Rašyk
Eilės (73922)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10420)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





cerera cerera

Kandidatas IV

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


-  Leila, vaikeli, Leila, ar girdi?! - nebuvo įmanoma neišgirst spigaus gimdytojos balso prie pat ausies. Jau seniai ji  taip nesidžiaugė išgirdus šį balsą, nors ir nesuvokė,  iš kurgi čia atsirado jos mama?

Nudžiugusi stryktelėjo ir tuojau pat išvirto iš savo išmaniosios kėdės-lovos – buvo užmiršusi  ištraukti atramas. Nepatikliai apsidarė – pažįstamas, saugus kambarys, jokio balto miesto,  jokių sijonuotų žmogystų, o svarbiausia - visi dantys vietoje. Tik mama vis dar tebekabojo ekrane, berdama žodžius kaip žirnius:

- Na pagaliau, miegojai kaip užmušta! Maniau, jau būsi padauginus atpalaiduojančiųjų.  Ar skaitei paskutinius pranešimus, jie identifikavo juos, tuos vaikų grobikus!

- Grobikus? Ach taip, vaikai, - Leila sunkiai grįžo į realybę, dar niekuomet anksčiau nebuvo regėjusi tokio tikroviško sapno!

- Tai IMO - „Išlaisvinto mąstymo organizacija“ -  jie vogdavo vaikus ir siųsdavo juos į vieną iš uždraustų planetų, kur auklėjo pagal nelegalią programą. Viskas neva tai laisvai naujajai kartai užtikrinti, - nekreipdama dėmesio, kad dukra nebespėja sekt jos minčių, susijaudinusi kalbėjo moteris. -  Na žinai, tie visi skiedalai apie gyvenimą be papildų, sintetikos, be minčių valdymo ir pan. Tokie įsivaizduoja, kad žmogui išaugt reikia tinkamai išvalyto oro, žolės ir grūdų, dieve dieve, kur ritasi pasaulis!

- Išlaisvintas mąstymas?, - Leila sustingo, juk tai buvo viena mėgstamiausių judviejų su Toru temų! Tik jos vaizduotėje tas mąstymas apsiribojo apsivalymu nuo chemijos ir grįžimu prie senųjų papročių. Tiek, kiek pačiam norisi ir nėra draudžiama įstatymais.

- Suimti visi, tik jų kurjeris pabėgo!, - spigus balsas išdavė didžiulį susijaudinimą, - Kažkokiu būdu sugebėjo ištrint visus savo duomenis ir tarytum skradžiai pradingo! Sako, jis buvęs ten  itin svarbi persona... Kurjeris - toli gražu ne pagrindinė jo veikla. Įsivaizduok, pats vienas ir gamino  aukščiausios rūšies popierių, prisidengęs neva tai dirbtuvėmis!

- Dirbtuvėmis... Sakai dirbtuvės?, - Leilai nevalingai virptelėjo smakras ir tuo pat metu pradėjo krėst nervingas drebulys.

Kaip ji norėjo, kad visa tai būtų netiesa, kad abejones kuo greičiau išsklaidytų senovinė,  kaligrafiškai išraityta žinutė, papuošta įmantriais ornamentais iš medžių, gėlių,  fantastinių paukščių ar įvairiaspalvių žvaigždžių, ir  būtinai su prierašu „Amžinai Tavo – T. “
Tačiau tuo pat metu kaip niekad skaudžiai suvokė,  kad daugiau nebebus nei kurjerių, nei laiškų, nei piešinių.  Juk kiek žmonių šiais laikais turi dirbtuves?!

- Na bet svarbiausia, kad  vaikai atsirado, o pagrobėjus utėlizuos – vieša egzekucija internete, tik dar nepaskelbė tikslaus laiko, - autoritetingai užbaigė savo tiradą ir pranyko, nepasiuntus nei oro bučinio, kaip įprastai.

Vos gimdytojai dingus iš ekrano, Leila neramia širdim atsisuko žinių transliaciją: štai ir jie, vyrai juodais apsiaustais, tik veidai atidengti. Keletas sulamdytų, nespėtų sunaikinti laiškų, įmantriai suraitytų ant balto, blizgaus popieriaus. Ir nelegalių gamyklos patalpų vaizdas, toks iki skausmo pažįstamas, kad moteris akimirkai net užsimerkė.... Ta pati dirbtuvė, tik jau be jokių baldų, įrenginių – patalpos tuštutėlės, o ant grindinio voliojosi drauge su Leilos svajomis sudaužytos skulptūros - gyvatės, erdvėlaivio, avataro... Mažiausiai nukentėjus juodoji mamba, grėsmingai riogsanti galva beveik nepažeista ir tarsi šaipydamasi iškišus savo ilgą, lipnų liežuvį.

Viskas baigta, ramino ji pati save, tik reikia skubiai sunaikint įkalčius. Niekas jos neįtars, Toras nepaliko jokių pėdsakų, judviejų ryšiai užfiksuoti tik jos pačios įrenginiuose ir atmintyje. Bet tai irgi pataisoma.

-      Tu man tik plovei smegenis, verbavai, bet kaip meistriškai, kaip tikroviškai! Tikriausiai juokeisi iki ašarų,  skrebendamas tuos  „Mažoji, švelnioji Beatriče“, „ Aistringoji mano Salome“, - naikinti, skubiai naikinti savo bukumo įrodymą, -  Leilos lūpas iškreipė graudi šypsena, monologas darėsi vis verksmingesnis, kol galų gale liko tik mintys, kurios vis labiau bjuro. Buvo ir gaila savęs, ir tuo pačiu šitaip gėda!
Bandė iššaukti bent jau pyktį, tačiau tuo pat metu jautė, kaip su apmaudo banga kyla ašaros, smaugia gerklę, skausmingas gniutulas užspaudžia kvėpavimą,  girkšteli dantys ir vidinis skausmas srauniais upeliais prasiveržia iš akių.
Drebančiom rankom vieną po kito klampiu skysčiu liejo laiškus, kurie tirpo akyse. Tuo pačiu įsakė savo mintims tirpdyt meilę, ilgesį, apmaudą, gėlą – jokio poveikio.

Kelis kartus giliai įkvėpusi, nusišluostė ašaras. Iš veidrodinės sienos į ją žvelgė pusamžė moterėlė vanago formosnosim, juodais paakiais ir kiek gelstelėjusiais dantimis.
Taigi, kur tas jai rekomenduotas chirurgo kodas? Bent jau akivaizdžius išvaizdos trūkumus ta proga susitvarkys, sarkastiškai pagalvojo. Gal, kai pradės patikti pati sau, nebeužkibs ant kiekvieno apsišaukėlio kabliuko? Kai pati atrodys ne ką prasčiau už tą Toro blondinę komikse?
O kol lauks nosytės operacijos, užsirašys į SPA. Tą patį, kuriam Toras taip ir nespėjo užbaigti savo paskutinės – juodosios mambos skulptūros.

- Viskas baigta. Nuo šiol jokių pavojingų, neoficialių ryšių, - pasižadėjo.
Jokio palengvėjimo, tik įkyrios mintys vis sukosi ir sukosi, lyg ta prasukama vaizdo kamera. Kokią  žinią Toras norėjo išsiųst jai prieš išsitrindamas? Matyt tai buvo išties svarbu, jei be leidimo įsibrovė į jos sapnus...? Nejaugi pagrindinis tikslas ir buvo užverbuoti  ją, Leilą? Ar visgi atgrasyti nuo bandymų sužinot tiesą? O gal ji jam iš tiesų rūpėjo...?
Neatsakytų klausimų tik daugėjo, nors desperatiškai bandė ir bandė visas žinomas atsipalaidavimo ir užmiršimo technikas.
Kas iš tiesų tas žmogus, dėl kurio ji liovėsi kurti, nemiegodavo naktimis, laukdavo laiškų, o sulaukus netgi juokingai skurdaus, lakoniško atsakymo, kone apsiašarodavo iš džiaugsmo?
Šito ji jau niekuomet nesužinos... Bet argi tas žinojimas kažką reikšmingai pakeistų jos gyvenime? Kažin... Dabar svarbu nesuskysti, reikia grįžt į realų gyvenimą, jei ne dėl savęs, tai dėl šeimos, dėl mažojo Pijaus.
O ir tėtukas netrukus sugrįš iš  užsitęsusio tarpgalaktinio reiso – kaip jai dabar trūko šio patikimo ir atlapaširdžio vyro peties! Kaip gerai, kad sūnus paveldėjo būtent jo, o ne kokio nors maištininko Toro genus!

Sulaukė Pijaus ir po vakarienės darkart paleido koncentruotas dienos naujienas -  tegul mato, kas būna su nepaklusniaisiais ir te nemėgina susidėt su jokiom pamišėlių organizacijom. Jai reikalingas sveikas, laimingas sūnus, o ne viskuo nepasitikintis maištautojas!

-      O kodėl tie juodi vyrai prilipdyti prie sienos? Ką čia ant jų pila?
-      Vaikeli, tie dėdės stipriai nusikalto Valstybei. Ir vaikams. Jie yra... Tai, tai teroristai....
-      Tai ko tu verki, mamyte, juk juos sugavo, taip?
-      Tai laimės ašaros, džiaugiuosi, kad nugalėjo gėris, vaikeli...

Tik neklausk manęs, kas yra gėris, brangusis, nes aš jau nebežinau, - atsiduso ji mintyse,
Nusibraukusi ašaras, tirštai prileido garų vonias -  vieną sau, kitą sūnui. Pabaigusi naktinį ritualą, apkamšė mažąjį nakčiai ir įsitikinusi, kad vaikas miega, nušlepsėjo į savo darbo kambarį.  Kibernetinėje atmintyje užsirašė:
1)    Ištrinti Torą iš virtualios ir realios atminties.
2)    Nebenaudoti papildų – nei sau, nei vaikui.
3)    Parašyt komiksą „Baltasis miestas“. Ir paskubomis nupiešė kelis eskizus iš sapno, nelegaliai instaliuoto jai skulptoriaus.

Užmirš. Idėja apie senų senovėje numarintą žanrą išsitrins drauge su pačiu Toru  – jo idėjomis apie laisvą mąstymą, pasakojimais apie senovinius Žemės gyventojus, gyvus, žaliuojančius parkus, kvepiančias gėles, tikro smėlio kopas, gėlą vandenį, žmones be apyrankių, kamerų, valdžią be sekimo aparatų... Laikus, kai kiekvienas vaikas mokėjo rašyti ir piešti, o patiems mažiausiems močiutės sekdavo pasakas.... Laikus, kai planeta buvo pilna menininkų ir kiekvienas jų turėjo po savo Beatričę...

Jau įjungė atminties valymo programą ir paleido neatstatomai sunaikint dokumentą užrašu „Toras. Kandidatas į virtualius meilužius“.
2016-11-12 15:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-06-15 11:34
Sigitas Siudika
Kaip tau dabar atrodo ar tai stipru: jie vogdavo vaikus ir siusdavo į uždraustas planetas ir ten auklėdavo paga nelegalias programas...Dieve mano...kiek slaptumo. o kam? nu grobdavo vaikus...o jeigu į uždraustas planetas juos siusdavo auklėti tai kodėl programos nelegalios? jiems nelegalios? vaikams nelegalios ? ar tiesiog nelegalios programos vaikų auklėjime? nuo šitos vietos jau įdomu. Kuo tau padeda nelegali programa? O jeigu  nepagrobtus vaikus auklėti nelegaliomis programomis tai būtų ne nusikaltimas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-22 22:05
sesė_mėta
Hm... Žodžiu, ką aš norėčiau pasakyti. Didžiausias riebiausias šitos istorijos pliusas yra tavo sugalvotas pasaulis. Didžiausias minusas - tai, kad kaip jau sakiau pradžioje, čia tėra jo griaučiai. Norėtųsi, kad jį praplėstum, kad sujungtum visas dalis kažkokiom jungiamosiomis gijomis, kad tai būtų ne kartais painių vaizdų kratinys, o vientisa istorija. Mano subjektyvia nuomone, tekstas (kalbant apie visas dalis) turėtų būti bent trigubai ilgesnis.
Ilgesnis manau turėtų būti ir dėl to, kad man gaila tavo darbo jį kuriant kad taip trumpai tegalėtum pasidžiaugti.

Bet kita vertus... skaitau dabar kitų komentarus ir matau, kad daug kam buvo viskas daugmaž gerai. Jų dauguma, aš - mažuma. Gal kaip ne fantastikos žmogas aš kabinėjuosi ten, kur fantastai nesikabinėja. Dabar daug labiau sutinku su Andrėnu negu su Aurimaz. Bet kadangi niekada neįtiksi visiems skaitytojams tai tikiu, kad atsirinksi tik tau pačiai naudingiausius pasiūlymus.

A, beje, man nuspėjama nebuvo. Ir pabaiga patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 18:33
Aurimaz
Paskaičiau nuo pirmos dalies, labai kantriai, tarsi būtų super geras, įdomus kūrinys. Pasiekus šią stotelę, mano nuomonė yra maždaug tokia:

1. Pagrindinė herojė "veža". Su ja tikrai gerai padirbėta ir nematau daug reikalo ką nors keisti.
2. Pasaulis. Net jei autorė sakosi nesuprantanti savojo pasaulio iki galo, jis išlieka savotiškai įtikinantis.
3. Veiksmas ir pasakojimas. Vienintelė šiek tiek nesuprantama vieta buvo Leilos patekimas į situaciją, kur ji pamatė juodai vilkinčias žmogystas, išlipančias iš senamadiško automobilio. Teko pasukti galvą, kas ir kaip. Jei turėjai mintį susukti skaitytojui smegenis, tuomet tai pavyko. Jei ne - tikslink epizodą. Bet šiaip viskas daugmaž gerai.
4. Stilius OK. Nieko keisti nereikia.
5. Idėja. Ši vieta man sukėlė klaustukų. Kol kas kūrinys laikosi ant dviejų masyvių kolonų - herojės ir kuriamo pasaulio. Pačios idėjos nelabai užčiuopiu (maždaug, ką išties ketini pasakyti skaitytojui). Jaučiamas šioks toks blaškymasis. Tai nėra blogai, nes ne visi kūriniai tokias turi. Dauguma kūrinių sugeba išsilaikyti vien tik ant herojų pečių, pernelyg nesigilinant į idėjas, todėl pernelyg nesiblaškyk ieškodama vienos. Gali būti, jog aiškesnė kryptis gims vėliau, berašant.

Mano įvertinimas - 4.5/5 (Jei rimtai, senokai Rašykuose bebuvo kas nors panašaus. Tęsk.)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-29 16:32
matrica qr
Fantastiškai geras! Manau, kad šią knygą mielai apsiimtų spausdinti bet kuri leidykla ir ją mielai pirktų ir skaitytų tiek jaunas, tiek vyresnio amžiaus skaitytojas. Tik žinoma, kad gerokai per trumpas šis fantastikos kūrinys, bet juk dar ne pabaiga?  5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 14:07
Loke1
perskaičiau visas dalis. man patinka, kaip tiesiog skaitytoja. Galvoju, paimčiau į rankas tokią knygą ir rekomenduočiau kitiems.
Žavus ir įdomus jūsų sugalvotas pasaulis. visgi, reikia turėti talento tam.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-15 09:31
pikta kaip širšė
Kai žmonės kalba tiesą, tai negali sakyti, kad jie "not nice at all". Galėčiau pasirašyti po tavo komentaru ir vertinimu. Tai tada reiktų pripažinti, kad ir pati not nice :-))) o to tai jau nebus :-)))

Aš nelabai tikiu perrašinėjimu. Man pačiai mieliau pasiimti patirtį ir bandyti ją pritaikyti kitame kūrinyje, nei užstrigti ties vienu. Na, nebent pati idėja labai veža ir nesinori dar paleisti jos... Čia subjektyvu, žinoma ;-))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-14 19:58
cerera
Andrėnai, nežinau kaip ten dėl  Sporos, bet man tu jau įrodei, kad gali būt žiaurus :):)  O perrašyt pirmu asmeniu jau ne pirmas man siūlai, gal reikės taip ir padaryt...?
Riebus trejetas ir buvo mano optiminstinis variantas, neturėjau didesnių lūkesčių, tiesą pasakius. Ir kam rašai 4, jei pats sakai, kad tekstas to nevertas...:)? Juk ne vakar pradėjau rašyt, tiesiog tokio žanro nesu bandžius dar niekad.
Ačiū už patarimus ir rekomendacijas!

Taip, Spora (na  nelimpa tau Širšė, nepyk),  esi dėl visko teisi, su viskuo sutinku visu 100%.
Tiesą pasakius, dabar labai rimtai pakoreguočiau tas pirmas dvi dalis. O juk ir Andrėnas tą patį patarė. Juodraštinis variantas buvo nuoseklesnis, o taisiau jau dalimis, todėl natūraliai ir gavosi šitaip.
Ko pasimokiau? Kad negalima skubėt, reikia pabaigt kūrinį, tada  koreguot ir jau tik tuomet skelbt, jeigu jau taip norėsis ir bus ką parodyt.
Lygiai tą patį pagalvojau dėl nuspėjamumo, tik jau post factum.
Na žodžiu, čia man buvo gera pamoka, dėl to pavienių dalių kelimo, kai visas tekstas dar nebaigtas. Elementarus nepatyrimas.
O Toras man pačiai nerealiai patiko, tai stengiausiai neišsiduot ir matyt persistengiau :D

Lengvai, ačiū už palaikymą, nes nebespėju lankstytis nuo kritikos strėlių :))  Bet, tiesą pasakius, man ir pačiai tas pasaulis ne visai suprantamas,  jei būtų bent kiek suprantamesnis, tikrai lengviau rašytųsi :) Aš visiškai rimtai. Čia buvo mano pirmasis bandymas kažką neegzistuojančio sukurti ever. Visą laiką jaučiausi, lyg meluočiau ir vis giliau ir giliau klimpčiau į tą savo melą be jokios vilties išsikapstyt. Sunku :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-14 17:24
Andrėnas
Utėlizuoti? Žiauri bausmė, nieko neprikiši...

Gerai, prie reikalo. Pradžioje sveikinimai pabaigus pirmąjį kūrinį. Pasirinkai išties teisingą ilgį – ne romanas ir ne miniatiūra. Tiesa, ne visai pagaunu, kodėl kiti komentatoriai taip gėrisi "atskleistu vidiniu pasauliu". Gal dėl to, kad esu mažumą senas ir didžiumą barzdotas diedas? Nors ne, nemanau. Gink die nenuvertinu tavo pasirinkimo. Vidiniai išgyvenimai gali būti didysis konfliktas ir nešanti kūrinio linija (pvz. Lengvai Ankstoka), paliekanti nuošalyje išorinius konfliktus, action scenas ir net dialogus. Tačiau norint tikrai pasiekti kolegų rašykų rodomą pasigėrėjimo lygį dar tikrai yra kur padirbėti. Visų pirma kūriniui trūksta fokuso – nėra aišku, ar orientuojamės į vidinį protagonistės pasaulį, ar į išorėje vykstančius įvykius. Taip pat reikia pasidarbuoti dėstymo sklandumo bei tikslių (ir nenuobodžių!) aprašymų fronte.

Ranką ant širdies pridėjus, paskutinė dalis vis dar verta max riebaus trejeto (Spora, vis dar netiki, kad Andrėnas is not nice at all?) plius vienas balas už debiutą, akivaizdžias pastangas tobulėti bei užsispyrimą pabaigti.

Na ir pabaigai rekomendacija: perrašyk kūrinį nuo pat pradžių pirmu asmeniu, kaip galima mažindama išplėstinių sakinių kiekį. Pvz:
“namas, kuris buvo geltonas” –> “geltonas namas”
“pamačiau, kai ėjau gatve” -> “beeidama gatve pamačiau”
Pasaulio pristatymą pagal galimybes perkelk į dialogus ir/arba protagonistės mintis. Pvz.: “Na mažiuli, kaip šiandien keliausi darželin? Paskraidysi su autodronu? Leisi mamai padirbėt papildomą pusvalandį? Ak, koks tu vistik šaunuolis!”
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-14 14:21
Lengvai
Šita dalis iš visų Kandidato dalių man patiko labiausiai - viskas suprantama ir aišku, vientisas stilius, personažai savo vietose :)

Tačiau gaila, kad taip greit užsbaigė, man asmeniškai dar kokių 2 dalių pritrūko, na dar gal tikrovėje galėjo kažkas nutikti? Pagrobti Pijų? Pagrobti Leilą? Grįžti vyras iš komandiruotės... Na, čia man taip norėtųsi :)

Bendras didžiausias kūrinio minusas - man iki šiol tas pasaulis nėra suprantamas, bet tiek jau to.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-14 13:23
pikta kaip širšė
Na kadangi jau pripažinau, kad perskaičiau, o iš savos patirties žinau, kaip užknisa laukti, kol kažkas susimylės parašyti savo nuomonę, tai nekankinusiu, juolab, kad nemanau, jog labai daugiau kažką prigalvosiu.

Nežinau, gerai ar blogai, tačiau yra tokia nepaneigiama taisyklė, kad paskutinė dalis praktiškai nesikomentuoja, nes norisi apžvelgti visą tekstą ir įvertinti jį kaip visumą – tiesiog tas didysis paveikslas tampa gerokai svarbesnis už atskirą dalį ir nieko jau čia nepapūsi prieš vėją ;-)

Žodžiu pirmas dalykas, kas labiausiai krenta į akis, tai bendras kūrinio nenuoseklumas ir stilistinio vientisumo trūkumas. Žinau, kad rašant atskiromis dalimis tai daugiau mažiau neišvengiama (na bent jau mūsų profesionalumo lygyje), tačiau šiuo atveju pirmos dvi dalys labai skiriasi nuo trečiosios, o ketvirtoji lyg atskira respublika. Priežastis suprantu, tiesiog konstatuoju faktą: jei skaitytume viską vienu prisėdimu, atrodytų kaip skirtingi kūriniai.

Dėl pačios pabaigos siužetinio sprendimo neturiu jokių pretenzijų (gali netikėti, bet čia aš rimtai). Vienintelis dalykas, kas man su ja nepatinka, tai tas faktas, jog šis išrišimas buvo nuspėjamas nuo pačios pradžios, vos buvo užsiminta apie sukilėlius ir paslaptingą draugą, kuris nesivadovauja sistemos primetamomis taisyklėmis. Žodžiu praktiškai jau pirmoje (vėliausiai – antroje) dalyje buvo aišku, kad tas personažas nėra tas, kuo dedasi. Realiame gyvenime gali sutikti keistuolių ir lygiagrečiai gaudamas info apie netikėtus įvykius šimtą metų jų nesurišti. Tačiau čia literatūra ir čia galioja Čechovo dėsniai... Žodžiu jei norėjai nustebinti skaitytoją, mano manymu, galėjo pagelbėti informacijos apie sukilėlius užgniaužimas. Galėjo jie pasirodyti vos ne paskutinėje dalyje, arba sušmėžuoti kažkokiame bendrame triukšme ankstesnėje dalyje, tačiau parodydama jiems daugiau dėmesio išdavei Torą anksčiau, nei greičiausiai norėjai.

Bendra kūrinio idėja visai ok, bet kaip ir rašiau po ankstesne dalimi, labai daug ir ilgai pasakojai apie pasaulio tvarką. Tie aprašymai suvalgė labai daug energijos (tiek tavo, tiek skaitytojo) ir nusiurbė dėmesį nuo Toro. Jo kažkaip pasigedau. Pabaigus tekstą pagalvojau, kad galėjo jo būti daugiau. Daugiau jų santykių nupiešta per bendravimą, o ne per pasakojimą. Aš, kaip skaitytoja, būčiau norėjusi, kad mane jis suviliotų (juk žinai, kad skaitant tapatinamės su personažais), jei jis man būtų labai patikęs, jaučiu, kad ir išdavystė paskutinėje dalyje būtų sugrojusi daug aukštesnėmis natomis, būtų daug lengviau suprasti ir pajusti pagrindinės veikėjos nuoskaudą. Dabar ji lieka suprantama, tačiau nepajaučiama.

Tai štai, atrodo daugiau mažiau visos mano mintys apie šį tekstą ;-) tikiuosi nepabėgsi iš fantastikos ir bus dar progų pavaidinti man visažinę komentatorę, nes pati tai OHO kaip AFIGIENAI rašau :-))) žodžiu priimk mano pastebėjimus su sveika doze skepticizmo ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-14 12:43
cerera
Dėkoju už komentarą ir kritiką :)!!!

Suprantu, ką turi omenyje, visgi neturėjau tikslo čia aprašinėt blogio ir gėrio kovos:). Kartais individas tiesiog priverstas rinktis mažesnę blogybę iš dviejų, priklausomai nuo jo individualus požiūrio, religijos, auklėjimo, ar tiesiog stereotipų. Pasirinkimą gali padiktuot ir taip vadinamas bandos jausmas, baimė,  nenoras išsiskirti, o jeigu žvelgiant kiek giliau – tai ir kolektyvinė pasąmonė. 
Realiame gyvenime  juk retai būna vien juoda ar vien balta, ar itin ryškūs, vienpusiški charakteriai.  Mus supa daug pilkos spalvos ir tokių pat pilkų žmogelių ir jų pasirinkimai – subjektyvūs. Kaip ir kiekvieno skaitytojo individualus skonis, ar ne :)?

Man pačiai, tarkim, patinka skaitant gilintis ir galvot, ką pasirinkčiau aš, tarkime, pagrindinio herojaus vietoje? Kurią pusę palaikyčiau? Ar tyliai ramiai susitaikyčiau, ar visgi rizikuočiau, kovočiau? Patinka svarstyt,  dvejot, neprašau, kad man būtų viskas sukramtyta…. Kiekvienam savo, matyt :)

Oi, nesakau, kad tekstas puikus, pati jam turiu daugiau priekaištų, nei jūs čia visi kartu sudėjus!  Tik dėl tavo išreikštos pastabos šiuo konkrečiu atveju norėjosi pasiginčyt, nes sąmoningai nedariau ir ateityje neplanuoju daryt to, ko iš manęs reikalauji :)

O jeigu žinai, kaip lygiai tą patį buvo galima padaryt kokybiškiau, įtaigiau, logiškiau, labai laukčiau patarimų!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-14 11:14
lllllllll
Įtikinamai atskleidžiamas moters vidinis pasaulis. Toks mažumėlę paviršutiniškas, emociaonalus, kartais choleriškas, kartais naivus, o vietomis netgi pragmatiškas, bet dėl tų prieštaringų savybių dar tikresnis.
Personažai gana aiškiai įsivaizduojami, dialogai gyvi ir suprantami.
Vis dėlto ne iki galo aiški pati idėja, norisi sužinoti, kas yra didesnis baubas "teroristai" ar režimas, galų gale - kas laimėjo ? :)
Bet parašyta gerai, stilius nekliuvo, skaityti buvo visiškai lengva.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą