Sulaukė...

Neįprastas dalykas, bet jautrus:
sužvengė žirgas
ir pro dienos vartus, 
net nežinia iš kur,
net nežinia, kaip iš toli
parjojo karžygys

Tu, Dieve, tyčia taip,
ar tai žmogaus lemty
iš anksto parašyta?
Vis Šventieji  liovės poteriauti,
o vėlės keliasi ir eina pasitikti–
sulaukė, vis dėlto sulaukė
savi saviškio.

O išbarstyta Lietuva,
o karžygy, išmokęs iškentėt šimtmečius žeme,
o žirge, kelio grįžti neužmiršęs,
kai toks peizažas akyse,
dar laukiu, kad ateitų Marija
(tegu ne ji, Švenčiausioji)
tačiau su kūdikiu ant rankų.

O vėjas atmintį pašiaušia
užaugusiais, į vyčius ėjusiais
palaimintais Marijų

–Sūneliai, aukite,
karams užaugusių,
Nebūna niekuomet gana.