Kažkur iš tolumos artės beribis miegas
Skambiau girdėsiu jo ryškius žingsnius
Ir brisiu nuogas nežinomybės perkėloj
Numetus rūbą žemėn gyvasties,
Ir į save užversiu žvilgsnį juoko
Šiltas rankas į medžio varvančius sakus
Kelius į rytą atsibusti nepaliksiu
Kur prakaitas garuos žmonių,
Aš vis ryškiau regėsiu lūpas
Kurios laižydavo nakties sapnus
Ir vėl einu gatve tarp skubančių minučių
Jos vėsų aromatą atpažinęs... praeinu.