Cimcum

Ir vėl vakaras. Kiek jų jau buvo? Kiek žmonija suskaičiavo saulėlydžių? Ir kiek jų praleido nepastebėjusi, leisdama dienai išnykti praeities platybėje?
Didžioji dauguma žmonių šioje ilgumoje sulindo į patalus. Netrukus Dėdė Miegas pasiglemš jų sąmonę. Girdžiu kaip kaimynai murma prieš miegą. Kai kurie bando mylėtis ar tik save tenkinti. Vienas kitas maniakas, prilipęs prie kompiuterio ekrano, pradeda pamiršti kaip atrodo tikras gyvenimas.
Uostas gaudžia (girdžiu jį.). Apšviestas ryškių žibintų. Kranai tampo sunkius konteinerius, pilnus brangių prekių ir pigaus kiniško šlamšto. Metalinės konstrukcijos bilda, lynai cypauja. Ausis pasiekia abstraktus (aukštų dažnių) šurmulys. Atrodo, kad iš pasakų ištrūkę drakonai riejasi dėl paplūdimio ir krantinės.
Skauda kairįjį petį. Trūksta magnio. Traukia mėšlungis. Vakar gavau truputėlį pinigų, galėčiau nusipirkti maisto papildų. Nors geriau nusipirksiu paties maisto, o ne priedų prie jo.
Vakarienei valgiau ryžius su majonezu. Ryžiais (tik be majonezo) pasivaišino kaimynas. Grižo vėlai iš darbo, tingėjo pats gaminti valgį.
-Noriu ryžių su uogiene, - pareiškė jis. Atsinešė stiklainį slyvų uogienės.
Užsinorėjau saldžios masės, bet neišdrįsau paprašyti. Į kaimyno košę įmaišiau žiupsnelį malto cinamono. Pavalgęs kaimynas nuėjo miegoti.
Likau vėl vienas. Pirštai kvepia cinamonu. Šis kvapas primena egzotiškus rytus. Užsimerkęs pamatau vaizduotės nutapytą šydą už kurio slepiasi paslaptinga ir saldi, gyventi trokštanti Šechirazada.

C-1
Po darbo dienos su draugu pėstute traukėme namo. Buvo gražus, malonus metas. Vakaruose kalnai debesų sudarė nepakartojamų formų masyvą. Kraštai švytėjo ryškia rožine spalva. Saulės nesimatė.
-Apie ką mąstai? - Paklausė aukštaūgis draugas.
-Apie „triusikus“.
-Juokauji?
-Ne. Jau du metus nešioju tuos pačius triusikus ir neturiu kitų. Šlykštu. Jie prisigėrę tiek smarvės, kad net radiacija nuo jų sklinda.
-Nori obuolių?
-Taip.
Šalikelėje augo laukinė obelis. Šakos pakirptos. Vaisių nepasiekiau. Norėjau kartis į medį, bet aukštaūgis šoklys stryktelėjo ir nulaužė šaką su keliais neprinokusiais vaisiais. Obuolius atidavė man. Pats nevalgė.
-Čia ramus rajonas, - pasakojo jis - gera gyventi. Vakarais malonu pasivaikščioti. Gyvenau čia kažkada. Čia jaučiuosi kaip parke ar miške.
Valgiau rūgštų vaisių. Pro šalį šaligatviu pražingsniavo pagyvenusi dama. Aukštaūgis sutriko. Pasisveikino su tolstančia moterim.
-Kas ji? - Paklausiau.
-Mano buvusi. Ji čia gyvena. Tame name.
Dama sparčiai tolo. Į pasisveikinimą nereagavo. Ją pasivijome.
-Bu! - Sušuko draugas, pagriebęs ją iš už nugaros. - Išsigandai?
-Ne. - Abejingai ir ramiai atsakė pagyvenusi moteris. - Kitą kartą kai vysies, bėk tyliai.
-Sutarta. Gal į svečius pakviesi?
-Ne.
Ji pasuko iš kelio. Artėjo prie pilko namo... Toliau ėjome tylėdami. Užsukome į parduotuvę. Nusipirkau keturis butelaičius alaus. Jis nusipirko šokolado plytelę. Draugas alaus atsisakė, tad gurkšnojau vienas. Kai grįžau namo, ištiko agresijos priepuolis. Įsiutęs pradėjau spardyti sieną. Išsinarinau čiurną.

C-2
Dirbu statybose (apdailininku) Vakar baigėme tvarkyti objektą. Viršininkas nupirko dešros, duonos ir daug litrų degtinės. Vaišino mus. Per pusvalandį apgirto visa brigada. Išskyrus mano aukštaūgį draugelį ir Jofė... Abu jie - kuklūs, darbštūs, sąžiningi žmonės. Jofė vaikščiojo nuošaly, kartodamas žodį: sambrūzdis. Aukštaūgis draugas stovėjo kampe ir meditavo.
... Po visko slinkau namo. Buvo bloga. Pykino. Eidamas parku užsimaniau šlapintis ir tuštintis. Būčiau nusilengvinęs, bet prisiminiau, kad čia prieš šimtą metų buvo vokiečių kapinės. Ši žemė prarijo žmones. Sugėrė jų kraują. Išardė kūnus. Viso pasaulio paviršius yra matęs kraujo. Tikriausiai nerasčiau kvadratinio colio (paviršiuje) kur nebūtų kas nors miręs.

C-3
Buvo laisvadienis. Aukštaūgis draugas susirado mane. Miegojau iki 13. 45 h. Iškrapštė iš lovos ir įkalbėjo vykti į provinciją aplankyti jo tėvų.
Sėdome į traukinį ir po dviejų valandų buvome S. miestelyje. Draugas vaišino gėrimais ir šiaip visokiomis smulkmenomis, bandydamas įsiteikti. Aplankėme jo motiną - apkūni, išvargusi. Ji dirbo pagrindinėje miestelio maisto parduotuvėje. Moteris davė raktus nuo savo buto. Apsistojome vieno kambario netvarkingame bute. Papietavę žiūrėjome kino filmą. Lauko durys sugirgždėjo. Pro jas įpuolė apkūni, daili, seksuali panelė. Puolė prie ilgšiaus ir apsikabino. Tai jo sesuo. Dar tik moksleivė... Gaila. Vakare atvažiavo aukštaūgio brolis. Jis pasiūlė visiems aplankyti tėvą (tėvai gyvena atskirai daug metų, nors oficialiai neišsiskyrę). Sėdome į brolio automobilį ir už penkiolikos minučių buvome prie keturių aukštų namo. Pirmame aukšte buvo netvarkingos dirbtuvės. Grindys slidžios nuo mėšlo. Čia ne taip jau seniai, aukštaūgio tėvas augino žąsis, antis, vištas. Kai prasidėjo paukščių gripo epidemija, tėvukas paukščius iškirto ir suvalgė. Antrame aukšte gyveno pats tėvukas su meiluže. Trečias ir ketvirtas aukštai neįrengti. Visur dulkės ir purvas. Šie žmonės (praktiškai) gyveno statybose.
Tėvukas labai džiaugėsi sulaukęs svečių. Retai kada vaikai aplanko. Iš laimės net pakvaišo, puolė bučiuoti vaikams rankas ir skruostus. Kelis kartus apkvaitęs pabučiavo ir mane. „Ateikite, mažuliukai“, kartojo jis apsiašarojęs. Iš po stalo ištraukė puse litro butelaitį su „ruginuke“. Aš, tėvukas ir jo meilužė išgėrėme.
-Važiuojame pas mane, -pasiūlė aukštaūgio brolis - reikia pasiimti vaiką iš auklės. Pažaisime krepšinį. Bus smagu.
Kažkokiu būdu visi sutilpome automobilyje. Nuvykome pas auklę. Brolis išsinešė pusantrų metukų berniuką. Paprašiau, kad leistų palaikyti vaikutį. Berniukas neišsigando. Ramiai griaužė obuolį ir dairėsi į kitus žmones.
Brolio butas buvo jaukus, tvarkingas, trijų kambarių. Važiuojant vaikas užmigo ant mano rankų. Atsargiai išlipau iš mašinos ir nunešiau jį į vaikų kambarį, paguldžiau į lovytę. Truputėli išsibudino, bet netrukus vėl užmigo. Persirengėme. Išlėkėme žaisti krepšinio. Draugo pamotė viena liko prižiūrėti kūdikį. Mano komandos nariai - tėvukas, sesuo, priešininkai - aukštaūgis ir jo brolis. Pirmus keturis kėlinukus pralošėme. Vėliai prie mūsų prisijungė kiemo vaikai. Jėgos išsilygino. Likusį žaidimo laiką buvau laimėtojų tarpe. Lengvai dūkome.
-Turiu važiuoti. Žmoną reikia paimti iš darbo. – Tarė brolis.
Žaidimas nutrūko. Atsisveikinome su uždususiais paaugliais. Grįžę radome verkiantį vaiką ir girtą pamotę. Ji miegojo užgulusi pusę stalo. Tuščias ruginukės butelis voliojasi šalia. Įsiutęs tėvukas stumtelėjo moterį. Pamotė parkrito ant žemės. „Eeeeeeeeeee“, sudejavo ji. Dešinė koja tarsi nulūžo. Pasirodo ji tik su viena koja - prieš daugelį metų moteris dirbo statybose su eksperimentine betono maišykle, kuri nutraukė jai koją. Kažkokiu būdu velenas pagriebė sijono galą ir įsitraukė moterį į maišyklę. Dabar kojos protezas kabėjo sportinių kelnių laikomas...
... Tėvukas skaldė moteriai antausius. Įsiūčio apimtas putojosi. „Kas leido gerti?! Kurva tu! Tu tyčia taip padarei! Norėjai gėdą man padaryti! Mačiau tavo snukį prieš tai, jau tada šūdas virė! Kekše! Kas leido gerti?! Ko čia vaizduoji apsišikusį katiną?! ir t. t., ir t. t. “
-Nepyk, - lemeno ji - na ką aš padarysiu. Aš vaiką prižiūrėjau.
-Ką prižiūrėjai?!
Rėkdamas tėvukas mušė moterį. Jo sūnūs bandė nustumti tėvuką į šalį. Ramino jį. Tėvukas ištrūkęs iš sūnų glėbio spirdavo į pasliką kūną. Pamotė nereagavo. Verkiantį vaiką ramino aukštaūgio sesuo.
-Man reikia važiuoti... - Aukštaūgio brolis išėjo.
-Eikite į virtuvę, -iškankintu balsu paprašė tėvukas.
Su aukštaūgiu sėdėjome virtuvėje tylėdami. Tėvukas inkštė bandydamas užmauti protezą. Linktelėjau į priekį. Koridoriuje išvydau gulinčią iki pusės nuogą moterį. Jos didžiulis nuogas užpakalis kaip peilis įsmigo į atmintį. Gavau šoką. Virš jos plūkėsi barzdotas vyras. Keikėsi. Verkė. Prašė, kad padėtų... Moteris nereagavo.
Tėvukas atsinešė vandens ir kempinę. Prausė girtuoklę. Vanduo akimirksniu nusidažė raudonai.
-Iš kur tas kraujas? - Paklausė draugas.
-Iš nosies.
-Ji prasikirto griūdama, - pasakiau.
-Gerai... - Pritarė prislėgtas vyras.
Apsiraminęs tėvukas plovė savo gyvenimo draugę. Grįžo brolis su pačia. Protezo užmauti nepavyko. Bandėme tai padaryti keturiese. Trūko įgūdžių. Visiškai nutraukėme protezą, nes su juo nebuvo įmanoma moters pakelti, tabalavosi, trukdė ją nešti, kelis kartus nutraukė kelnes, apnuogindamas seną užpakalį.
-Vežkite mane ir ją namo, - paprašė barzdotas vyras.
Kojos protezą įmetėme į automobilio bagažinę. Moterį paguldėme ant galinės sėdynės.
-Ne. Važiuojame į K. Pas jos vaikus paliksime ją. Tave žinau. Esi įsiutęs. Dar galvą jai suskaldysi, - tarė aukštaūgio brolis.
-Na ką kalbate, ką kalbate!.. Jūs nieko nežinote...
Broliai neklausė savo tėvo. Padarė taip kaip jiems atrodė teisinga. Nuvežė į gretimą kaimelį. Jos vaikai nepatenkinti, bet tylėdami priėmė savo girtą motiną. Pas aukštaūgio brolį grįžome vėlai. Nusipirkome brendžio butelį. Išgėrėme. Mane, draugą ir jo tėvą paguldė į vieną lovą. Aš ir draugas nusiprausėme ir atsigulėme. Tėvukas į lovą atsigulė su viršutiniais drabužiais. Manau, kad taip miegoti jis įpratęs. Kai aukštaūgis paprašė, kad jis nusipraustų ir nusitrauktų nuo savęs viršutinius rūbus, tėvukas įsižeidė ir atsigulė ant žemės.
-Ką darai?!
-Man ir čia gerai.
-Kaip nori... Tu suaugęs žmogus, tai tavo pasirinkimas.
Ilgą laiką gulėjome tylėdami. „Ar miegate“, paklausė tėvukas. „Ne“, atsakiau. Aukštaūgis tylėjo. Senukas pradėjo pasakoti įvairias istorijas. Apie kinų filosofą - karininką, kuris parašė indų filosofiją.
-... Pančiatatra, taip vadinasi. Apie bobas rašo. Gili išmintis.
Patiko klausytis senuko paistalų.
-Ar tikite kuo nors? - Paklausė jis. Aukštaūgis jau snaudė.
-Tikiu, - atsakiau.
-Kuo?
-Anonizmu.
-O, tai rimta!

C-4
Matei koks mano tėvas. Dėl to nesmagu. Nepaisant visko myliu jį, ir viską kas su juo susiję... Susilaikymas... Apribojimas.


C-5
Lietuvių liaudies daina:

Ant tėvulio dvarelio
Trys vyšnelės stovėjo.
Tai dar pasėdėsim,
Gražiai pakalbėsim
Su giminėlėm savo.