Rudens vėjas ramus
Glosto žemę, medžius...
O gaiva giliame sūkury
Klausia: žmogau, kur eini?..
Horizonte dangus.
Merkia žemę lietus,
Gluosnis rymo tylus,
Šakos jo glosto metus...
Skausmingai gražiai
Gęsta langų žiburiai,
O širdis tarp žvaigždžių –
Tolimai artimų...
Išliūliavo mane
Tėvo, motės ranka,
Sakė, deki žemės liepsna
Laukinių gėlių verpete...
Išvykstu ar grįžtu,
Žemė žėri lašų skaidrumu,
O gyvybė šventa
Spindi žiedų gaivuma.