Don Žuanas, epilogas

.


 
Po Don Žuano rapsodijos–simfonijos,  epilogas – kukli
SIUITA,  dažnai pereinanti į paprastą rondo skercando, – ir tai įtinka žvaliai ironijai. –
.
Ritmas – dažniausiai pieštukinis – dažnutinis, tokio ritmo mėgėjų atgaivai –






Laikų grįža             

Pavasari, kaip ilgiuos tavęs, tavo migloti debesys
Sieloje, – kaip skausmingai, laukiu, štai vėjuotas
Vakaras, ak, vasaros pati pabaiga, sutemos,
Sausas vėstantis vėjas,
Tiršti tamsūs gaisai, vėjyje debesai grįžta – taip ir tu –
Vėl ateisi,
Ak, negreit. – Tai kaip paskęsti, rast tave savyje, – tu, mano siela,
Mieloji, padėk, tu – pavasario žvilgsnis žibuoklių šlaite,
Skrieju skęsti jame – žvilgsnyje tam šlaite,  –
Jis nugrimzdęs, – atrasti giliai savyje –
Liūdesių nei lietaus neišplautas, žvilgsnis –
Jis gilus, jis – ir juokas...





Silfidė

ROMANSAS

Žilieji plaukučiai...
Palįsčiau po eglių skara,
Sau būčiau,
Kur fejų dailių tebėra. – –

Grakštutė silfidė
Iš naujo pamiltų mane. –
Kadais gydė
Nuslystančia ūko suknia.

Bruožė
Krūtinę krūties speneliu
Kraujo rožė
Gildžius spalva ir spygliu.

Liga kasdienybė
Paliko tadais, ir ilgam,
Rožė – vilgė džiaugsmo daigam,
Ilgesio dilgę nugnybė.

Šėlsmas nerimtas
Stilių painiojo ir jausmus, –
Susivaikyk telyčaites agnias po rimus
Vos išgintas!

Gamta be vualių
Mus glaudė, nuoga ji – širdis.
Lai ir rugsėjo miškai, takeliai
Grožiu gírdys.



                                        B. d.