. Buvo sumautai stiprus ir greitas, tačiau Markas turėjo ginklą. Neskaitant kitų naudingų įgūdžių, kuriuos galėjo pasitelkti, tačiau kol kas nenorėjo kištis. Kol kas Jūratė sėkmingai judėjo link išėjimo, o Žilvinas tik taškėsi prakeiksmais ir riaumojo jai įkandin. Pagaliau vyras pavijo savo moterį. Dabar jau tikriausiai buvusią, tačiau jis dar to atrodo nesuvokė. Griebė už pūkinės striukės apykaklės ir tįstelėjo atgal. Jūratė loštelėjo, tačiau nepasimetė. Suspurdėjo kaip žėrinti žuvelė, per klaidą prarijusi kabliuką, vikriai pakrutino pečius ir šefo gniaužtuose liko tik sidabrinė striukė. Tą trumpą akimirką, kol Žilvino burbonu užpiltos akys suvokė, kad laiko tik išnarą, moteris išnaudojo pasiekti lauko durims ir išnykti žiemos tamsoje.

Žilvinas įsiutęs tėškė Jūratės striukę į sieną, o paskui ją nuskriejo ir kumštis. Duslaus smūgio garsas susiliejo su šalto vėjo, srūvančio pro mažą durų tarpelį, šiurenimu. Ant šviesių šilkinių apmušalų liko kruvini krumplių pėdsakai, tačiau fizinis skausmas matyt greitai grąžino protą. Kai vyras pakėlė akis į apsauginį, veidas buvo stebuklingai ramus, tačiau Markas puikiai žinojo, kad ta ugnis, žėrinti už pilkų akių, pasiekė aukštakrosnės temperatūrą:
– Ko spoksai? Gražink mano turtą.

Markas pasisuko į Jūratę. Moteris vilkėjo tik ploną aptemptą megztuką, po kuriuo kilnojosi skausmingai pilnos krūtys. Kol išvažiavo iš miesto, moters kvėpavimas buvo greitas ir paviršutiniškas ir nuo to garso Markui ėmė dilgčioti visą kūną. Ir nuo besikilnojančių virpčiojančių krūtų. Ir nuo švelniai paburkusių bei paraudusių paakių, nuo jos aštroko kūno kvapo, primenančio sujauktą šeimininkų miegamąjį po to. Kartais galvodavo, kad Žilvinas, sugalvojęs kokį pavedimą, specialiai jį pakviečia iškart po to, kai su ja pasidulkina. Ne kartą svarstė, ar tokiu savo elgesiu tiesiog žemina Jūratę, kuri, taip beviltiškai mėgindavo prisidengti nuo apsauginio alkanų akių, ar tiesiog erzina jį. Greičiausiai dėl abiejų šių priežasčių. Ir dar dėl savęs. Labiausiai dėl savęs: tas šliužas mėgo stebėti, kaip žmonės reaguoja į pažeminimą. Ir tikriausiai jam pasistodavo nuo minties, kad būtent jis priverčia kitą šlykštėtis savimi ir nekęsti savo egzistencijos.
– Jūrate, pasakyk... Tau reikia manęs?

Velnias, kodėl ji taip užsispyrusiai tyli? Pasakytų, kad jis jos nedomina ir viskas būtų baigta. Jis būtų žlugęs, bet bent jau žinotų tai, o dabar ta žudanti tyla...

Jūratės pirštai paleido vairą ir ji siektelėjo link jo. Trumpą, dieviškai trumpą akimirką, Markas manė, kad ji palies jo ranką, koją, nesvarbu ką – svarbu, kad JĮ, tačiau gražuolė tik grybštelėjo buteliuką su persikiniu jogurtu, kuris buvo likęs nuo jos dieninės išvykos į sporto klubą. Įspraudė jį sau tarp kojų, atsuko viena ranka ir priglaudusi prie lūpų, nurijo kelis gurkšnius. Po to sugrąžino jį į laikiklį tarp priekinių sėdynių, nė nepažvelgdama į jos dėmesio alkstantį Marką.
– Jūrate..., – taip nekentė savęs už tą veblenimą, tačiau ką dar galėjo padaryti, pulti ją kaip tas žvėris, nuo kurio ji tik ką paspruko? – Aš tavęs noriu. Padarysiu viską, ko paprašysi.

Ir vėl pasuko galvą į moters pusę. Dieve, negi jis buvo atitraukęs akis nuo jos? Taip. Buvo. Ji buvo per daug nuostabi, kad būtų įmanoma ilgai ją stebėti. Po kurio laiko tiesiog imdavo deginti akis ir svilinantis karštis pasklisdavo kraujagyslėmis. Tačiau šįkart jis susikaupė ir nenuleido žvilgsnio. Nepaisant deginimo, nepaisant visą kūną raižančio alkio. Nagi! Ji negali nejausti, kad jis laukia atsakymo, negali nežinoti, kaip jam reikia žinoti. Tiesą, kad ir kokia ji būtų:
– Ko tu nori? Ką man daryti?

Ir vėl nesulaukęs atsakymo, Markas sugriežė dantimis ir trinktelėjo į panelį. Pyptelėjo aparatūra ir automobilyje užriaumojo „Highway to Hell“ užkimusios gitaros. Rimtai?
– Kalbėk su manimi... – vyro pirštai surakino jos riešą.

Po pirštų pagalvėlėmis kalė pulsas. Greitas. Stiprus. Jos oda degino apsauginio delną, tačiau ji vis tiek tylėjo, o Marko viduriuose sprogo sumautas ugnikalnis.
– Kalbėk su manimi po galais!

Jis trūktelėjo jos ranką, norėdamas, kad Jūratė pagaliau pažiūrėtų ir jį PAMATYTŲ.
Moters pirštai mėšlungiškai gniaužė vairą.
Šįkart Markas nepasidavė.

***
Sušiktai tylu aplink. Beveik galėjo girdėti, kaip skrebena krentančios snaigės į sumaitotą kapotą. Tik kiek vėliau suprato, kad tai suaižėjusio stiklo kristalai byra ant subliuškusių oro pagalvių. Markas spyriu atidarė dureles ir beveik iškrito lauk. Pastovėjo keturpėsčias, jausdamas, kaip parpupirščiuose tirpsta šviežias sniegas ir ledinė drėgmė sunkiasi per drėkstančius džinsus. Iškosėjo ir išspjovė kruvinas seiles, o kai galva nustojo suktis, atrėmė nugarą į automobilio slenkstį ir pagrabaliojo striukės kišenes. Velnias... Neįtikėtina. Ir kodėl turėjo pakelį susigrūsti būtent į kairiąją kišenę? Virpančiais lediniais pirštais traukė vieną cigaretę po kitos ir visos trupėjo delnuose: saugos diržas jas visas sutraiškė. „Bent vieną, prašau, kad nors viena būtų... “ tik tokią mintį sau leido. Ir viena atsirado. Štai ji – išgyvenusioji, nusišypsojo jai vyras ir švelniai suspaudė tarp lūpų.
Kurtinančioje tyloje čirkštelėjo žiebtuvėlis ir sušiureno smilkstantis tabakas.

Snigo taip žudančiai lėtai. Ir tyliai. Šaltis čiupinėjo kaulus ir stingdė kraują šnervėse. Kažkas tame dilgčiojančiame skausme jį ramino. Ta trumpa pertraukėlė, kai viskas nurimsta, treneris kažką aiškina, kažkas apčiupinėja sudaužytą veidą ir tą trumpą momentą galimą pajusti, kaip tinsta ir pučiasi lūpa ir dilgčioja sudaužyti šonkauliai. Tik tą trumpą momentą, nes kai grįžti į ringą visa tai lieka kažkur už kadro. Dabar buvo jo pertraukėlė. Po jos turės grįžti į automobilį ir susirasti mobilųjį, reikės išsikviesti pagalbą: čia dar ne nokautas, jis dar nepralaimėjo, jis dar stovi ant kojų, nors tik ką ir neteko kažko labai svarbaus. Dar nežinojo, ko tiksliai, tačiau dabar ne laikas vertinti, netrukus bus laikas grįžti ir atstovėti dar vieną raundą. Galbūt paskutinį.

Kai cigaretė susmilko iki filtro, šiaip ne taip įropojo į visureigį ir ėmė grabinėti, mėgindamas atrasti, kur po velniais pasidėjo jo mobilusis. Iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti į Jūratės kūną, prismeigtą prie sėdynės priekinį stiklą praplėšusio eglišakio. Kvepėjo persikiniu jogurtu, sakais ir Kalėdomis. Markas pakėlė akis. Medžio atplaiša suplėšė moters megztinį ir dabar viena puiki krūtis baltavo tamsoje. Pilna ir standi, šiek tiek primenanti išnokusį melioną, kurį taip norėjosi suspausti tarp delnų ir pakelti prie lūpų. Išgerti saldžias sultis. Ne. Nereikia sulčių: švelnia oda lėtai varvėjo pieniškai saldi jogurto srovelė. Gėrimas išsitaškė po visą saloną, bet didžioji dali teko moters veidui ir kaklui, ir visa saldi masė dabar lėtai slinko žemyn, sunkdamasi į megztinio draiskalus ir vinguriuodama dar šilta oda. Kai srovė pasiekė spenelio galiuką ir ėmė kauptis į lašą...
– Padėk man... – Jūratė sudėjo visą savo galią į šiuos žodžius. Surinko kiek jos dar buvo likę ir išstūmė lauk pro sukąstus dantis.

Kai Markas pakėlė į ją savo akis, moteris suprato, kad balse buvo per daug Jūros gelmės. Tą vienintelį kartą, kai buvo tikrai svarbu kažką padaryti dėl savęs, ji susimovė. Galutinai. Tai patvirtindamas vyras pasislinko arčiau ir priglaudė lūpas prie spenelio, verkiančio persikų pienu. Marko lūpos prasivėrė ir jis švelniai ją apžiojo. Visą, kiek tik tilpo į jo godžią ir alkaną burną, o kai spenelis blizgėjo nuo seilių, šaltas ir šiurkštus vyro liežuvis, nuvinguriavo dilgčiojančia oda, keliaudamas baltu takeliu aukštyn.
– Ir tu, Brutai? – sušniokštė paskutiniai moters žodžiai, kylantys iš pačių vandenyno gelmių.

Jūra juos išdavė ir daugiau niekas nebeišdrįso sutrikdyti tuščiomis pievomis atslenkančios stingdančios tylos.
2016-11-15 11:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-25 11:49
Renaldas Mikalauskas
Nesu mėgėjas tokio žanro, bet sutinku kad parašyta tikrai kokybiškai. Tik man pritrūko jame lengvumo. Nuo pirmu eilučių padvelkė dramatizmas. Yra iš ko man pasimokyti jei sugalvočiau rašyti dramas. Ačiu už kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-28 12:51
sesė_mėta
Mmm, kokybiška proza. Tamstą, ko gero vertina pagal skirtingus kriterijus, negu kitus, nes nesuprantu kitaip, kaip gali būti, kad šitas tekstas vertas 3,5, o kiti daug prastesni šioje kategorijoje - 5. Na, bet čia gal aš viena dar bandau įžiūrėti balų sistemoje objektyvumą :).
Labai gražiai aprašinėji, abi perpektyvos - iš Marko ir iš Jūratės pusės, ženkliai skiriasi, kas yra šaunu. Man patiko, kad visa ta mistika Jūratės vaizde išnyksta, kai pasakojama iš Marko bokštelio.
Neaiškumų, jei kiek ir buvo, tai jie visai netrukdė. Man rods, širše, kad tu iš pradžių parašei kūrinį konkursui, o po to sugalvojai, kad tokį konkursą reik daryt :). Negi čia netyčia Jūratė ir Žilvinas? (o kur padėjai Kąstytį ir Eglę ? :) )
Viskas man čia buvo gerai, išskyrus pabaigą. Brutas? Prie ko čia tas Brutas? Beskaitydama susidariau nuomonę, kad tas Markas Jūratei visai nieko nereiškia, o dabar ... Brutas. Negi ji kažko daugiau iš jo tikėjosi? Ne, pabaiga numuštų, bent 0,5 balo (bet vis tiek suapvalinu ir spaudžiu 5).

O pabaigai, smulkūs pasikabinėjimai:

"į apkūnią daktarės dukrą" - čia ta dukra tai Jūratė? Nelabai supratau tą vaizdelį su vyšnia.

"jautė, kaip pro lūpų kamputį pabėga rausvų seilių srovelė." - ar galėjo ji jausti, kad seilės rausvos?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-08 09:21
Aurimaz
Sudėtingesnis įvilkimas, mano nuomone, yra šiokios tokios baimės išraiška, kad lengvai atiduota, kūrinio idėja gali tiesiog nesuvilioti skaitytojo. Ir yra gan didelis šansas, jog taip atliktas kūrinys TIKRAI nesuvilios skaitytojo, nes kam įdomu graužti įpakavimus, kai galima imtis saldainio?
Jei abejoji, ar tavo idėja pakankamai gera, pašniukštinėk aplink ją - gal surasi aspektą, kuris dar nebuvo nagrinėtas? Ar nagrinėtas taip atsainiai, jog jį galima išnagrinėti dar kartą? Ar tiesiog pateikti kitaip, įdomiau?
Mano "Sevitas" irgi neturi jokios originalios, ar net ypatingos idėjos. Bičas papuola į alternatyvų pasaulį. Pff... šimtą kartų girdėta. Tačiau tai nėra priežastis traukti rankinį stabdį, nes yra galybė dalykų, kurie DAR nebuvo papasakoti tokioje klišinėje aplinkoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-08 08:45
pikta kaip širšė
Hm... na aš tiesiog manau, kad gal kažkiek įdomiau skaitytojui yra, kai viskas nėra akivaizdu ir reikia šiek tiek paieškoti. Žinoma, kiek tas "saldainis" vertas tokio sudėtingo "įpakavimo" - čia jau kitas klausimas. Visai gali būti, kad šioje vietoje ir nepavyko pasiekti lygiaverčių mainų. Ačiū už kitokią perspektyvą ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-07 21:34
Aurimaz
Tiesiogiai. Savanaudiškas tekstas. Skirtas autorei, o ne skaitytojui. Tau reikėtų išmokti lengvai atiduoti savo idėjas, nes visa kita jau sugebi. Dabar gaunasi toks įspūdis, jog sąlyginai paprastą idėją įvilkai į sudėtingo pateikimo gniaužtus - kad parodytum, jog taip sugebi.
Labai savanaudiška, nemanai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-07 08:58
pikta kaip širšė
Nu ir kaip dabar tuos tris žodžius susiinterpretuoti? :-))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 18:40
Aurimaz
Labai savanaudiškas tekstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 09:30
pikta kaip širšė
Jūratės - Žilvino santykyje jokios išdavystės nemėginau užšifruoti.

O kodėl taip norisi matyti "plokščią" leopardinę barakudą? Tos, kurios nestovi prie stoties, o geria Moet pusryčiams, tikrai negali būti bukos, nes jos privalo išsilaikyti kiek kitokiame sluoksnyje ir nepadaryti gėdos savo palydovui. Na, čia tik taip pamąstymas :-) meluočiau, jei sakyčiau, kad apie tai galvojau rašydama :-)) Tiesiog įdomiau kurti sudėtingesnį personažą ir pabėgti nuo stereotipų.
Man smalsu, ar tos, kurios uždirba iš savo kūno, niekada nepasiilgsta savosios asmenybės. Tos dalies, kurios neapibrėžia fiziniai parametrai. Būtent tą abejonę ir turėjo perteikti nenoras eilinį kartą suusipakuoti į vulgarią dekoltuotą suknelę, kurios esmė yra papai.

Dėl žūties - na jie abu patiria avariją ir abu yra sužeidžiami (Markas koso krauju - vidiniai sužeidimai?). Taigi mirties galimybė yra palikta, o ar ją pasirinkti, čia vėl skaitytojo pasirinkimas.

Tikrai suprantu tavo pastabą apie nutylėtus nutylėjimus (gerai ča užsukai) ir negaliu su ja nesutikti. Negaliu ir užsispyrusiai tvirtinti, kad šiame tekste viskas apgalvota ir iškedenta iki paskutinio siūlo galo - tikrai palikau kažkokių palaidų galų. Tačiau ir nebuvo tikslo nupiešti šį piešinį ant milimetrinio popieriaus. Man patinka dialogas su skaitytoju, todėl nenoriu kūrinyje pati viena atsakyti į visus klausimus. Juk faina, kai galima fantazuoti ne vienai, o įtraukti ir kitus į šitą žaidimą ;-))
Ačiū tau labai už visus komentarus. Visi geri (ne ta prasme, kad pagiriantys), skatinantys pagalvoti ir padiskutuoti ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-05 18:48
Damastas
Gali pasirodyti, kad esu labai priekabus, bet... na gerai - aš toks ir esu :DDD  Be to, šis darba man įdomus, tiek idėjiškai, tiek visaip kitaip. Taigi...

Gerai, kad keli sau įdomias užduotis. Dar geriau, kai  kyla klausimų beskaitant.  Kadangi įdėta buvo fantastikoje, vis tiek skaitydamas ieškojau aiškesnių jos užuominų.  Nors ir perspėjai, kad čia jos nedaug, vis tik mane įtakojo tas išankstinis nusiteikimas :)
Bet, jeigu skaityti kaip prozą su mistiniais-alegoriniais momentais, tuomet viskas yra daugmaž  gerai, nes fantastinio turinio tikrai mažoka. Galbūt man asmeniškai trukdė tas laukimas kažko, kas paaiškins nežemišką sirenų prigimtį. Antra vertus, buitiškų užuominų tekste buvo ne taip jau mažai ir prozos skyrelyje galbūt susiskaitytų visiškai kitaip.
Tokią mintį, kad tai stilizuotas pasakojimas apie barakudas - taip pat turėjau. Bet tuomet motina galėjo būt pvz. tokia fyfiška, senstelėjusi, infantili Barbė botulininėm lūpom:)) Arba vis tiek nepagavau jų šeimynos tipažo :) Bet naujųjų laikų „sirenos“ man yra būtent tokio arba labai panašaus formato. Ir kodėl dabar Jūratei netinka suknelė su dekoltė, jeigu tokia jos dalia, toks auklėjimas, jeigu tokia jos darbinė uniforma?
Žilviną irgi esu visaip išvartęs, kaip tą kubą-rubą rankose. Tprasme, iš visų perspektyvų ir galimų atspalvių. Tarkim jis ir yra tas kietas riešutas. Tuomet jin apsilaužo ragiukus ir tiek tų žinučių – užsimeta kablus, leopardinę suknutę, trenkia durum ir šuoliuoja toliau per gyvenimą. Kaip ir niekam jokio didelio streso. Čia kaip kazino, vienur pasiseka, o kitur ne iš karto. Arba gryn pokerio reikalai - arba laimi, arba ne. Jokios išdavystės. Aišku, meninės interpretacijos vardan kartais galima aukoti logiką. Būtent todėl, šita vieta man buvo labiausiai klaustukinė. Ir dar dėl to, kad Jūratės portretas lyg ir piešiamas ne paviršutiniškas, ir tuomet vis sukirba klausimas, tai barakuda jin, ar ne ?
Marko fizinę išdavystę lyg ir perskaičiau iš antro karto. Vis mėginaukastis dar giliau, bet viskas buvo čia pat.Ir vis tiek liko toks netikrumas. Pvz. Jūratė lyg ir jau pasmerkta, persmeigta tos šakos,. Bent man taip iš konteksto susiskaitė. Tuomet pagalvoju -  gal jis, kaip sakoma, pasinaudoja paskutine proga prie jos prisiliesti, žinodamas, kad ji taip ar taip jau finišo tiesiojoje.
Antroje versijoje lyg ir žūsta visi liudininkai. Tame tarpe ir Markas? Tuomet kaip? Dėl ko?
Suprantu, kad stengeisi neužknisti skaitytojo paaiškinimais, bet čia gavosi priešingai - kūrinyje yra nemažai dviprasmybių,  o nutylėjimai nutyli apie dar nebaigtus ištransliuotus dalykus.  Skaitydamas vis abejoji ar tuo taku pasukai, o gal reikėjo anuo? Ir vis ieškai, kur gi tas kelias platus pasidėjo ? :)
Na taip, Jūratės išdavystė ir man pasirodė įdomi. Ta versija, kad ją nesąmoningai pražudo jos pačios įgūdžiai man būtų įtikinamesnė, labiau logiška ir šiaip subtilesnė. Plius labiau atitinktų pavadinimą, nes suicidui, vis dėlto, per mažai motyvų.

Bet man tikrai patiko, čia yra daug vietos diskusijai. Ačiū :)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-05 10:23
pikta kaip širšė
Ir labai gerai, kad kyla tas klausimas :-) nes šita dviprasmybė buvo palikta sąmoningai (ačiū, kad pastebėjai). Kaip rašiau pirmame šio teksto komentare - jis tiek pat fantastinis, kiek ir ne fantastinis. Priklauso nuo to, kaip bus skaitomas ir kaip interpretuojamas.
Galima manyti, kad sirenos yra fantastinės būtybės, turinčios antgamtinių galių paveikti vyrus, manipuliuoti jais, pražudyti, pasiglemžti ir t.t.
Lygiai taip pat galima pavadinimo  nesuprasti tiesiogiai. Perkeltine prasme sirenos - tos pačios viliokės, tik be jokių mistinių galių, su išlavintais gundymo sugebėjimais. Paprastai vadinamos barakūdomis ;-)
Kaip skaityti ir kaip interpretuoti, manau čia kiekvieno individualus reikalas.

Žilvinui nebuvo numatytos jokios mistinės galios - jis tiesiog "kietas riešutėlis", į kurį pagrindinė veikėja nusilaužia dantis, nagus ir viską, ką ten dar galima nusilaužti.

Šeimos išdavystės motyvas daugiau numanomas (motina nujaučia, kad Jūratė pasirinko per stiprų varžovą ir mėgina ją atkalbėti, nes nuo jos sėkmės priklauso šeimos gerovė. Norėjau sukurti vaizdą, jog tiek ji, tiek seserys, tiek motina, gyvena iš vyrų. Ar jų gundymui pasitelkia magiją ar tiesiog įgūdžius, čia turėjo priklausyti nuo pirminio skaitančiojo pasirinkimo. Ir jei jo susimauna - šeima netenka savo gerovės šaltinio).
Ryškesnė išdavystė buvo Marko. Jis pirma išduoda savo šeimininką, po to išduoda Jūratę, kai į pagalbos šauksmą atsako pasiduodamas visiškiems fiziologiniams poreikiams.
Mane pačią labiausiai dominusi išdavystė - Jūratės. Norėjau palikti atvirą klausimą skaitytojui, ar šaukdamasi pagalbos ji sąmoningai sugundo Marką ir taip pasmerkia save pražūčiai, ar tai nutinka netyčia: ar ji išduoda save ir nusižudo, ar ją pasmerkia ir nužudo jos "magija"/ įgūdžiai.

Štai maždaug tokios buvo mano rašymo intencijos ir sumanymas :-) Kiek jau jis pavyko, tai jau kitas klausimas. Čia tik jūs galite nuspręsti ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-04 01:39
innuendo
Oh shit. wow.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-03 09:36
Damastas
Na,visų pirmą, kyla klausimas ar sirenos čia yra perkeltinė prasmė, ar vis dėlto jos turi kažkokių realiai mistinių galių. Gerai čia suvarčiau :)))
Tuomet lieka klausimas dėl sąryšio tarp sirenų ir išdavystės kaip tokios. Man šis mitinis personažas labiau siejasi su Apgaule. Brutas kaip ir į temą būtų, tačiau prieš tai išdavystę aiškiausiai matau tik apsauginio veiksmuose. Ne visiškai aišku kuoJūratė išduoda šeimą ir save išvykdama su tuo šliužu Žilvinu. Gal jis irgi turi kokių tai galių. Žaltys,matyt, ar koks tai juodas magas? :)
Na ok, save ji gal ir išduoda bendroje sumoje, pati pakliūdama stipresniojo įtakon, vergovėn :) Bet koks yra pirminis jai šeimos užduotas ir pačiai sau keliamas tikslas ? Pavogti džipą? C'mon :) Vat lagaminėlio su kešu iš seifo lyg ir pritrūksta man - būtų aiški išdavystė :) ir smūgio metu salone sninga baksais:) Ne ironizuoju, tik mėginu pakonstruoti,bet aišku čia ne mano daržas.
Tai tiek pradžiai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-02 08:56
pikta kaip širšė
Labai norėčiau atsakyti į tavo klausimus, ale... Kokie tie klausimai? :-)))
Viskas, ką surašei yra teisinga. Dėl Žilvino geras pastebėjimas, kad reikėjo ir jam kokio žmogiško elemento, bet rašant neatėjo tokia mintis. Gaila, gal rimtai būtų tikroviškesnis buvęs...

O dėl pavadinimo, tai niekas ir nesusiveda ;-) Čia yra interpretacija išdavystės tema pagundų pasaulyje
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-01 18:47
Damastas
Klausimus, vis delto pasiliksiu po to, kai gausiu atsakymus. Nes paciam dabar idomu, del ko ju tiek daug man, ir kodel daugiau viskas visiems aisku :)

Pradzioje gerai aprasoma aplinka, herojes santykis su ja, su pacia savimi, nepasitenkinimo, kartelio seseliai. Geras momentas su pelesiu sterilioje erdveje - atsiranda auksinio narvelio pajutis, tik isradingiau apzaistas. Scena su motina isduoda komplikuotus santykius, atskleidzia kazkokia paslaptinga uzduoti, siekius, nora irodyti.

Alkunemis lasantis “vysniu kraujas “ – labai labai gerai! Įtrukusi akies kraujagysle – is tos paties kategorijos :)
Apie Marka  daug ka paminejau pries tai. Taip jis neatsveria Jurates, kaip pasija. Bet, kaip personazas, -cia jau galiu ir kardus suremti :))
Vis delto Zilvinas turi siokiu tokiu spalvu, tik jos visos desruktyvios. Galbut vienas kitas uzsilikes zmogiskas atspalvis dar labiau pabreztu jo ziauruma, tikruma :
Po avarijos - labai gerai. Ypac tas sniegas stikliukais. Dar patiko tas intarpas is bokso ringo - leidzia isijausti i personazo mastyma ilysti i kaili tskant :)

P.s. Niekaip nesuvedu devintojo isdavikisko rato su sirenomis...

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-01 09:57
pikta kaip širšė
Tai žinoma, kad tu skaitai visiškai kitaip. Damastiškai. Nieko kito ir nesitikėčiau ;-)

Ale netikiu, kad kažko nesupratai. Nebent svarstai, jog interpretacija nuklydo nuo sumanymo. Bet iš dalies toks ir buvo sumanymas ;-)
Vienas skaitytojas paklausė, ar Jūratė pabaigoje mirė ar išgyveno...
Pasakiau, kad nežinau, nes to žmogaus interpretacijoje ji išgyveno. Kas aš tokia, kad keisčiau kito žmogaus mąstymo ir vertinimo procesą :-) one little bug. nothing more. nothing less...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-30 19:26
Damastas
Nedidel4 citata iš to ką sau buvau atsižynėjęs

...Grafinas ir ledas, man asmeniškai, puikiai suskamba būtent šioje versijoje.
Dabar Markas. Emociškai kur kas sitipresnis - daug kartu stipresnis, aiškesnis ir labiau vykęs personažas, negu Jūratė . Jis vienintelis čia yra visiškai suprantamas. Absoliučiai aišku, kad jis moteriai tik patogus pakeleivis. Tačiau, kad ir trečio plano tas atlikėjas, bet turi tikrus jausmus, aiškius planus ir troškimus. Netgi jo blaškymasis tarp pareigos ir aistros yra nepalyginamai įdomesnis, nei  pagrindinės, tačiau mažai suprantamos herojės motyvai. Gal aš kitaip skaitau, bet man Jūratė blanki, vedama iki galo nesuprantamų tikslų, o Žilvinas - nepagarindžiamai despotiškas psichopatas. Nėra aišku, kur slypi tų dviejų personažų tragedija.
Gera paskutinė scena. Labai kinematografiška.

Vis dėlto likau labai daug nesupratęs:
...

:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-28 09:06
pikta kaip širšė
Nuostabu, kiek daug kiti randa tekste. Ypatingai, kai net nesijaučiu to parašiusi :-))) Bet su vak vaku nepasiginčysi - pasakė "gimda" yra, vadinasi yra :-))) so fun!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-27 20:09
40581
nu ar galima dar nesubtiliau perteikinėt "atgal į gimdą", nei pirmojoj pastraipoj?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-27 19:34
Loke1
Pabaigą gerai suvedėt.
Pradžia čiutčiut perkrauta įvaizdžiais, smulkmenom.
Suprantu,kad cia toks stilius -detaliskumas,kaip pažiūrėti filmą žodžiais, t.y. filme viskas aisku,ten nepalikta vietos žiūrovo vaizduotei.
Pradžioje tik skaitai,karstaisi įvaizdžiais,gražu.pastraipa baigėsi ir galvoji,apie ką čia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 21:35
Sportbatis
Va tik dabar pastebejau, kad ir popo.lt platini kuryba :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2
[iš viso: 28]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą