Duris užversiu į pasaulį savo mažą,
Pasidalinsiu su jumis aš šiluma namų.
Padovanoti noriu jums gerumo lašą,
Stiprybės saują, glėbį saulės spindulių.
Dar noriu jums paskirti lapų šokį,
Tą lėtą tango, kai byra rudenio lietus,
Neramų vėjo gūsį, kai obuoliai prinokę
Pabels į šaltą žemę, o ši ištars,, skubu“.
Skubu ir aš atvert duris, įleisti brangų laiką,
Su juo pabūti, pakalbėt rimtai
Apie metus, rugsėjus, ar nebesu dar vaikas,
Kuris vis laksto basomis nepramintais takais.
Duris pravėriau, įeit maloniai prašom.
Tik, gaila, laiko dovanoti jums aš negaliu.
Prašykit iš manęs jūs visko: didelio ir mažo,
Gal net širdies dalelės... Deja, bet laiko... neturiu...