Du

DU

TREČIADIENIS
Slogus sapnas “gaudė” bundančios Mašenkos sąmonėje. Dailiom rankelėm trynėsi akeles. Sapną iškart pamiršo. Bet “baisumas” nepraėjo. Ji sėdėjo autobuse. Buvo užmigusi. Laiku pabudo. Autobusas stovėjo “Šito” miesto stotyje. Keleivių nebuvo. Vairuotojas skaičiavo pinigus. Mašenka čia atvyko aplankyti sesers. Jos –dvynukės.
“ Šiandien trečiadienis . Mano gimimo diena”, galvojo Mašenka. Bandė nusišypsoti, bet pati save nustebindama, tik suraukė rūsčią miną. “Turbūt tai dėl sapno. ” Kurį laką ji nesąmoningai braidė po miestą. Buvo ankstyvas rytas. Tuščiose gatvėse karaliavo (Caryla) jos batų kaukšėjimas, pauzės ir rūkas. Jautėsi tarsi kosminis laivas brendantis per eterį. Tykus seno miesto vaizdas žadino poetę Mašenkos sieloje. “Paetesa”... Užmigusi ankstyvą metą tapo melancholikė. Man atrodo, kad ji kažko laukė. Ko? Nežinau. Mane tokioje aplinkoje “pagauna” abstraktus kažko laukimas. Ko? Neklauskit. Turite patys tai išgyventi. Gal būt  jau išgyvenote nekartą. Kai kurie “tai” išgyvena nuolat...
Mašenka jautėsi ypatinga. Svetimo miesto gatvės- neįprastos. Vietiniai to nepastebi. Pripratę. Viskas kas svetima- ypatinga. Nepažinta. Maša jautė ryšį... Žavesį. Rūko skraistė miestą puošė ir darė jį daug turtingesnį vaizduotei. Fantazija skrodė miglą, nevaržoma. Ir kūrė pasaka šito miesto gatvėse. Apgirtusi vaizduotė kvatojosi. Slogi nuotaika dingo. Šią trumpą akimirką, čia susidarė terpė kurioje, poetė-melancholikė jautėsi laiminga. Tiek jai reikia... Mergina įsuko į didelę gatvę. Grysta lauko rieduliais. (Tokių r. pilna liet. laukuose.)
TILTŲ GATVĖ. Tai ne gatvė, o didžiulis tiltas virš bedugnės. “Gatvės” šonuose grūdosi aukšti bokšteliai. Pasakų nameliai. Raudonų čerpių stogeliai. Geltonos sienos. Medinės, užvertos, langinės. Maša ėjo gatvės viduriu. (Kelio gale žybčiojo šviesoforas.) Per riedulius sunku eiti.  Mergina pavargo. Vidury tilto nebuvo bokštelių-mažų namelių. Juos pakeitė masyvus turėklą.. Į turėklą atsirėmė alkūnėmis. Galvą padėjo ant delnų. Iš bedugnės kilo rūkas . Vėjo šuoras “debesį” praskleisdavo ir atsiverdavo “juodumas”. Po sekundės rūkas vėl užliedavo bedugnės vagą. Mašenka metė monetą... Ji nulėkė. Ir viskas. Ramybė gaudė (nesutrikdyta) . Baltos burės išniro iš po tilto. Be garso, dideliu greičiu skriejo į priekį. Saulė jau buvo pakilusi. 5 cm. nuo žemės... Apšvietė Mašenkos veidą; Bokštų čerpes, kitoje gatvės pusėje; Vieną bedugnės šlaitą... Burės nėrė gilyn. Tarsi bandydamas pasislėpti nuo salės spindulių. Sudrumstas rūkas blaškėsi vagoje.
Gatve nudundėjo automobilis. Mergina girdėjo kaip trinktelėjo į sieną bokštų atvertos langinės. Sucypė durys. Nykštukai ėjo į darbą. O gal šiaip vaikščiojo.
Tilto pabaigoje stovėjo didelis namas. Su arka per vid. Už arkos buvo tunelis, kuris vedė į kitą gatvę. “Štai”, sušnibždėjo mergina perėjusi tunelį. Gatvės gale stovėjo namas, kuriame gyveno jos sesuo. Pieš metus Marija jau buvo čia. Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Gal tik namas, kur gyveno sesuo, buvo perdažytas. Pasigirdo skambutis. Varpelio. Jauna moteris (raudonais plaukais) atvėrė kavinės duris. Ant vinies pakabino lentelę su užrašu: ATIDARYTA. Virš kavinės durų kabėjo varinė iškaba. Paauksuotomis raidėmis: “Kavos namai. ”
“Dar anksti, užeisiu į kavinę. ”
Mašenka nusipirko giliukų kavos su sojos pienu ir šimtą gramų džiovintų slyvų, aplietų šokoladu ir prilipdytu graikišku riešutu. Kava buvo kartoka, traukė liežuvį, bet maloni. Šokoladinio saldainio skonis neapčiuopiamas, tirpo burnoje, sklaidėsi kaip rūkas...
-Ar čia galima rūkyti? -Paklausė M. Baro moteris linktelėjo galvą. Mergina ištraukė odinį maišelį su rūkymo reikmenimis. Iš jo neskubėdama išėmė: ilgą muštuką, dėžutę su popierėliais, maišelį su aromatizuotu tabaku, aparatėlį cigaretėms susukti. Iš maišelio išplėšė du žiupsnelius (plaušo) tabako. Įdėjo į aparatėlį. Suspaudė. Pirštais pasukiojo. Aparačiukas prarijo popierėlį. Palikdamas mažą galiuką, kurį Mašą suvilgė liežuviu. Pasukiojo truputėli tarp pirštų  ir cigaretė gulėjo ant stalo. Malonus, vyšnių kvapas pasklido po mažą kavinės patalpą...
- Rūkote? - Mergina paklausė pardavėjos.
- Taip.
- Prisėskite šalia. - Barmenė sutiko. Atsinešė sau kavos. O Maša susuko jai “kasiaką”...
Baltas katinas,  iš lauko pusės, snaudė ant palangės.
- Albinosas. - Pasakė Marija linkteldama į katiną. Baro moteris pažvelgė ton pusėn. Išpūtė dūmus. Linktelėjo galvą.   
Namo įėjimą užstojo mašina. Mergina bandė apeiti iš galo. Mašinos galas rėmėsi į sieną. Susinervinusi apėjo iš kitos pusės. Tarp sienos ir motorizuotos transporto priemonės buvo pusė metro. Žengė žingsnį ir sustojo. Kelią pastojo atsiveriančios automobilio durys. Susisuko galva. Taip jau kartais atsitinka. Iš mašinos išlipo aukštas vyras. Plikai nusiskutęs galvą.
- Jis priminė Vol... Iš “Meistras ir Margarita. ” - Sakė ji man. - Truputėli į jį įsimylėjau. - Susinervinau tai išgirdęs, bet neparodžiau.
- Kažką jis pasakojo. Nieko nesupratau. Per dag filosofiška. Erzino jo pasitikėjimas.
- Kur einate? -Klausia.
- Pas seserį.
„Įėjau į laiptinę. Oho! Sienos išmuštos violetiniu šilku, o ten kur turėtu būti siūlės - auksinės juostos. Pakopos žalio marmuro. Laiptinė -cilindro formos. Turėklai glaudėsi prie sienos. Kildami sukosi... Durys, buvo kas du metrus. Butai sunumeruoti ne iš eilės... Nr. 1;nr. 17; nr. 4; nr. 30. ir t., t. “
- Kokio jums reikia? -Paklausė  “plikas” vyriškis.
- Nr. 32.
„Mes užlipome iki pat viršaus ir neradome. “
- Aš čia gyvenu. - Pasakė jis ir atidarė duris. -Užeikite.
- Ne. Man reikia Nr. 32.
- Jūs jo nerasite...
- Kodėl?
- Čia tokio nėra... Užeikite. - Jis grubiai sugriebė už rankos. Ištrūkusi pasileidau į apačią.
- Ką jūs darote?! - Sušuko jis. Bėgau ieškodama Nr. 32. Už kažko iškliuvau ir parkritusi nuriedėjau į pirmą aukštą.
Suskambo mobilus telefonas. Apsvaigusi iš rankinuko, mašinaliai, išsitraukiau M. T. ir atsiliepiau.
- Aio... a... o.
- Ar radai Nr. 32? - Paklausė mot. Balsas. Nieko nesupratau. Sukosi galva. Tylėjau.
- Maša, kas tau? - Atpažinau mamos balsą. Apsiverkiau.
- Mama...
Kambaryje sėdėjo dvi merginos. Gėrė vyną.
Žiemčiūgai.
Vyšnių tabako kvapas.
Prieplauka.
Savotiškas jaukumas įsikūrė čia...
Paveiksliuke.

KETVIRTADIENIS

-Nu? -............................ Turbūt tai reiškia: ko nori?;  Ko atėjai?; Ką pasakysi?
Nieko neatsakiau. Užverčiau sąsiuvinį. Padėjau 3 ženklus. Išėjau.

Persivalgė.
Persigėrė.
Išsipūtė.
Bet nekilo.
Grimzdo žvilgsniuose.
Mintys.
Vapalionės.
Pavydas.
Niekam nieko.
“Blevyzgose daugiau manęs nei kur kitur. ”
Varčiau, rankose, princesę gulbę.
Mažas berniukas paklausė: ar čia lietuviškai?
Linktelėjau.
Paukštis nuslydo.
“Skrajojo skrajojo”.
TUTTI
“AAAAACHH! Nulėkė. ”