Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Visus mus lydi namų ilgesys. Namų žemiškų, tačiau dažnusyk dar labjau tų, iš kurių mes nusileidome į šį pasaulį. Pasaulį, kupiną emocinio skausmo, karų, žiaurumų, beprotystės ir nuožmios konkurencijos už būvį. Už išlikimą, už gardesnį kąsnį, gražesnį vyrą ar moterį, saugesnę aplinką, už šansą būti pastebėtu ir įvertintu, už didesnę galimybę išgyventi ir išmaitinti savo vaikus. Net gi mūsų biologinis atsiradimas, paženklintas ta nuožmia kova, kai tik viena į tikslą besiveržianti tėvo ląstelė pasiekia savo paskirties tašką  motinos kūne, o kitų milijonai žūsta pakeliui  į jį. Jūs be abejo paprieštarausite: O kur gi meilė, gailestingumas, Jėzus ir kiti žmogaus būtį įprasminantys religiniai atributai, šventraščiai ir asketų liudyjimai? Taip, sutinku. Jie egzistuoja lygiagrečiai su visu tuo tamsos ir įtampos nešuliu, kaip kad amžiną tango šoka susikibusios diena su naktimi, nenuilstamai ir stropiai pakeisdamos viena kitą tame amžinybės judesyje.
Dažnai kasdienės rutinos iškapotomis akimis jau nebematome jokių savasties orientyrų. O dar tas šiaurietiškas mūsų uždarumas ir ilgos rudens naktys, eilinė nesekmė darbe ar moksle. Nutolęs draugas ar staiga išdavusi artima sielodraugė. Ir štai žiūrėk tas atsipalaidavimui skirtas degtinės šlakelis,  kanapių suktinė ar patvory už eurus nugvelbti iš tarpuvartės prekeivio milteliai tave jau kelia iš tos smegduobės ant staiga išdygusių sparnų į euforinių fėjų padanges. Iš kurių, jei būtum savam prote, suprastumei – nusileidžiama tik ant smaugvirvės arba sugriuvusio gyvenimo byrančių kaladėlių.
Geriausiai šių namų ilgesį supranta benamis. Tas, kurį matome savo darbo vietoje – prie atliekų konteinerių.  Kantriai ir stropiai rūšiuojantį  gyvenimo šiukšles, kuriose jis dar randa iš  mūsų pertekliaus ir sotumo likusią kruopelę  savo egzistencijai papildyti, pateisinti ir pratęsti. Jis tikrai žino namų šilumos ir jaukumo vertę ir ją dažnai sapnuoja apleistoje ir drėgme persunktoje pašiūrėje kartu su savo likimo draugais – iš namų išmestomis sulysusiomis katėmis ir apšiurusiais, uodegas pabrukusiais baugščiais šuneliais. Panašiai galbūt  tėvynės ir namų ilgesį išjautė ir tremtiniai, su mažamečiais vaikais  stribų ištremti į Sibirą. Ten baisiau už badą ir stingdantį šaltį kamavo gimto sodžiaus vaizdai, naktimis pasirodantys sapnuose tarsi balti garai šaltuose barakuose, kylantys iš vatinukuose susigūžusių ištremtųjų burnų.
Visada pilnai įvertiname tik tai, ko staiga amžiams netenkame. Ir tą tuštumą neretai bandome užpildyti bet kuo, kad tik greičiau pasibaigtų tas gilus sielos maudulys. Ir baimė. Lyg akrobatui,  virš bedugnės  akimirkai praradusiam lygsvarą ant lyno, ištempto tarp gyvenimo ir mirties briaunų.
Tomis akimirkomis nejučia kreipiamės į kažką, kurį vieni vadina Dievu, kiti Absoliutu ar Aukštesne Jėga, Angelu Sargu.  Tarsi bandydami užčiuopti ore nematomą gelbstinčią ranką, galinčią mus pakelti, atkurti, išgydyti ir nušluostyti nevilties ašaras. Ir meldžiamės savais skaudžiai nuoširdžiais žodžiais tikėdamiesi, kad juos kažkas išklausys. Būtinai išgirs ir išgelbės. Štai taip pilnai nusižeminę ir suklupę nuo tos žemiausios ir tamsiausios sielos kertės ir pradedame žengti po truputį aukštyn, pasitelkę pirmąjį savo užgimusio tikėjimo aukštesne jėga krikštą. Tikėjimo, kad mes ne vieni šiame pasaulyje. Kad yra kažkas, kas mus girdi, saugo, veda ir padeda. Kad tavo atsiradimas ir išbandymų kraštutinumuose panardinta būtis nėra betikslė. Kad privalai išgyventi ir išlikti šio pasaulio negailestinguose verpetuose. Tereikia atrasti tą nematomą ryšį, pašnekesį, nuoširdžią maldą, bendravimą  su tuo, ko niekada neapčiuopsi, būdamas šiame trapiame ir trumpaamžiame kūne. Ir šimtąkart teisus tas, kuris pasakė, jog,, Jei Dievo nėra, tuomet žmonija privalo Jį išgalvoti“. Nes mūsų mintis yra niekas kitas – kaip idėjos tęsinys link materializacijos. Link harmoningos būties. Prasmės ir tikslo link. Ir jei po tokių tavo žodžių ir minčių šalia pabirę vandens lašeliai žiemos naktį pavirs nuostabių formų ledo kristaliukais – vadinasi tu teisingame kelyje.
Kuomet paklausi šviesiai pražilusių žmonių apie prabėgusį jų gyvenimą, paprastai jie lyg susitarę atsakys, jog jis prabėgo lyg viena diena. Tuose jų žodžiuose slypi gili išmintis: Nuramintas protas atveria vartus sielai. Tokie žmonės dažniausiai būna užsiėmę savo pašaukimu, mylimu darbu ir kažko ypatinga iš gyvenimo nesitiki ir nelaukia. Juos tenkina dabarties akimirka ir jie visa savo esatimi visuomet panirę joje. O tu pabandyk to paties paklausti žmogaus, kuris yra nuolatinėje laukimo būsenoje. Laukiantis geresnių laikų, geresnio partnerio, didesnės algos, atvykstančių svečių, šviesesnio rytojaus ar laimingo loterijos bilieto. Čia laikas stovi vietoje. Ir sekundinė rodyklė juda valandinių rodyklių greičiu. Čia jau – sustingusio laiko namai. Užstrigusių minčių ir idėjų buveinė. Bet ar norėtume tokiuose namuose gyventi?
Kartais mąstau, kad mūsų sielos tarsi mažos sėklytės vienkartiniuose kūnų vazonėliuose auga tol, kol ateina laikas juos persodinti į didesnius, erdvesnius indus. O senuosius metam į duobes, krematoriumus, apraudam liūdnose ir paniurusiose pakasynose tarsi užmiršę, jog amžinybės virsme kiekviena pabaiga reiškia naujo apreiškimo pradžią. Tarsi amžiną sugrįžimą į laikinai  prarandamus dangiškų erdvių namus.
Tie mūsų keliai, kuriais bėgame malšindami sielos ilgesį,  labai skirtingi, nors esame įklimpę juose kaip vienoje bendroje klampynėje, kapanodamiesi iki grabo lentos. Ir tas prakeiktas bei geidžiamas pasaulis tėra tik laikina ašarų pakalnė, kurioje nuolatos tenka  tempti save už plaukų, turint tik vieną atspirties tašką –anapusybę.
Ši  mūsų būtis neišvengiamai pilna abejonių, nuopolių, atsikėlimų, džiaugsmingų atradimų ir skaudžių netekčių, kur kiekvienas pasitikėjimas ilgainiui virsta  nusivylimu, o kiekviena neviltis - netikėta dvasine atspara. Čia mūsų priešai ilgainiui  tampa geriausiais treneriais ir pagalbininkais, o tariami draugai - sekinančia našta ir tuščia gaišatimi. 
Ir tik bėgant metams ir palengva slenkant plaukams,  įgauname tą neįkainuojamą egzistencinę patirtį, kuri nebeleidžia  taip lengvabūdiškai  ir paskubomis  teisti. Kuri  skatina vis dažniau  atleisti, dovanoti. Sau ir kitiems. Šiapus ir anapus. Tuomet belieka stebėti ir stebėtis ta amfiteatrine scena, kurioje dar tęsiasi mūsų pasirodymo įvairialypiai  vaidmenys. Kur dalyvaujame tose beprotiškose išlikimo varžybose, kur pralaimėjusiems ir vėl suteikiamas begalinių pakartojimų šansas, kol pasieksime savo tikslą – pažinti savo dievišką pradmenį. Ir tenebus gąsdinančiomis tos keisčiausios rolės, kuriose išlipdomi esame iš vieno molio luito  nepailstančio Kūrėjo  pirštais. Nematomose rankose, Iš kurių nesibaigiančia srove teka  mūsų amžinas tikrųjų namų ilgesys.
2016-11-11 07:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-12 16:15
bns
bns
Šioje esėje sudėta gili mintis ir išmintis. Taip stipriai ir prasmingai parašyti gali tik dvasingas žmogus, praėjęs gyvenimo duobes ir pakilimus bei turintis neįkainuojamą gyvenimišką patirtį.

Linkiu sėkmės ir Dievo palaimos einant savęs link.   5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą