Ha

HA

…Niurus, aptemęs protas. Nuo svaigalų ir gyvenimo kasdienybės, ir beprasmių, beprotiškų svajonių, ir gašlių troškimų ištvirksta sąmonė. Ji nori, nori, nori, nori, nori.... o ko, pati nežino. Gal pro purviną langą iššokus su pykčiu ir įniršiu pulti žemyn, kad ištikštų skysčių kupinas kūnas; ar rėkti ir išėjus iš proto draskytis su tokia jėga, kad net neįtarei turintis kai buvai sveiko proto; ar cypauti pilnačiai šviečiant, ir virtus didžiule žiurke raustis po šiukšlynus; ar sunaikinti visą erdvę; ar sunaikinti žmogų, tai yra patį save; sutrypti būtį ir nebūtį?!?

H-1

Montė apsiginklavo. Dujinį pistoletą įsikišo į plačią kelnių kišenę. „Einu, pagadinsiu kaimynę. “ Jis šypsojosi. Vaikščiojo po kambarį galvodamas kaip įgyvendinti pramuštgalvišką pokštą. „Reikia apsirengti kaip nors įdomiau. “ Nieko doro nesugalvojo, tik pasitaisė akinius ir pasibeldė į kaimynų duris.
Mergina kalbėjo telefonu ir neišgirdo kaip į kambarį įsliūkino „plėšikas“. Manot ji mirė? Ar jis dar ką nors netyčia iškrėtė? Išdegino akis? Sustabdė kvėpavimą  dusindamas, o vėliau prievartavo vėstantį kūną?
Ne! Montė pasijuto kvailai nekviestas įžengęs į kaimynės valdas. Jausdamasis kvailai linktelėjimu pasisveikino su mergina kuri vis dar kalbėdama telefonu žiūrėjo į jį. Ji linktelėjo ir nusišypsojo.

H-2

Skurdas ir  nepriteklius įdomiai veikia žmogų. Iš pradžių asmuo kantriai, bijodamas ateities, bet neprarasdamas vilties kenčia pilką kasdienybę. Aplinka neskubėdama išsunkia visas dvasines ir fizines jėgas. Dabar jau nebegali priešintis.
Tampa nuolankiu savo ir kitų žmonių įgedžiu  vergu. Tarsi užguitas šuo atlieka ritualą gyvybei palaikyti: keliasi iš „migio“, ėda, dirba.
Ateina diena kai žmogus nebeturi išeities. Mirtis, arba desperatiškas šuolis į gyvenimą. Suįžūlėjusi prigimtis- žiauri. Neverta aprašinėti ką jaučia žmogus atsidūręs tokioje situacijoje. Nebetiki niekumo. Žiaurus sau ir kitiems. Ant beprotybės- beprasmybės slenksčio jo kojos. Juokiasi iš to kas „yra“ (egzistuoja) ir bando suplėšyti realybę.
Vieni žūsta. Kiti išlieka. Bet dažniausiai vargstantis žmogus skursta visą gyvenimą ir nei mirti, nei gyventi padoriai jam nepavyksta.

H-3

Montės sudirgę nervai piešė niūrią ateitį. Bergždžiai stengėsi netikėti liguistos vaizduotės kūriniais.
Kad nusiramintų vaikštinėjo krantine. Stengėsi užsimiršti žiūrėdamas į tekantį vandenį, praeivius. Saulė artėjo prie žemės. Gaivus vėjelis glamonėjo žmonių skruostus.
Kažkokia mintis sukosi Montės galvoje. Abstrakti ir ne aiški. Ji išblaškydavo dėmesį, išvaikydavo kitas mintis ir tuo pačiu likdavo iki galo nepažinta. Norėjosi suspausti galvą. Įkišti pirštus į smilkinius ir mechaniškai iš smegenų ištraukti įkyrų „erzelį“.
Montė nustebo, atsitokėjęs suprato, kad spokso į dvi prabangias jachtas. Jauna moteris sėdėjo vienoje iš jachtų ir gurkšnojo sidrą. „ Tau reikia geros ir turtingos meilužės“, tokia žodžiai pusbalsiu išsprūdo Montei. Išsigandęs savęs nusisuko nuo jachtų ir moters kurios labai užsigeidė. 

H-4

„Nusikaltimai kuriuos daro žmogus atrodo tik romantiški nuotykiai. retai, kada sąžinė sustabdo nuo saldaus ir viliojančio poelgio. Pyktis apakina protą, geismas užgožia teisumo pojūtį. Nusikalsdamas gyvena (ir gal net puikiai, prašmatniai). Po truputėli vis giliau klimpdamas. Moraliniai iškrypimai vis labiau tampa priimtini. Tai tampa norma. Žmogus noriai elgiasi nederamai su kitais. Jaučia savo išskirtinumą ir individualumą. Mano kad turi teisę elgtis kaip tinkamas, nes jis vienas toks. Asmeniui darosi normalu smurtauti ir apgaudinėti kai tai teikia naudos, o kai apgaunamas pats rėkia, kad taip elgtis nedera. Kažkoks savybių nesutapimas... O gal taip ir turi būti? Degraduoju! “

H-5

Sapnas
Krantinėje augo drebulių alėja. Atsirėmęs į medžio grublėtą, kamieną  Montė stebėjo didelių debesų greitą kelionę žydra padange. Nuo jūros atskriejęs vėjas draskė medžių lapus. Lapeliai vartėsi mirgėdami. Kamienai cypaudami ir girgždėdami svyravo.
Pro uosto vartus plaukė didžiulis senovinis burlaivis. Žmonių ant denio nesimatė. Per bortą kabojo permestos virvės ir seni tinklai. Įsižiūrėjęs Montė pašiurpo... Virš vandens kabojo jūreiviai įsikabinę į lynus ir tinklus. Vyrai verkė. Kažkas baisaus vertė neįprastai elgtis. Burlaivis sudrebėjo. Borte atsivėrė plyšys iš kurio išvirto juodas padaras. Panikos apimti jūreiviai klykė. Monstras nėrė į vandenį. Montė buvo pritrenktas reginio. Juoda pabaisa artėjo link krantinės. Kelios šimtametės drebulės sutraškėjo ir išvirto su šaknimis. Gal padaras, o gal vėjas pargriovė medžius. Adrenalinas apsvaigino. Pasijuto ne saugus. Bandė bėgti nuo nežinia ko. Siaubo sukaustytas protas nerangiai gelbėjo kūną.
Grobuonis iššoko iš po žemių tiesiai prieš Montę. Vos neužspringo iš išgąsčio.
... Akimirksniu nusiramino. Suprato, kad baidyklė yra jis pats. Tada viskas baigėsi. Tik vėjas nemalonei pūtė į veidą, o dvi išvirtusios drebulės užkirto kelią grįžti į miestą.

H-6

Naktiniame klube Montė susipažino su dailia moterimi... Pagyvenusi, bet amžius darė ją labai moterišką ir patrauklia. Ji paprašė telefono numerio. Susijaudinęs jaunuolis padiktavo. Užsirašė ant servetėlės ir paslėpė elegantiškame rankinuke. Po to veiksmo persimainė jos veidas. Tapo šalta ir abejinga saldžialiežuviui Montei. Nieko nesakiusi pasišalino. Tą vakarą dar matė ją „solidžių“ vyrų draugijoje.
Grįžo namo nusiminęs. Kartojo pasakytus žodžius... „Mes vieno kraujo, tu ir aš. “
-Susimoviau!

H-7

Po savaitės žavi dama paskambino. Jau buvo ją pamiršęs. Labai nustebo kai ji pakvietė pas save į svečius. Dar labiau nustebo atsidūręs prie jos namų. Ne namas, o „pilis“! Kas ta paslaptinga moteris?
Ji buvusi atlikėja smuikininkė. Dag kas ją laikė virtuoze. Ištekėjusi turėjo nutraukti muzikantės karjerą, nes turtingas vyras to reikalavo. Muzika vyro nedomino. Jam pakako namų šeimininkės. Jis ją išlaikė ir reikalavo, kad taptų namisėda. Moteris kartais pakoncertuodavo. Į metus surengdavo kelis rečitalius. Atlikėjiška technika smarkiai prastėjo ir tai skaudžiai žeidė savimeilę. Supratusi, kad nebegali koncertuoti užsidarė namuose kurių ėmė nekęsti. Tykiai plaukė pasroviui. Su vyru nesiginčijo. Nerodė savo augančio apmaudo. Buvo abejinga sau ir tarpusavio santykiams. Po dešimties bendro gyvenimo metų muzikantė pradėjo ieškoti pramogų.  Vyrui išvykus į komandiruotes darbo reikalais eidavo į naktinius klubus. Atsirado vienadienių meilužių būrys, kurių ji nemylėjo, bet nesugebėjusi atsispirti atsidavė gašlumui. Savęs nekentė, o sustoti nebegalėjo.
... Montę pavaišino gardžia vakariene. (Dama pati gamino.) Jis skanavo puikų prancūziška ne košerinį vyną, kuris, prie alaus pratusiam gomuriui, buvo neskanus.
Klausėsi Vivaldžio koncerto smuikui. Ji daug pasakojo apie save, vyrą, apie muziką, apskritai meną, apie sąžinę ir kaltę, apie vyrus ir moteris... Jaunuolis nei pusės nesuprato ką kalbėjo pritrenkianti moteris. Jautėsi menkavertis. Norėjosi sprukti kai ji apkabino  kaklą, ir kai jos putlios lūpos švelniai prisilietė prie skruosto, o dailus ir lieknas kūnas prigludo... Jis nežinojo ką daryti.
... Pasimylėjęs nežinojo kaip toliau derėtų elgtis. Dama gulėjo ant šono. Jos akys blizgėjo tamsoje, o pirštai glostė jaunuolio plaukus. Montė- meilužis. Apgavo kitą vyrą. Nejautė sąžinės graužaties. Smagiai praleido savaitgalį.
- Aš tau paskambinsiu. - Pasakė ji išleisdama Montę namo. Jaunuolis įsimylėjo damą. Nekantraudamas laukė skambučio. Neskambino tris savaites. Kankinosi, bet pas moterį užeiti nedrįso, nes pažadėjo ateiti tik tada, kai ji pati to panorės.
-Sveikas, ką veiki? Ar norėtum ryt pasimatyti?
Ji paskyrė pasimatymą kavinėje. Montė užsisakęs kavos laukė vėluojančios damos. Jaudinosi. Pusvalandį pavėlavusi atėjo ji.
-Atsiprašau už pavėlavimą.
-Nieko tokio.
Dama užsakė alaus. Vaikinas stebėjos meiluže. Liesa moteris gėrė labai daug. „Kur jei telpa? “. Montė nerimavo, nes neturėjo pinigų sumokėti už gėrimus, o prisipažinti buvo gėda. Išgėrę didelį kiekį alaus paliko nuošalią kavinę. Už viską sumokėjo dama. 
Moteris buvo irzli, blogos nuotaikos. Pyko ir atsiprašinėjo. Montė kantriai kentė jos kaprizus. Ji tai atstumdavo tai, tarsi pašėlusi katė, temdavo į savo glėbį. Užėjo pas ją... Kol moteris prausėsi Montė užmigo. Sąmonė mėgavosi saldžiais sapnais. Pažadino nemalonus drėgmės pojūtis. Glaudėsi nuoga ir šlapia meilužė. Mašinaliai traukė nuo savęs drabužius, dar matydamas sapno likučius. Realybė atrodę niūri ir bespalvė. Dama išsirietė ant raštuoto, persiško, kilimo vidurį svetainės. Apgirtęs Montė užgulo dailę paleistuvę. Mylėjosi nieko nejausdamas. Šiek tiek niršo. Bandydamas nors truputėli pajusti malonumą įeidavo stipriai, su jėga. Ji susiraukusi, prikandusi lupą aikčiojo, kartais krūpteldavo.
Drėgmės pojūtis nustebino vyrą. Moteris rėkė... Kojos paskendo tirštame klane. Meilužė raitėsi cypdama ir dejuodama. Įjungęs šviesą nustėro priblokštas reginio. Moteris ir jis pats buvo kruvini. „Kas darosi?! “. Apsirengęs iškvietė greitąją medicininę pagalbą. Moteris merdėjo. Verkdamas vaikščiojo aplink vėstantį moters kūną, nežinodamas ko imtis.
Atvažiavo greitoji. Meilužę paguldė ant neštuvų ir išsivežė. Reanimacijoje sugebėjo atgaivinti. (Įvyko persileidimas...) Nežinodamas ką galvoti Montė iki ryto sėdėjo priimamajame. „Gal mane nuteis?... Už ką? Jei ji mirs apkaltins mane. Vyras sužinos ir pakars už „kiaušų“. Ką daryti? “ Paryčiais grįžo namo. Kelias valandas numigo. Sapnavo košmarus. Labai džiaugėsi pabudęs, nes gyvenimas išvadavo nuo baisios sapnų karalijos. Prisiminęs, kas nutiko vakar, norėjo grįžti atgal... į nebūtį.
Ligoninėje sužinojo, kad moters būklė stabili. Prisistatęs artimu, gavo leidimą aplankyti ligonę. Bijojo ją išvysti. Jautėsi nusikaltęs. Dama buvo abejinga ir atžari. „Raktai nuo mano namų pas tave? “, paklausė ji piktai.
-Taip. – Paprašė sutvarkyti netvarką namuose. Sukrešėjusio kraujo gabalus valė skuduru. Pasitaikė gleivėti mėsos gabalai. Turbūt tai- kūdikio lavono likučiai. Ilgai valė kilimą, bet dėmės vis tiek liko.
Užrakino namo duris. Tarsi apdujęs ėjo, nieko nesuvokdamas, gatve. Pro šali pravažiavo prabangi mašina. Sustojo prie meilužės namų. Iš automobilio išlipo du pagyvenę, solidūs vyrai. Nuoširdžiai juokėsi. Sužvango raktai. Montė atsigręžė. Trumpą akimirką jie žiūrėjo vienas kitam į akis. Bailus meilužis droviai, nervuotai nusigręžė ir ne natūraliai skubėdamas nužingsniavo tolyn. Pasukęs už kampo pradėjo bėgti. Prasidėjo paranoja. Atrodė, kad solidūs vyrai jį pasivys ir nužudys.

H-8

Montės kaimynas buvo „zekas“ (tai reiškia buvęs kalinys, vyras su savotiška praeitimi). Sutrikęs meilužis papasakojo kas įvyko.
-Ji tavimi pasinaudojo, žioplį. Senas bobų metodas. Prisisiurbia alaus ir įlenda į karštą vonią. Įvyksta persileidimas. Tu jei buvai tik yla, tik dratgalis kuris viską išdraskė... Pienburnis tu vis dar. Turėjai drąsos iškviesti greitąją. Nepasimetei. Aš būčiau tepęs slides. Viena kekše būtų mažiau. Dėl mergšės nesijaudink, tu buvai tik kaištis. - Taip kalbėjo kaimynas. Montė netikėjo, bet tikriausiai taip ir buvo.
Su žaviąja dama daugiau nebuvo susitikęs. Kelias savaites atrodė, kad jį seka. Meilužės vyras viską išsiaiškino, buvo nusamdęs kelis vyrukus, kad tie sulaužytu rankas... Montė pakeitė gyvenimo vietą ir darbą, todėl išliko.