Joanos laiškas

Stovėdama ant bedugnės krašto norėjau įkristi į tavo akių dugną labiau negu nušokti nuo stogo, bet vis tiek teko šokti nuo stogo, nes tavo akių dugnas buvo kiauras. Na nieko tokio, keletas lūžių, sužalota psichika ir baltas bilietas į tolimesnę galaktikos kelionę, man suteikė daugiau patirties negu trynimasis švelniakailių žvėrelių „zooparke“ „oi tiu mano zuikuti, kačiukas, meškiukas“.. Išgyvenau. O kaip gyveni tu? Matau. Gyveni. Geri. Bandysi šokti ir tu? Per vėlu. Balti arkliai jau pabėgo su visu „zooparku“ iš paskos..
Aš viską suprantu. Pamilti Joaną ne taip ir lengva buvo. Buvo. O dabar yra kaip yra. Nors ne, palauk, „pamilti“?! Ar tavo smegenų sistemoje užregistruotas žodis „meilė“? Negali būti. Esi gi šaltakraujis gyvis, su koduota programa vykdyti, gintis, pulti, hipnotizuoti, dulkinti ir stebėti.. Nežiūrint į viską, su visais savo pabėgusiais baltais arkliais ir kiauru akių dugnu esi velniškai tobula esybė. Tik trūksta vieno sraigtelio, kad būtum toks tobulas kaip Joana. 
Kai buvau maža, galvodavau, kodėl saulė ir mėnulis negali būti kartu, juk jie taip abu gražiai šviečia ir tokie gražūs. Man mama sakydavo: „Na ne dukrele negali, bet kiekvieną rytą mėnulis laukia saulės, kad  pasigrožėti ja nors per atstumą“. Ir taip milijardų milijardus metų, dangaus kūnai mylisi per atstumą.. Aišku, kuris jau taip norėtų tapti tarantulo patinu ir būti gardžiai suvalgytu savo paties žmonos..
Savigyna visada buvo pagrindinis tavo arkliukas. Tavo strategija neprilygtu net ir pačiam stipriausiam atominiam ginklui, kuris nuo žemės paviršiaus nušluoja paskutinę dulkę, bet niekada nenušluos to stipraus išlikimo instinkto, kurį tu turi per kraujo ryšį su savo protėviais. Taip mielasis, mes visi norime gyventi ir išlikti, bet kokia kaina. Tai kam vakar vaidinai, kad vėl šoksi nuo stogo? Ai prisimenu. Gėrei. Nors žinai Romeo ir Džulieta seniai jau nebemadingi, greičiau satanizmas ant bangos negu tavo paaugliški seilėti memuarai su antraeilių vaidmenų statistais.. Aš suprantu moterys myli ausimis, bet jos ir meluoja geriau, tai ar verta apsikvailinti ir taip jau prieš puikią melagę?!
Velnias. Ir vėl nulūžo nagas. Ar klaviatūra kalta ar nagas per silpnas? Sunkus klausimas. Vertas milijono. Man sakė, kad šis pasaulis taip sukurtas. Visada atsiras už stipresnį stipresnis, už gražesnį dar gražesnis, protingesnis, galingesnis.. ir taip pasaka be galo. Pabaigos gi nėra. Yra tik ciklas, kuris sukasi ratu. Aš nežinau ar tu mane kada nors pavysi tame rate. Tu tobulas, bet aš Joana. Supranti? Neee nesupranti, tu gi per tobulas suprasti. Nors žinai, jeigu kada nors  atsisukusi atgal, pamatysiu iš paskos bėgantį tave aš vis tiek ištiesiu tau ranką, tam kad pasivytum mane, tam kad suvalgytume vienas kitą, tam kad užbaigtume ciklą, įvykdytume didįjį sprogimą, kuris sukurs kažką naujo, neatrasto ir niekada neišbandyto.
O dabar eik gerti. Į sveikatą!!!

Joana