Ne akmenėlis

Ak, suprantu
koks niekšas, kad kitaip nemoku.
Galėčiau patylėti, bet...
ir patylėti – ne.
Esu štai toks, –
net  po save, nedorėlį,
išvaikščioju nebodamas, kad skauda
net jeigu taip bažnyčioje,
net jeigu Dievo žodyje,
net jeigu...

Bet leisk man dar minutei susikaupti,
nes nuojautoje išgirstu –
nepatikėsi, kad gebėčiau dar kažkaip
ir tavyje, nepadejuodamas skaudėti.
-----------
Šaly Savęsp,
giliau kaip veidrody, kaip šuliny,
žvaigždynais dienoje įsižiebia dangus,
o iš po kojų kelias bėga į akis.
Kas bepavys?
Kas žino, kur jis skuba taip?
Kas gena šitaip jį?

Ir atminty dar  vis
kūrenasi neužpūsta ugnelė,
kaip žodžiai motinos:
– Skaudėk, sūnau,
ne akmenį, ne akmenėlį auginu.