1.
Rūkas kaip nuometas baltas
driekias per visą bažnytkaimį nematyti pradžios
anei galo
nei vaikų nešančių jį
nematatyt nei jaunikio nei nuotakos
nei svečių negirdėti
lalavimo
nei armonikos plyšaujant
nė linksmo juoko
nė cimbolų skambėjimo
tik vėjas pakilęs
pamažu ardo nuometo
šilko plonybę
apsižiūri
tai tekanti saulė
ir vėl
palikta prie altoriaus
2.
Būdami vaikai
iš siūlų spalvotų vilnonių
nuo medžio link medžių statydavom bromas
vestuvnininkams
laukdavom išpirkon
saldainių sausainių
visokių gardėsių
kaip meilės muitininkai
kantriai savo postuos stovėdami
visada pilnom rankom
laimingi praleisdavom važiuot
va tik Eglė tekėdama
už Karaliaus Žalčių
mūsų bromą ir visą vaikystę
gudriai apvažiavo aplinkkeliu
ech...
nebūtų žalčiai