Besikartodami paskutinę vasaros popietę

Tu, kaip valsas
vis kartojiesi
po žingsnelį,
vis bandydama
įkalbėti vasarą likti.

nuvelki baltinius
ir padejusi rankas
ant pečių bandai išguiti
šaltį ir taip vis
kartojiesi...

kilsteli suknelę
trumpam,
kad dangus imtų
slysti iš po kojų.

palieti man plaukus,
pūsteli į veidą
nuvilniju tavo kūnu,
kaip aidas ir vis kartojuosi
tavo kalnuose

tokia aksominė,
tokia neapčiuopemai pasileidusi,
tokios man ir reikia šią
pskutinę vasaros popietę.

apakini it sprogusi žvaigždė...
praskėti lūpas, kad nekliudomas
į tave įaugčiau. siūbuojamės hamake
besikartodami.