Tragiška

Tragiška kai kūdikis niekados neįkvėpia savo pirmojo oro gurkšnio. Tragiška kai tėvas niekados nesutinka savo vaiko. Tragiška kai prarandama gyvybė žmogaus ar gyvūno. Tragiška kai kas nors nukenčia.

Tragedija, nesvarbu kokiais melais aplinkiniai tave maitino kaip vaiką, yra nepakenčiama.

Man, tai atėjo ir išėjo. Bet savo kelyje tai paliko didžiulę betvarkę. Ir kai tik mes galvojome, jog tai praėjo, tai vėl gryžo sunaikinti viską savo kelyje dar sykį.

Man tai buvo mano gyvenimo pabaiga. Mano gyvenimo, bet ne mano istorijos. Istorijos niekados neturi aiškios pabaigos, todėl jos nepasibaigia mirtimi. Ne visai.

Ar tu kada nors savo gyvenime buvai situacijoje, kada buvo sunku suprasti kas tikra ir kas ne? Aš buvau. Žinai, aš sukūriau sąrašus. Tragedijų sąrašus. Sąrašus tų, kurios buvo tikros ir kurios ne. Jos niekados nebuvo užbaigtos, bet man tai nebuvo svarbu. Tol kol jos visos buvo užrašytos aš  buvau patenkinta.

Mano mama yra mirusi. Tiek daug aš žinojau. Mano mama yra mirusi ir ji buvo mirusi nuo tada kai man buvo vos tik treji.

Mano mama yra gyva. Ji mane myli ir tai yra svarbiausia. Aš žinau, jog ji myli mane, netgi jei ji nevisados tai parodo.

Mano mama dabar turi vyrą, mano patėvį. Jie susituokė kai man buvo šešeri. Mano mama biseksuali, visiems jums keistai pasimetusiems žmonėms.

Aš turiu du jaunesnius brolius. Jie tarytum velniai namuose, bet aš juos vistiek myliu. Haris ir Ronis. Mama taip juos pavadino perskaičiusi Harį Poterį. Ji myli tą knygą. Kaip ir aš.

Aš turiu juodą katiną. Jo vardas Puma. Jis gobšus, bet vienas iš mieliausių kada nors sukurtü gyvų būtybių.

Mano vardas yra Emilija ir aš esu negyva.

Tai mano sąrašas visko, kas yra tikra. Bent jau tai, ką sugebėjau užrašyti ir plius truputkas gale, ko aš nesugebėjau nepridėti savo mintyse. Įprastai aš tai pataisyčiau, bet... na... sunkoka taisyti sąrašus iš kito pasaulio, kai tu mirusi.

Jokio supratimo apie ką aš kalbu? Na, kodėl gi tau tiesiog neparodžius? Aš prasta istorijų sakytoja, tad pasistenk neatsilikti.

Viskas prasidėjo lietuvių rašiniu. Įprasta tiesa? Nuostabus mokytojas su gyvenimą keičiančia užduotimi. Aš buvau sujaudinta.

Aš tiek daug esu perskaičiusi apie tokius atsitikimus knygose ir dabar aš to daugiau nebeskaičiau - aš tai gyvenau.

Todėl, kai visa klasė aimanavo kol mokytojas išdalino projekto lapus, aš pozityviai šypsojausi.

Kai jis galų gale padavė man mano užduotį aš godžiai ją perskaičiau... ten buvo tik vienas žodis.,, Tragiška“.

Kas per velnias? Kur buvo instrukcijos? Kaip aš privalėjau gauti gerą pažymį?

Tarytum užuosdamas mūsų baimę mokytojas it tigras sulaukęs progos pulti paskelbė:

-Tai yra vienintelis jūsų namų darbas šį mėnesį.

Tai buvo Lietuvių kalba, tad visi buvo šokiruoti su džiaugsmo pėdsakais veide.

-Bet jeigu jūs manote, jog aš paleidžiu jus taip lengvai jūs klystate.

Ach, štai ir vėl tai gryžo - visa klasė ėmė aimanuoti bijodama kas seks toliau.

-Jūs privalote parašyti istoriją naudodami žodį ant jūsų popieriaus lapo. Tas žodis yra jūsų idėja - visa istorija privalo suktis apie šį žodį. -Mokytojas nusijuokė kai mes visi nuleidome galvas dar sykį pažvelgti į savo užduotis. Kai kurie netgi murmėjo juokingus žodžius kaip kad,, Medis“ ar,, Supuoklės“. Kiek supratau man kažkaip pasisekė.

-Bet palaukit! Yra dar daugiau! -Mokytojas toliau erzino. -Minimaliai turi būti šimtas lapų, trylika skyrių ir turi būti pabaigta likus mėnesiui iki vasaros atostogų. Jokių išimčių.

Aš buvau bepradedanti panikuoti. Mūsų buvo prašoma parašyti trumpą knygą kartu su visais įprastais namų darbais.

Lik rami Emilija. Tiesiog susikaupk. Tu gali tai padaryti. Tai yra tai ko tu norėjai, prisimeni? Nuostabi galimybė įrodyti savo įgūdžius, ir štai ji čia, tavo.

Besišypsodama pesimistiškiems veidams aš tęsiau savo dieną nežinioje.

Nežinioje kaip ironiškai tas žodis man pasirodys.

Nežinioje savo ateinančio likimo.

Ir aš jau nebeturėjau labai daug laiko, bet taippogi aš neturėjau nė menkiausios užuominos... nebuvo likę labai daug laiko iki kol aš įkvėpsiu paskutinį sykį.

Aš to gailiuosi. Visko.

Aš gailiuosi nesakydama labas tai droviai mergaitei klasės kampelyje, aš gailiuosi negyvenusi savo gyvenimo. Aš gailiuosi koncentravimosi ties savo pažymiais negu ties savo sveikata. Tai buvo mano didžiausia yda. Aš tiesiog nieko nedariau dėl savęs.

Aš gailiuosi negyvenusi savo gyvenimo pilnai, kaip kad aš turėjau gyventi, kai turėjau progą, kai vis dar buvau gyva.

********************************************************************************************************

Pirmas ženklas buvo svaigulys. Jis buvo silpnas ir aš prie jo buvau pratusi.

Tačiau tas svaigulys buvo stiprus. Atrodė tarytum mano kojos ėmė pačios galvoti ir prieš man suprantant kas vyksta aš buvau ant grindų. Viduryje kolidoriaus. Tiesiai prieš mano klasiokus.

Mano veidas buvo visas raudonas, bet aš vistiek atsikėliau nuo grindų nekreipdama dėmesio į keistą svaigulį.

Aš viskuo apkaltinau slidžias grindis ir kūrinį mano persidirbimo bei truputį paranoiškos vaizduotės.

Pirma klaida.

Po savaitės pasirodė antras ženklas. Keistas skonis burnoje, kuris jau buvo pasirodęs daugybę sykių, tik šį sykį jis buvo daug smarkesnis.

Aš privalėjau turėti keistą veido išraišką, nes mano draugai buvę aplinkui ėmė juoktis iš manęs.

Aš juokiausi kartu su jais ir nustūmiau tai į savo tamsiausią minčių kertelę viskuo apkaltindama kažką bjauraus ką suvalgiau.

Antra klaida.

Buvo trys klaidos. Trys pagrindiniai įspėjamieji ženklai. Pirmas - svaigulys. Antras - skonis. Trečias - galbos skausmai.

O Dieve, galvos skausmai.

Aš juos ignoravau kaip ir visus kitus simptomus. Galvojau, kad aš tiesiog paranoiška. Aš tikėjau, kad jeigu praignoruosiu tą silpną balsą tamsioje minčių kertelėje sakantį Kas jeigu kas nors negerai? Tuomet viskas bus gerai.

Ach... Kaip aš klydau.

Klaida. Klaida. Klaida.

Praėjus penkiems mokslo metų mėnesiams aš buvau laiminga. Mano istorija vis persekiojo mane, bet aš turėjau gerus pažymius, kelis gerus draugus ir viską ką aš jaučiau buvo man reikalinga.

Mano tėvai nuolatos dirbo ir aš visados privalėjau prižiūrėti savo jaunesnius brolius, bet aš negalėjau būti laimingesnė.

Viskas atrodė tobula. Mano perėjimas iš namuose mokytos mergaitės į tikrą moksleivę atrodė daug švelnesnis negu aš įsivaizdavau. Atrodė tarytum likimas man buvo geras, tiesa?

Klaida.

Viskas atrodė nuostabu iki mano septynioliktojo gimtadienio. Vasario 21.

Aš atsibudau kaip niekad susijaudinusi ir apsivilkau savo įprastais rūbais.

Atrodė tarytum niekuo nesiskirianti iš kitų diena, bet man taip nebuvo. Dabar man buvo septyniolika. Man tai buvo smarkus pasikeitimas.

Viskas buvo kaip kad įprasta iki kol aš turėjau eiti į lietuvių pamoką... Vieną akimirką man staigiai apsvaigo galva, o kitą... aš neprisimenu. Aš nežinau kas po to įvyko.

Normali septyniolikmetė gauna dovanų, galbūt šventę.

Aš gavau alpimą.

Apibendrinus aš buvau kvailė. Aš mačiau ženklus, bet pasirinkau juos ignoruoti. Kaip neapdairu. Galbūt aš būčiau gyvenusi ilgiau jeigu būčiau atkreipusi į juos dėmesį iki tol, kol buvo per vėlu.

Bet dabar mes niekados nesužinosime, ar ne?

Aš pabudau ligoninėje. Viskas atrodė išblukę po to. Aš prisimenu kaip jie paèmė mano kraujo, atliko kelis testus, bet visa tai išblukę. Tarytum sapnas.

Kai daktarai sugryžo - giltinės veidai ir giltinės žodžiai. Aš net nepagalvojau jog tai galėtų būti tas žodis.

Aš stengiausi išgirsti kuo daugiau mamos ir daktaro pokalbio. Taip buvo iki tol, kol jie priėjo tą vieną lemtingą žodį.

Vėžys.

Mano galva pakilo, akys išsiplėtė, erdvus kambarys ėmė mane spausti. Saulės spinduliai dabar atrodė gąsdinantys - viskas dabar atrodė žymiai tamsiau.

Daugybė žmonių supras tą jausmą kai tavo mylimas serga vėžiu.

Bet kaip jaustis žinant, kad tu esi sergantysis? Kai liga tavo smegenyse?

Aš tiesiog pasakysiu, jog tai buvo siaubinga. Aš negalėjau kvėpuoti, vaizdas pasidarė dar blankesnis ir viskas ko aš norėjau buvo pabusti.

-Pabusk! -Aš sau sakiau. -Pabusk!

Bet aš nepabudau.

Ir tai buvo baisiausia dalis.

Mano galvoje sukosi tik viena mintis. Suprantu - ne visi turi tokias pačias mintis kaip kad aš turėjau, bet štai kas atsitiko man.

Viskas apie ką aš galėjau galvoti buvo: Aš mirsiu.

Atrodo, jog aš visados teisi, kai viskas ko aš noriu yra klysti.

Keli ateinantys mėnesiai praėjo tarytum žaibas: aš plika chemoterapijoje ir tai yra blogai. Labai blogai.

Tarytum Mes tau duodame mažiau negu dvi savaites blogai.

Sulig tuo laiku aš jau pridaviau savo knygutę. Tai buvo mano gyvenimo istorija.

Aš niekados nesužinosiu, koks buvo mano pažymys.

Jau tai sakiau, bet pasakysiu dar sykį: aš siaubinga istorijų sakytoja.

Mano istorija jau beveik baigiasi, dar pakentėk truputuką ilgiau. Ačiū jog manęs klauseisi. Jog privertei mane jaustis tarytum mano istorija tau rūpi, kai ištikrūjų ji tik viena iš tūkstančių.

Galbūt milionų. Nežinau.

Ar žinojai, jog smegenų vėžys tave priverčia prarasti atmintį? Aš nežinojau.

Na, aš žinojau, bet pamiršau.

Atleisk, tai nėra geras laikas juokeliams. Tai siaubingas laikas.

Labai siaubingas.

Aš pasistengsiu daugiau nelaidyti jokių savo siaubingų juokelių.

Taigi. Gryžtant prie mano liūdnos istorijos.

Aš ėmiau viską pamiršti. Aš pamiršau savo brolius, Pumą ir Joną, viską kas man buvo brangu.

Aš ėmiau pamiršti, kas aš esu ir aš bijojau.

Bet vieną dieną aš prisiminiau. Aš pabudau ir aš prisiminau ir atsisukusi į dangų ištariau:

-Dieve. Aš nenoriu išeiti. Aš nesu pasiruošusi.

Aš nebuvau pasiruošusi. Vis dar nesu.

Aš paskambinau mamai, paprašiau brolių, Pumos ir visų savo draugų.

Aš kovojau mūšį kurio negalėjau laimėti ir tai žinojau.

Mano mama verkė. Isteriškai kūkčiojo. Aš manau ji žinojo.

Jie atvyko į ligoninę per valandą nors ir buvo darbo diena ir aš paskutinį sykį su jais pakalbėjau. Jie to nesuprato tuo metu. Broliai džiaugėsi matydami mane, vargšai septintokai. Jie nematė manęs mėnesius ir vis šaipėsi iš mano plikos galvos.

Jie palygino mane su kiaušiniu. Tai buvo juokinga.

Katinas Puma teisiškai negalėjo ten būti, bet darbuotojai specialiai man padarė išimtį. Jie tikriausiai manęs gailėjo.

Aš jų nekaltinu, aš tiesiog norėjau, jog jie manęs negailėtų. Aš nenorėjau niekam sukelti dar daugiau skausmo negu jau sukėliau.

Kai ėmė temti aš supratau - laikas. Broliai kaip ir visi kiti paliko mane kartu su mama ir Puma.

Aš nemiriau kaip filme įkvėpdama įspūdingą paskutinį kvėptelėjimą palikdama išmintingus žodžius.

Mano mirtis buvo nieko įpatingo. Aš ten buvau...

.... Ir tuomet aš nebuvau.

Mano mama verkė, rėkė, maldavo jog sugryščiau, bet ji suprato.

Nebuvo jokio sugryžimo.

Dauguma žmonių užsimuša ar nuskęsta.

Aš net negavau galimybės skristi ar plaukti.

Nesuprask nereisingai - aš nesiskundžiu. Aš išgyvenau žymiai ilgiau negu kiti toje ligoninėje.

Aš tiesiog... išsigandusi. Persigandusi. Aš čia nebuvau ilgai ir net nežinau kur aš esu. Ar čia rojus? Pragaras? Kažkur viduryje? Ar čia nieko? Ar yra čia išvis kažkas?

Aš jau mirusi ir vis klausinėju savęs kas manęs laukia po mirties. Keista. Juokinga, bet keista.

Laikas man išeiti. Aš nenoriu išeiti. Aš bijau. Aš nesu tikra ar aš pasiruošusi.

Bet tu liksi čia. Vesdamas mane net nežinodamas koks svarbus tu esi. Tu klauseisi mano istorijos ir aš tau labai dėkinga. Reikia daug kantrybės tai padaryti.

Prašau, tik išgirsk mane, kol aš dar neišėjau. Gyvenk savo gyvenimą. Neužrakink savęs ar neatstumk kitų žmonių. Turėk laiko būti savimi, daryti tai, kas tau patinka.

Visgi tu niekados nesuprasi ką turi, kol to neprarasi.

Ar gi tai ne...

Tragiška?