Nostalgija

Keistoka, kaip visi mes galvojame, kad mūsų gyvenimai niekuomet nesikeičia, visuomet skundžiamės, kad kiekviena diena nesiskiria nuo kitos, tai ką veikiamė vakar, darysime ir šiandien, tai ką darėme šiandien pakartosime ir rytoj. Tačiau kartais mes nesuvokiame, kad kai kurie pasikeitimai ateina nepastebimi, mažyčiai ir kartojasi diena iš dienos, kol galiausiai nusprendžiame pasižiūrėti atgal į savo gyvenimus ir tuomet suvokiame- mes patys pasikeitę, tai kaip galvojome ir elgiamės prieš metus, ar kaip mąstėme, viskas jau kitaip, gal būt tądien, tu dievinai mėlyną spalvą, žiūrėjai į dangų ir šypsojais,, kokios gražios tos mėlynos platybės\'\', tačiau šiandien, tavo galva į viršų nebekyla ir tu jau pamiršai, kaip kadais dievinai tąją gražią platybių spalvą, šiandien, tu galbūt žiūri tiesiai- į medžius, į mišką, į spalvą kurią pamilai labiau už mėlyną, į spalvą, kuria yra nudažyta didžioji dalis mūsų pasaulio, mūsų gamta  ir mūsų ramybė. Gal būt tądien dievinai, savo kavą saldžią, o šiandien, gal būt jos skonis, kartus ir stiprus, skonis, kuris priverčia žmones raukytis nuo baisybės, tačiau puikiai tenkina tave.
Kartais mane liūdina toji mintis, kad mes visi pasikeitę nuo tų dienų ir, kad daugiau nekalbėsime taip kaip tą dien, pamiršime žmones ir atsiminimus, kurios kadais laikėme tokius brangius sau, tačiau šiandien jie virsta pelenais. Virsta pelenais ir mūsų elgesys iš tų dienų. Ašaros kyla, tačiau daugiau nebesedėsiu su savo šeima kino vakare, kaip tą dien, daugiau nevyksiu kartų į tokias keliones kaip kadais. Mes keičiames, su tuo ateina ir nuoskaudos, nostalgija, kad daugiau nebesielgsi taip kaip prieš keletą metų. Šiandien ir rytoj, būsi užsiėmęs kitais dalykais, ir gal būt neturėsi laiko nusišypsoti ir prisiminti tų gražių dienų, dienų, kurios manei nesikeičia, tačiau šiandien tu stovi čia, o tavo prisiminimai ranka nepasiekiami.
Kurgi dingsta toji jaunystės laimė ir džiaugsmas? Kodėl gi mes pradedame kankinti save už tai, kas nutiko? Šios mintys vis augs ir augs kartu su tavimi, o vieną dieną tu vėl pažiūrėsi atgal, manydamas, kad niekas nesikeičia, tik toji mintis liko kartu su tavimi. Toji mintis augs ir juoksis tyliai iš tavęs, tąvojo abejingumo gyvenimo naujybėms. Ir liks ji su tavimi ilgam, ilgam, ilgam.