Kandidatas III

Ach taip, taigi tapatybės suderinamumo testas! O juk dievagojosi, kad lygiai kaip ir Leila, nesinaudoja tokiais primityviais prietaisais, ketindamas užmegzt pažintį, mieliau klausosi „širdies balso“.  Įdomu, ar tas monstras apskritai turi širdį?

Susierzinusi stvėrė pirmą pasitaikiusį filtrą, perbraukė juo savo atvaizdą -  nesielgė šitaip nuo tada, kai žaisdama rankinį  susilaužė nosį ir jauniklio chirurgo nepavykusiai  operuota, šioji sugijo su kuprele – jau ir taip neproporcingai masyvi nosis jos smulkiame veide rodos dar padidėjo. Bet kuri „normali“ moteris operaciją būtų pakartojusi, bet Leilavisgi nedegė noru dar sykį gultis ant operacinio stalo, nors padėčiai taisyti buvo paskirtas geriausias specialistas visoje apskrityje.

Filtro skalė sustojo ties 64, 47% patrauklumu. Oho, nejaugi taip blogai? Ji nujautė, kad nelemtoji nosis atėmė iš jos kažkiek žavesio,  nors gal ir nepadaryti patempimai, operacijos, nesuleistas deguonis (pabandė kartelį – nepatiko. Ne vaizdas - pati procedūra, o ir gilios prasmės tame neįžvelgė) ir visas kitas neatliktas „tiuningas“ davė, o gal derėtų sakyti – nedavė rezultato.  Juk,  tiesą pasakius, ji atrodė daugmaž savo motinos amžiaus, mat toji beatodairiškai kovojo su bet kokias senatvės požymiais.

Norėdama išvengt bent mažiausios paklaidos, analogišką  filtrą uždėjo Torui – 64, 47% - na žinoma! Jis išskirtinai Leilai sukūrė tokį savo atvaizdą,  kuris išvaizda būtų reitinguojamas absoliučiai identiškai, juk visų sėkmingų porų parinkimo ekspertai kaip pirmąją ir svarbiausią taisyklę skelbė: partneris turi atitikti jūsų išvaizdos keoficientą viens prie vieno, antraip verčiau net neprasidėkite. Taip taip, tie patys ekspertai, iš kurių Toras visuomet taip šaipydavosi...

Tai štai kokią jis ją matė – apyjaunę vidutinė išvaizdos moterėlę, kuriai su tikruoju Toru – išvaizdžiu, besipuikuojančiu išpuoselėtu, raumeningu kūnu, valiūkiško žvilgsnio garbanium,  bičiuliautis nepritiko, tad pritaikė ją turėjusį atitikti vidutiniško pilkumo avatarą... Kaip tai sumanu ir kaip visgi skaudu!

Nervingu judesiu atsisegė savo išmaniąją apyrankę ir jau ketino šveist ją į sieną, kai staiga prieš akis pradėjo skrieti vaizdai: Toras su išvaizdžia krūtininga blondine, nepadoriai siauru liemeniu ir klapsinčiom juodom blakstienom. Netikrom, bet koks gi skirtumas?! Toras ir blakstienų princesė susiglaudę šypso, viena kryptimi žiūrėdami kažkur į tolį,  Toras laiko ją ant rankų, o štai jis įžūliai merkia akį, apkabinęs ją per liemenį...
Leila nebenori viso to matyt, ach, kokia visgi ji buvo naivi, kokia kvaila, kokia...

Bet ši, nors ir stulbinamo grožio blondinė, maža riesta nosyte, visgi kažkuo panaši į ją pačią, Leilą! Aukšta išraiškinga kakta, vešlūs antakiai ir migdolo formos akys - irgi žalios. Šiame amžiuje, kai nesunkiai gali pasikeist akių spalvą, kuomet beveik neužsakoma žalių akių kūdikių, o jei koks nesusipratėlis ir užsiprogramuoja tokį, vos ūgtelėjęs vaikas iškart pasikeičia jas į mėlynas, jei norisi egzotikos – rudas, geltonas, net violetines, dabar labai madinga turėt skirtingų spalvų akis, na bet tik jau ne žalias!  Nes tai garantuoja minus dešimt procentų nuo išorinio individo patrauklumo, ne veltui žalių akių partnerio pageidauja vos vienas iš tūkstančio,  dažniausiai koks nors keistuolis ar net ištvirkėlis. Leilajau seniai pavargo nuo klausimų, kodėl gi ji nepasikeičia tokios šlykščios akių spalvos į bet kokią kitą, bet tiesą pasakius, jai pačiai ta akis rėžianti žaluma patiko labiau, nei bet kas kitas joje.

Žavingoji žaliaakė suokalbiškai mirktelėjo Leilai ir ši akimirksniu suprato – tai ir yra ji, Leila! Jaunystėj ar ateityje – nors ji ir nesuvokė,  kaip gi taip gali būti, o šią akimirką tai netgi neatrodė svarbu, bet staiga ji atsidūrė šalia besijuokiančio Toro.

- Na tai kaip aš tave šį kartą, mmm?, - iki ašarų prunkštė šis, bet Leila vis dar negalėjo atgauti žado. - Sveika atvykus į mano komiksą, mažule, - su jam nebūdingu sarkazmu išsiviepė Toras, - bet neskubėk, tebūna viskas iš pradžių. Atsimink, mudu kol kas dar nepažįstami ir kuriam laikui paliksiu tave -  tchuss, meine Liebling!, -  Leilai imponavo, jog jis nesigėdija juokauti šia seniai mirusia germaniškos kilmės tarme.

Leila liko viena keistame, tarytum pro šalį lekiančiame mieste. Įspūdį sustiprino tai, kad ji vienintelė, kiek tik akys užmatė, stovėjo vietoje it įaugus į prabangias baltojo marmuro plyteles. O visi aplink kažkur švilpė, plaukė, lėkė, skrido! Neįprastumo suteikė tiek daug baltos spalvos aplink: balti automobiliai, baltutėliai mažučiai vandens tramvajai,  aplink zujantys mini oromobiliai buvo taipogi juokingai maži– tokių miniatiūrinių  ir išpuoselėtų susisiekimo priemonių ji net vaizdo banke nėra mačiusi!

Ir visi žmonės, nuo galvos iki kojų taip pat apsirengę baltai.
- Bent jau  odos bei plaukų spalvos skirtingos, - atsiduso Leila. Nes kažkodėl dabar mažiausiai norėjosi atsidurti  virtualių klonų mieste. Verčiau jau komikse, kad ir kas tai bebūtų, tačiau tikrame, o ne įsivaizduojame komikse!

Žvilgtelėjo į  save veidrodinėje virtinoje – ach, kokia gi ji graži!  Cha, cha, Toras vis suokdavo, kaip jį jaudina natūralios mažos krūtys, bet jos balionai buvo toli gražu ne natūralūs ir greičiau jau milžiniški, nei maži. Nelabai patogu einant, na bet užtat koks liemuo, kokios liaunos rankos, grakštūs petukai!
Tik štai šlaunys…Kodėl jis nenupaišė jai bent mažyčio tarpelio tarp kiek pilnokų šlaunų, juk net plika akimi matyti, jog jos gerokai stambesnės, nei tų visų aplink skuodžiančių barbių, pavydžiai konstatavo. Na, bent jau dėl apvalių šlaunų nemelavo, sukikeno ji, savotiškai patenkinta tokiu Toro kaprizu.

Staiga  gretimoje, lėtai besisukančioje kavinėje ji užmatė patį Torą – balti drabužiai išryškino labiau, nei įprastai įdegusią saulėje odą ir varno juodumo plaukus. Atsipalaidavęs, savimi patenkintas Toras kažką meiliai murkė išraiškingai brunetei.  Vaizdo banke tokios buvo vadinamos femme fatale, jei Leilos atmintis neapgauna. Tik šioji buvo labai jau smulki ir per kiek plačiai šypsojo, kad savuoju fatalizmu galėtų nugąsdint Leilą, vis dar tvirtu, bet jau kiek lėtėjančiu žingsniu artėjančią link saldžiosios porelės. Kaip tik tą akimirką Toras pasilenkė prie brunetės ir užkišo neklusnią garbaną jai už ausies.

- Tai sakai, mes dar nepažįstami, na palauk tu man, - suburbėjo kiek sumišus, nes kad ir kaip ją erzino ši dviprasmiška situacija, niekaip negalėjo sugalvot, kaip gi čia gudriau pasielgus: sukelt sceną, pabandyt grąžint jam atmintį smagiu antausiu,  ar tiesiog prisėst prie gretimo staliuko ir nusikabinus kokį priemiesčio Džoną pradėt nekaltą flirtą su„kaimynu“, o galbūt visgi praeit pro šalį, jeigu jiems išties dar ne laikas susitikt?

Ji jau buvo bežengianti porelės link – veiks pagal situaciją, nusprendė, kai šaižiai žviegdamas tiesiai priešais ją sustojo neįprastos formos automobolis. Nepaisant to, kad jo juoda spalva itin išsiskyrė baltame fone, jis buvo griozdiškas, keistai atsikišusiais priekiniais žibintais, kurie priminė piktai  išpūstas akis, pats mašinos priekis buvo neįprastai ilgas ir taip neregėtai išraitytas, tarsi išraiškingu puslankiu ir įrėminantis tas akis-žibintus. Kiek Leila sugebėjo įžiūrėt per užtamsintus stiklus, tas automobilis buvo ne tik sausakimšai prikimštas keleivių, bet dar ir turėjo vairuotoją, kuris juokingai sukinėjosi kairėn dešinėn, o metęsis atgal žiūrėjo į kelią net persisukęs. Jau vien pagal tai buvo galima spręsti, kad transporto priemonė  antikvarinė.

-Ir iš kokio gi jie laikmečio, labai įdomu, - nustebus burbtelėjo Leila,  bet toliau dėjosi ar keistesni dalykai.  Atsidarinėjant vienoms po kitų automobilių durelėms, iš jų lipo žmonės, juodais skarmalais apsimūturiavę veidus. Ir patys rūbai atrodė lyg juodos vaiduokliškos paklodės, uždengiančios žmogystas nuo galvos iki kojų,  tik palei akis ir burnas buvo iškirptos skylės.
Vienas vaiduoklis, antras, trečias, ketvirtas, penktas -  ir kiek gi jų telpa į vieną automobilį...?

Keistoji vorelė pasuko prie Toro, o šis, skubiai atsisveikinęs  su savo prašmatniąją palydove, stryktelėjo nuo kėdės ir trumpai po kelis kartus linktelėjo kiekvienam.
Sijonuotos žmogystos taip pat linksėjo ir pamažu apsupo Torą iš visų pusių.  Jų buvo septyni, įskaitant vairuotoją.

Staiga Toras atsisuko į ją, žybtelėjo savo juodom akim ir jo veidą iškreipė iki šiol nematyta pagiežinga, netgi žiauri šypsena. Leila pasimuistė vietoje, pima mintis buvo bėgti iš čia, kiek kojos neša, bet kūnas jos tarsi nebeklausė - negalėjo žengt nei žingsnio, rodos ji pavirto viena tų marmurinių Toro skulptūrų.
Bandė šaukti, tačiau iškart pradėjo dust,  burna staiga prisipildė rupaus smėlio. Leila stūmė jį liežuviu, idant tas nelįstų dar giliau į gerklę,  spjaudė, bet smėlio vis daugėjo, smulkūs akmenukai negailestingai draskė gerklę, ji sukišo ranką burnon  bandė jėga iškrapštyt skausmingą gniutulą, bet šlykštaus smėlio beviltiškai daugėjo ir mergina jau nebeturėjo kuo kvėpuoti.

Iš kitos gatvės pusės Toras ramiai stebėjo ją su  visa savo juodąja svita ir vis dar taip pat keistai, nemaloniai šypsojosi. Žmonių-vaiduoklių kompanija vėpsojo į ją lyg į ne šios žemės gyventoją, juodos akys žybčiojo iš po skudurinių kaukių, viena žmogysta rodė į ją pirštu, kita sukiojo sau palei smilkinius, iš likusiųjų baidyklių lūpų ji galėjo laisvai skaityti žodžius: „kvaiša“, prietranka“, „naivi idiotė“, „infantilus vaikas“...

Pajutus apmaudą ir drauge su baime kylantį nenumaldomą pyktį, sugriežė dantimis - keli iškart skilo perpus. Pasigailėjo, kad nesusidėjo bent jau keramikinių, na tiek to, susitvarkys grįžusi, tiesiog reikia iš čia dingti. Pirštais palietė tuos įskilusius dantis ir su siaubu pajuto, kad jie visi – net ir nepažeistieji, gan stipriai kliba. Atsargiai, vieną  po kito išsitraukė, bet iškart pasigailėjo taip pasielgusi ir puolė desperatiškai statyt juos į vietą, bet tie vis krito ir krito atgal. Krėtė virpulys, o iš siaubo ir nesugebėjimo  įkvėpt oro ji jautė, kad jau tuoj tuoj praras sąmonę.

Lyg  per miglą vis dar matė priešais Torą, iš žavaus jaunuolio jis buvo virtęs vidutinio amžiaus vidutinio pilkumu senuoju jos pažįstamu. Veidas perkreiptas, žiaurus, nenumaldomas, jai buvo baisu, siaubingai baisu!