Paskutinis Tavo paveikslas

Rašau šį laišką Tau.
Pasislėpusi tylos sienoje, tu gyveni praeities akimirkom - jos vilioja, supa
Nuobodžiai lauki savo šanso spjauti man į veidą, išlieti pykčio upes
Atėjome ilgais takais iki aklavietės, paleisk.
Nes daugiausiai džiaugsmo teikčiau tau kape
Tik nutrūkusi linija išryškins albumo juostą?
Trumpas kelias tarp meilės ir pykčio uostų, visgi atsibosta
Tai sunku tai pripažinti..
Kaip daina, netekusi melodijos
Kančia, netekusi agonijos
Mūsų meilė – tai sarkazmas ir ironija.
Mūsų garbinamas nuobodulys..
Šėlmiškas takas į prarają, tai mūsų kūnai, praradę sąsają
Krentame kartu, bet nesilaikydami už rankų, vengiame kontakto
Nors nesame ieškomi, greičiau tie, kurie ieškome..
Tokį maldavau, kad paveikslą nupieštum man.