Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Gniuždančioje prieblandoje siautėjo tyla. Aplinkui buvo ramu, kartkartėmis halogeno lempos išsklaidydavo hipnotizuojančią ramumą bauginančiame koridoriuje pradėdamos mirksėti ir skleisti ausiai nemalonų garsą.  Koridoriaus aplinka priminė vieną tų pametusių protelį bepročių namų. Galbūt dėt to, kad tai ir buvo psichiatrinė ligoninė. Žmonės visą laik baidydavosi tokių vietų, Anot jų tokiose įstaigose gero nelauk, vieni bepročiai aplink, pavojingi visuomenei hibridai veisiasi. Nuo to laiko kai ten patenki, na jeigu dar nesi tiek nuo protelio nuvažiavęs, ilgainiui tu tapsi daržove – tuščia, nemąstančia asmenybę kuriai niekas nebegalės padėti. Savaime suprantama čia atsiduri tam, kad tau padėtų. Tačiau išeina priešingai, tampi dar didesniu bepročiu nei buvai. Šalimais, kitame koridoriaus gale praėjo baltu chalatu apsivilkusi seselė, ji skubėjo link personalo išėjimo. Baigėsi jos pamaina, todėl vidutinio amžiaus moteris suskubo namo. Buvo naktis, maždaug apie vienuolikta valanda vakaro. Psichiatrijos ligoninės koridoriai buvo tuštutėliai. Netoliese, budėjimo poste budėjo kelios seselės. Ligoninėje vyravo tyla.
Neilgai trukus, iš lėto, kad sukeltų mažiau triukšmo, atsidarė vienos iš psichiatrijos palatų durys.
- Ššš, neišleisk nė menkiausio garso. – Tarė jaunas vaikinas atidarydamas palatos duris ir įžengdamas į vidų. – Eime. – Jis tarė.
Dvi žmogystos patyliukais išskubėjo iš vienos iš daugelio palatų. Juodvi lėtai slinko prieblandos nutviekstu koridoriumi.
- Praeisim pro budėtojo postą ir tada pasuksim į kairę, atsidūrę dešiniojo sparno koridoriuje prieisim jo galą ir lipsim laiptais į viršų. Noriu tau kai ką parodyti. Tai labai svarbu.
Jiedu priėjo budėjimo postą. Jame sėdėjo kietai įmigusi seselė. Buvo tylu, šalimais girdėjo įjungto televizoriaus, kurį žiūrėjo seselė garsai.  Atsargiai žengė kelis žingsnius jie nepastebėti praėjo pro budėjimo postą. Vaikinas ir jo pakeleivis prasliūkinę dešiniuoju sparnu atsidūrė ties laiptais vedančiai į viršų.
- Lik čia ir pažiūrėk, kad niekas neateitų. – Tarė vaikinukas.
Jaunuolis nusiėmė pradriskusias šlepetes ir žengė į viršų. Pirmas jo žingsnis buvo nedrąsus, veikiau baigštus. Tą akimirką kai jo pėdos palietė šaltą mūrinį pagrindą, o dešinioji ranka turėklus, vaikiną persmelgė bloga nuojauta. Tačiau jis į tai nekreipė dėmesio, juk tai tik dar vienas eilinis kartas kai jiedu įsilaužia į psichiatrijos ligoninės nenaudojamas patalpas. Nieko baisaus negali nutikti, mane sau jaunėlis Driu Vilisas. Likus vos porai laiptelių iki šaltos dykynės pabaigos jis dar kartą pasižiūrėjo į apačioje stovinčia žmogystą. Atrodė, kad ji nieko nebijojo, priešingai nei jis, paslaptingasis kompanionas atrodė drąsus.  Driu baigė lipti laiptais ir užsimaukšlinęs atgal šlepetes nuskubėjo prie vaikų skyriaus patalpų, kurios buvo jau senai uždarytos ir netinkamos ligoniams gyventi. Užteko vos vieno prisilietimo prie apduklėjųsių durų ir jos buvo atviros.
- Gerai, dabar gali eiti.
Bendrininkas taip pat nusiėmė purvinas šlepetes ir žengė tais pačiais šaltais laiptais į viršų. Antrosios žmogystos pėdoms palietus mūrą, visą kūną nupurtė drebulys, tačiau tai nė kiek nepaveikė josios būsenos. Sustingusiomis kojomis ji nužengė laiptai ir atsidūrė šalia bendrakeleivio. Jiedu judėjo apleistų patalpų koridoriumi tiesiai. Aplinkui buvo tamsu. Driu išsitraukė mažą žibintuvėlių ir švietė juo kelią pirmyn.
- Tuoj prieisim. Noriu tau parodyti, ką radau viename kabinete.
Pasukę kairėn jie paėjo dar kelis žingsnius kol galiausiai priėjo reikiamą kabinetą. Ant tamsiai rudų durų kabėjo kortelė, kurioje buvo užrašyta „Skyriaus vadovas“. Driu atidarė duris.
- Tik po tavęs.
Antrajam asmeniui įėjus vidun Driu uždarė duris ir greitai nubėgo prie darbo stalo. Nevalingu judesiu jį peršokęs vaikinas tiesė rankas prie stalčių.
- Šitai radau vakar. Patikėk tau tai patiks. Žinau, kad tu mėgsti tokius dalykus. Galima sakyti tai mano dovana tau.
Iš trečiojo stalčiaus jis ištraukė kažkokį paketą.
- Galėsim pažaist daktarus.
Jis išvyniojo paketą, kuriame buvo ne kas kitą kaip medicininiai įrankiai skirti atlikti operacijoms.
- Įdomu, kam skyriaus vadovui jų prireikė.
Antroji žmogysta prisiartino prie Driu.
- Matyt jis mokėjo žaist su pacientais. – Tarė paslaptingasis bendrininkas.
- Tai pažaidžiam daktarus? Aš būsiu pacientas o tu mane operuosi.
- Pažaidžiam.
Jiedu nusliūkino į vieną iš palatų.
- Gerai, aš guluosi į lovą – operacinės stalą, o tu paruošk įrankius operacijai.
Vaikinas atsigulė į lovą. Išsitraukęs skalpelį antrasis žmogus artinosi link Driu.
- Gerai, dabar mielas pacientę pradėsime operaciją. Tikėkitės daug skausmo, kančios ir agonijos. Tokios koks yra šitas suknistas gyvenimas vertas.
Kampanijonas švelniai perbraukė skalpeliu per vaikino žandą.
- Jums kepenis, plačius ar širdį?
- Sielą.
- Vargšė nelaiminga siela. Ak. Driu, gyvenimas toks neteisingas. Toks vaikinas kaip tu vertas laimės, laisvės, patirt beprotiškus nuotikius, begalinę meilę ir aistrą. O ne pelyt šitoj skylėj. Ir niekas niekad to nepakeis. Tačiau manau, kad galiu tau padėti. Klausimas, ar tu nori mano pagalbos?
Jo veide pasirodė neryški šypsena.
- Esu pasiryžęs viskam, kad iš čia ištrūkčiau.
- Puiku. Vadinasi, neprieštarausi jeigu dabar pradėsim.
- Ką?
- Tavo išlaisvinimą.
Driu bendrininkas užsiropštė ant lovos ir apžergė Driu iki pusės. Prilietė savąsiąs lūpas prie Driu lūpų, lėtai prasegė Driu marškinius. Jo lūpos lėtai slinko vaikino krūtinės link.
- Mielasis Driu, mano pažadas tau: Tu būsi laisvas.
Neįmantriais judesiais antroji žmogysta švelniai vedžiojo skalpelį per Driu kaklą. Ji žvelgė jam tiesiai į akis. Jos blizgėjo iš laimės. Driu dar niekada nesijautė toks laimingas kaip būdamas su ja. Judviejų žvilgsniai pagavo vienas kitą. Tą akimirką jų sielos susijungė. Driu net nepajuto kaip šaltas skalpelio peilis greitai smigo į jo krūtinę. Jis nespėjo ištarti nė žodžio kai raudono kraujo srovė pasipylė tiesiai iš jo burnos. Jis jautė lėtai srūvantį kraują, besiartinančios mirties agoniją. Jam niekas nerūpėjo, jis tik žvelgė į mylimosios sielos žydras akis, į jos begalybę. Pagavus paskutinį oro gurkšnį Driu siela amžiams paskendo tose jūros žydrumo akyse.
- Dabar tu laisvas.
Žudikas švelniai pabučiavo Driu kaktą ir atsargiai užmerkė jo akis.
- Lik sveikas, Driu.
Ta šaltakraujė žmogista nulipo nuo mirusio vaikino kūno ir greitai patraukė į netoliese esantį kabinetą. Jame buvo sudėti įrankiai skirti rekonstrukcijos darbams atlikti. Tačiau dėl mažo biudžeto jie buvo nutraukti. Nieko nelaukės žudikas pagriebė metalinį pjūklą ir nubėgo atgal į palatą. Joje gulėjo dar šiltas Driu kūnas. Žmogysta su pjūklu rankose prisiartino prie vaikino kūno ir nerangiais judesiais pradėjo pjauti ties kaklu. Baigus egzekuciją žudikas dar kartą pagriebė mažytį skalpelį. Nieko nelaukusi žmogysta dar kartą ir dar kartą perbraukė su skalpeliu per vaikino kūną kažką raižydama. Jos kruvinos rankos darbavosi nevalingai kartu su skalpeliu. Liko tik raudona spalva, nė truputėlio odos. Tik ryški raudona spalva.
2016-10-22 14:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-03 09:04
Julija Mėčiuvienė
pradėsiu nuo pastabų.
psichuškėj-pavojingi visuomenei hibridai-nesiveisia-jie jau visiškai susiformavę čia atsiranda.
-kietai įmigusi seselė--žiūrėjo televizorių-?
šlepetes galima užsimaukšlinti?
ligoninėj purvinos šlepetės-gal sudėvėtos?
-visą kūną NUPURTĖ drebulys-,bet-tai NEPAVEIKĖ josios būsenos--neįsivaizduoju tokios savijautos.
-nevalingu judesiu jį peršokęs-be jokių pastangų peršoko?
žudimo scena-lab.vykusi,skaitosi vienu ypu.
atrodo,jog autorius pažįsta psich.ligoninę iš vidaus,o Aurimaz sprendžia apie ją iš nuogirdų.
su nekantrumu lauksiu tęsinio.
p.s.pati rašau tokį kūrinėlį -ateitis prasideda psichuškėj-.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-23 10:57
Aurimaz
Jausmas toks, lyg poetas mėgintų rašyti prozą...
Na gerai, jei rimtai, tai šis epizodas atrodo neblogai, tačiau man sunkoka įžvelgti pasirinktos temos perspektyvas fantastikos žanre. Nesu matęs nė vienos fantastinės knygos apie pamišėlius, kuri būtų verta dėmesio,todėl galiu tai vertinti tik kaip rašymo eksperimentą. Jei autoriui pavyks sekančioje dalyje įrodyti, jog iš viso šito galima padaryti kažką konstruktyvaus, tikrai pasveikinsiu jį.

Dabar apie logines klaidas. Būrelis bepročių laksto koridoriais psichiatrinėje ligoninėje... Jei neklystu, ten visos palatos yra griežtai rakinamos ir vargu ar pavyktų taip lengvai išsiveržti lauk. Durys dažniausiai būna paskaičiuotos 500 kg. svorio psichams, taip kad visokio kitokio plauko kūdenoms pro jas prasiveržti nėr šansų, ypač kai mėginimai prasiveržti - dažnas reiškinys. Taip kad šioje vietoje reikės kažkokio LABAI rimto paaiškinimo, kas, kaip ir kodėl.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-23 00:54
Andrėnas
Duosiu 4 su sąlyga, kad sekančiame rašinyje bus 80% mažiau "jis/ji".

Istorija iš pirmo žvilgsnio gana nyki ir ne kartą girdėta, tačiau parašyta gerai. Labiausiai kliūva pradžia bei perdėm monotoniškas dėstymas, tačiau paskutinis trečdalis beveik tobulas.

Sėkmės tęsiant.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą