Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šaltą, nykų pavasario vakarą nusprendėme praleisti drauge. Sėdome į automobilius ir patraukėme parduotuvės link. Neilgtrukus įžengėme pro jos duris ir su Egle, suviliotos gardaus kvapo, nuskubėjome į kepinių skyrių. Mano dėmesį patraukė pačiame lentynos kampe išklotos, it ploni mėlyni lapai bandelės, kurios buvo išraižytos nuostabiais jūros pasaulio reginiais. Netikėtai sutikome nedidėlę šutvę vyrų. Jie keistai elgėsi, ragino paskubėti išsirinkti bandeles, tačiau taip pat ir įtartinai mums meilikavosi ir stengėsi lyg netyčia mus paliesti. Neapsikentusi jų elgėsio staiga apsisukau ant kulno ir žiojausi išrėkti pačius šlykščiausius žodžius. Eglė mane sulaikė.
- Margarita, liaukis, bus dar blogiau.
- Ką? Gal aš turiu leistis būti jų liečiama? Niekada.
- Aš to nesakiau, bet vaikinai pasiliko lauke, o mes vienos.
- Ir ką?
- Jie gali mus užpulti.
- Nebijok. Jie neišdrįs.
- Tikiuosi.. bet prašau, einam greičiau iš čia.
Pasiėmusios savo pirkinius greitu žingsniu ėjom kasos link, tačiau mane sustabdė vienas vyriškis. Negalėjau pajudėti iš vietos, nutirpau. Atsisukusi į Eglę pamačiau jos klaikias, baimės persmelktas akis ir pradėjau mintyse kurti pabėgimo planą. Vyro didelė ranka stipriai spaudė manąją ir jaučiau kaip jo pirštų žymės vis giliau įsispaudžia mano odoje. Jo gilus šnopavimas ir kūno drebulys kėlė dar didesnį nerimą. Tačiau, laimei, netikėtai pasirodė Tomas. Staiga suvokiau, kad vyras jau paleido mano ranką ir apsisukusi pamač-iau, kad jis dingo parduotuvės lentynų labirinte. Visi trys dar stengėmės ieškoti jo, bet veltui. Paslaptingų vyrų pėdsakai dingo tą pačią akimirką kaip ir ant mano rankos įsispaudusios delno žymės. Išėjus į kiemą jau buvo laikas mums su Egle važiuoti pas mamą. Į mūsų būstinę mus vežė Tomas. Važiuodamos ilgame kelyje stebėjome besikeičiančius medžių vaizdus, praskrendančius paukščius, bei pakelėse sustojusius vairuotojus, kuriuos sustabdė policininkai. Jų buvo daugybė, stengiausi juos suskaičiuoti, bet pamečiau skaičių ties trimis šimtais šešiasdešimt penkiais.  Labai bijojome, kad tai nenutiktų ir mums, nes Tomas buvo išgėręs. Jis pradėjo stabdyti. Priekyje mūsų buvo didžiulė virtinė automobilių. Pagaliau pasiekę sankryžą stovėjome daugybę valandų ir stebėjome lyg besileidžianti saulė raudonai tviskantį šviesoforo signalą. Pasirodžius žaliai šviesai, sukome dešimt ratų, kol pagaliau patekome į kelią, kuris veda mūsų būstinės link. Tačiau Eglė staiga pamatė horizonte daugybę vyrų.

- Negali būti! Margarita, žiūrėk, vyrai. Daugybė vyrų.
- Tomai, kur tu mus veži?
- Apsukau dešimt ratų.
- Meluoji.
- Margarita, juk niekur kitur šitas kelias neveda.
- Margarita, jis mus apgavo. Mes patekome į vyrų būstinę. Mums galas. Galas!
- Egle, nusiramink. Atvežiau jus ten, kur reikia.
Privažiavus aukštą plieninę tvorą ir prasivėrus jos vartams, pamatėme kitas merginas ir išlipome iš automobilio. Tomas mus palydėjo į vidų, nes lauke kepino saulė. Įžengusios pro duris patekome į didžiulę salę, kuri, rodos, neturi  pabaigos. Tačiau pasislėpus saulės spinduliams, salė tapo tarsi didžiulis kalėjimas, pripildytas įvairaus amžiaus vaikinų ir kampučiuose nedrąsiai grupelėmis susikirsčiusių merginų. Nuskambėjus dusliems varpo dūžiams, vaikinai pasitempę ir persimetę šautuvus per pečius išsirikiavo penkiomis eilėmis abiejose sienų pusėse ir laukė tėvo pasirodymo. Staiga pasigirdo didelių, sunkių žingsnių garsas ir po kelių akimirkų pro duris įžengė jis. Tėvas. Jo tamsia oda nuo kaktos riedėjo prakaito lašai ir ties šviesia, kruopščiai nukirpta bardza sustodavo ir pradingdavo. Pagiežos ir pykčio kupinu žvilgsniu jis žvelgė į visas merginas. Staiga jo žvilgsnis sustojo ties manimi, jo lūpos sukrutėjo ir, tarsi, norėjo tarti žodį, tačiau pro duris įžengė mūsų mama. Pamatęs ją vadas akimirkai atlyžo ir, rodos, lupų kampučiais nusišypsojo, bet staiga vėl suraukė kaktą, nužengė laiptais žemyn ir ėjo savo sosto link. Eidamas kraupiai ir paniekinamai stebėjo visas merginas, o pasitaikiusių jam kelyje nebijojo pastumti. Tačiau toks jo elgesys užrūstino mamą ir jam vos spėjus atsisėsti, sienos nusidažė juoda, vietomis tamsiu krauju apsitaškiusia spalva. Iš šonų kilo sodrūs, pilkai žali dūmai, saulė blausiai apšvietė dalį salės, o spengiantis garsas plėšė ausų bugnelius į gabalus. Mama it milžinas pakilo virš žemės, per dūmus nesimatė jos kojų, ji atrodė tarsi be pabaigos, amžina. Dailiai sušukuotą kuodą pakeitė ilgi, juodi, vietomis violetinį atspalvį įgavę plaukai, baltas kostiumėlis virto tamsiai mėlyna suknia ilgomis rankovėmis. Į tėvą ji žvelgė žvilgsniu, kuris parklupdytų ant kelių net tvirčiausius valdovus. Nustebintas tokio jos elgesio jis pakilo tarsi feniksas, aukštai. Tačiau tamsus, niūrus, blogį ir negendas keliantis feniksas. Raudona ugnimi degančios tėvo akys stengėsi įrodyti savo pranašumą, galybę. Susirėmus dviejoms, pačioms galingiausios jėgoms tarp pasaulių, mes, visi vaikai, traukėmės į šonus, norėdami išvengti klaikaus susidūrimo. Tačiau nepraėjus nei kelioms minutėms, mama šviesos greičiu dingo pro duris, o tėvas vydamasis ją įsakė vyrams prižiūrėti mergaites. Likusios vienos, be apsaugos, tapome lyg avelės vilko nasruose. Staiga, visų netikėtumui, vienas iš jų atidengė kelis langus ir saulės spinduliai brovėsi į salės vidų. Pasigirdo skambi muzika, visi šoko, dainavo, merginos netekusios proto rodė begalinį dėmesį vaikinams. Aš ėjau tiesiai pro visus pakvaišusius žmones, stengiausia rasti Eglę. Ji tyliai kamputyje šnekučiavosi su vaikinu, juokėsi. Nutariau netrukdyti ir pamačiusi patį ryškiausią saulės spindulį atsistojau prieš jį, užsimerkiau. Galvojau. Galvojau apie nieką. Buvo gera stovėti ir jausti gėrį, ramybę, atrodė, tarsi viskas aplinkui nutilo, nurimo. Tačiau netikėtai pajaučiau alsavimą prie savo kairiosios ausies ir tyliai ištartus žodžius:

- Atrodai nuostabiai, tarsi angelas.
- Ačiū.
- Štai tau iššūkis. Dešinėje pusėje pamatysi vaikiną laikantį rankoje fleitą. Būk su juo.

Atsimerkiau, tas cinikas jau buvo dingęs, o pasisukusi į kitą pusę tikrai pamačiau tą vaikiną. Jis man pasirodė nepaprastas. Toks ir buvo. Juodi lyg anglis plaukai, kiek trumpesni nei virš ausų spenelių. Baltas kūnas, juodos akys ir tuščias, nelaimingas, skausmo kupinas žvilgsnis. Priėjusi nesulaukiau nei žodžio. Iš aplinkinių staigių ir kandžių šūksnių supratau, kad jis nebylys. Tačiau netikėtai vaikinas pažvelgė į mane ir supratau, kad mes užmezgėme ryšį. Atsargiai ir švelniai paliečiau jo ranką, paprašiau jo pagroti. Po kelių akimirkų visoje salėje pasklido nuostabūs muzikos garsai. Kiekviena nata tarsi skrido į kiekvieno iš mūsų širdis, palietė giliausias jos kerteles. Norėjose skristi kartu, būti laisvu, nepasiekiamu. Kerintys tonai pakeitė mus visus. Nebebuvo vulgarumo, pykčių, nesantaikos. Tą akimirką supratau, kad tyla leidžia suprasti, o muzika pajausti. Tik būdami šių dviejų nesuderinamų esybių pasaulyje pajausime ekstazę. Žvelgiau į jį ir mačiau laimę, gėrį, grožį, pasaulį ir nesinorėjo grįžti dešimt ratų atgal.


Prabudau. Jausmas – neapsakomai geras, pajaučiau gyvenimo pilnatvę. Nuošiol viskas bus kitaip, sulaukiau.
2016-11-09 01:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 17:42
Aurimaz
"Tačiau Eglė staiga pamatė horizonte daugybę vyrų."

Po va tokių sakinių norisi paniūniuoti kokią nors "Keistuolių" dainą  iš vaikystės laikų. Kad ir tą, apie mėlyną autobusiuką...

Pirmas jausmas paskaičius - autorė(-ius) skubėjo. Labai skubėjo. Nežinia kur skubėjo, pamiršdama(s) savo skaitytojus, savo kūrinį, savigarbą ir taip toliau. Nujaučiu, reikėjo drąsos tokį talpinant. Tai va, galėjai jaustis daug drąsiau, talpindama(s) darbą, ties kuriuo praleidai daugiau laiko dirbdama(s), o ne mėgaudamasi(s).

P.S. tikriausiai supranti, kaip sunku yra rašyti komentarus autoriui, kurio lytis taip ir lieka neaiški? Išduosiu paslaptį - naujokai čia vertinami vienodai, nepriklausomai nuo lyties. Iš teksto galima tik nuspėti, jog 70% esi moteris.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 20:54
Lengvai
p.s. galiu pasirašyti ir po Sporos komentaru
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 20:47
Lengvai

Pradžiai, atkreipkit dėmesį į tai, kaip aprašote aplinką ir šalutinius veikėjus, kas kur yra, kiap juda, kur dingsta saulė, o po to vel atsiranda? Labai daug nelogiškumų. Jau vien pašalinus juos tekstas būtų žymiai tvarkingesnis.

Toliau, nepamirškit, kad pasaulį, kuriame vyksta veiksmas jūs pažįstate, skaitytojas žino tik tiek, kiek perskaito. Iš to, ką perskaičiau čia nesupratau nieko. Koks Tėvas? Motina? Dešimt ratų? 365 sustabdytos mašinos? Visiškai nėra aišku nei kas pati pagrindinė veikėja, nei iš kur atsiranda Tomas, nei kokia pasaulio santvarka.

Pagrindinė veikėja - ji turi sukelti jausmų, ją turi mėgti, nekęsti, bjaurėtis... bet ji turi sukelti jausmų. Šiame tekste to nėra.

O dar patarčiau daug skaityti. Ir rašyką irgi. Ir komentarus, juose daug gerų paarimų būna.

Kol kas 1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-14 10:18
pikta kaip širšė
Šiek tiek pacituosiu savo senesnį komentarą, kurį rašiau kitam tekstui, bet jis labai ir čia tinka:

Kai rašai prozą ir tavo veiksmas vyksta realiame pasaulyje viskas yra gan paprasta. Pasiunti žinutę skaitytojui, kad “jie susitiko kavinėje” ir jo galvoje iškyla maždaug aiški scena. Taip, vienas gal galvoja apie Coffee Inn’ą, kitas apie jaukų bariuką, trečias – nudrengtą zabigalką stoties rajone, bet visų jų vaizduotėje atsiranda maždaug tie patys elementai: kažkokie stalai, kėdės, puodeliai, žmogysta už baro. Kai rašai fantastiką ir pateiki analogišką teiginį, tai gali būti bet kas nuo žalių žmogeliukų pamėgto „taško“ orbitoje iki kadaise nuo bėgių nuvirtusio traukinio, kuriame dabar galima užsisakyti taurę šviežio kraujo. Arba kavos. Iš juodų Mordoro pelenų. And it's sucks. Nes turi rasti būdą, kaip greitai paaiškinti skaitytojui, kas tai per aplinka ir kokie dėsniai joje galioja, bet nedaryti to tiesmukai arba to tiesmukumo sumažinti iki minimumo. Žinoma, tai šiek tiek skonio reikalas, bet visada tekstas atrodo kokybiškesnis, kai aplinka susiformuoja tarsi savaime.
***

Tu pradedi istoriją nuo parduotuvės ir mano galvoje piešiasi Maxima, tada ten prašmėžuoja kažkokie vyrai ir aš galvoju apie pacanus iš gretimo namo pirmos laiptinės (tokie užknisantys, bet ne piktybiniai). Ir tada ima vertis kažkokie migloti horizontai, kurie nelabai siejasi su Maxima ir sėmnių gliaudytojais: ima aiškėti, kad moterys ir vyrai gyvena atskirai, kad yra kažkoks Tėvas ir Motina, kad jie dargi greičiausiai net nėra žmonės, bet kažkodėl visi klauso ir kažkodėl ši sistema visiems patraukli ar bent patraukli tiek, kad jos laikytųsi. Ir visiems ok, kai staiga tie valdovai prapuola, visi ima šokti ir linksmintis lyg tų skirtingų stovyklų nė nebūtų buvę... Neaišku. Labai neaišku. Nenuoseklu. Ir labai nesisieja su teksto pradžia. Būtų gerai, jei jau pradedant pasakoti duotum užuominų, kad čia kažkas yra kitaip nei mums įprastame pasaulyje, kad tarp lyčių tvyranti įtampa yra kažkas kito nei tipinė patelės medžioklė su žiūrovais, kad egzistuoja kažkokie kiti dėsniai, apie kuriuos reiktų pagalvoti ir kurie įtakoja veikėjų elgesį bei jausmus.
Skaitytojas neskaito tavo minčių, jis turi tik tekstą ir jei kažką nuslėpei, tai šansų tai sužinoti beveik nėra. Neslapukauk su savo skaitytojais. Jie (mes) ne tokie protingi kaip norisi tikėti autoriui, mėgstančiam rašyti užuominomis ;-))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-14 01:40
whiterabbitx
Dėkoju! Manau sunkiausiai pavyko dialogai, bet sunkoka vertinti save, dar tik pirmasis kūrinys, atrodo viskas galėtų būti geriau. O kokie jūsų pastebėjimai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-11 10:37
pikta kaip širšė
Aš tik idiotų nemėgstu, o prieš naujokus nieko prieš neturiu ;-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-10 17:16
Damastas
Širše, sveikinu su gražia tradicija gražiai priimti naujokus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-10 14:56
pikta kaip širšė
Sveikinu su pirma publikacija ;-)
Kaip pats(i) jautiesi? Kaip manai, su kuria teksto dalimi pasisekė ir su kuo buvo sunkiau susidoroti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą