Kai vakare susiburia žvaigždžių lobynai,
Atslūgsta įtampa paglosčius langines.
Aš vėl liečiu gitaros jautrią stygą
Ir beniūniuodamas kuriu posmelį dėl Tavęs.
Apie kūrėjo siųstą perlų skrynią,
Kur karoliukai primena dienų datas,
Sujaudintas abiejų rankų pynėm,
Bešildančias likimo duotas grandines.
Apie pražydusią pavasarį gyvybę,
Kuri mums įteikė vertybių saugyklas.
Apie sakrališkai sudievintą būtybę,
Kuri dabar kas rytą bunda dėl manęs.