praskleidus užuolaidas
marfa
pamatė sieną
joje - sobakiną
bet ji tokia
kasnakt rauda
pjaustydama svogūnus
cerkvių
užskleidus
pasileido kampais
uostui - vandens
vandeniui - uosto
rankovę
(kvepia skaniai)
nors šlapia
iš sijono į miestą
suglaudus užuolaidas
marfa įrėmė vinį
kaip tėvas sūnui
ir kalė
nes
marfa nenori matyti sobakinos
marfa nuskuodžia cerkvėn
ir gurkšteli
mano kraujo