Aš stoviu prie dienos
Kaip vakaras prie ryto
Prie properšos gilios
Kur visos prasmės krito
Ir alkani balsai
Man primena iš naujo
Kad gyveni toksai
Tik kažkodėl be kraujo
Ir kai mėnulis neš
Mane į kitą pusę
Neklausdamas savęs
Kodėl visi suklusę
Jis atiduos balsu
Įsakymą paklusti
Tik man vienam baisu
Virš properšos prabusti