Tu - 1

TU – 1

Vasia – lietuvės ir ruso vaikas. Manoma, kad jei tėvai skirtingų tautybių, tai jų vaikai ypatingai talentingi ir gabūs. Tikriausiai Vasia buvo išimtis. Užsidaręs savyje, kvailokas bernas. Tinginys. Nutukęs. Bijantis ir nesuprantantis žmonių. Patiklus ir nuoširdus. Naivus kaip vaikas, nors sulaukęs trisdešimties metų.
Dažnai jį erzindami pakalbina kiemo draugai. Dažniausiai pasimetęs traukiasi. Nežino, kaip elgtis. Tyliai murma panosėje, kad nori pabūti tyliai ir ramiai.
Jam patinka stebėti kitus. Atsisako dalyvauti vitališkame gyvenimo sūkuryje.
Sėdėdamas namuose žvelgia pro langą į judrią gatvę, į žaidžiančius vaikus ar į anksti ryte saulės nuspalvintus namus, kai niekas dar nevaikšto po kiemą, kai viešpatauja beribė ramybė.
Jis džiaugiasi kitų laime ir gyvenimu. Kartais atrodo, kad kvailys laimingesnis už……………………....


Edipas K. 225 auditorijoje, juodu rojaliu, mokėsi groti Bacho – Kabalevskio vargoninę preliudiją ir fugą F – dur, perdirbtą fortepijonui. Dirbo preciziškai. Grojo fugos balsus atskirai. Tikslino štrichus, dinamiką, tempą.
Į auditoriją įsiveržė “juoda moteris”. Edipas pašoko nuo kėdės. Jis žinojo, kuo gali baigtis susitikimas su “juodąja dama”.
- Kada bus pinigai?! – Suriko ji.
Edipas tylėdamas rinko nuo rojalio natas. Ji prikišo savo spuoguotą “snukį” jam prie veido. Iš dvokiančios moters burnos išsiveržė keiksmai. Edipas K., nekreipdamas dėmesio, skubėdamas rinkosi savo daiktus. Ji kelis kartus smogė jam į veidą. Edipas šyptelėjo. Ji dar kartelį sudavė. Jis nevalingai stumtelėjo moterį nuo savęs.
- Kada bus pinigai?!
- Špygą taukuotą. – Atsakė Edipas.
Moteris išplėšė iš vaikino rankų kuprinę ir sviedė į auditorijos kampą.
- Tu pakvaišusi!
- Atiduok pinigus!
- Už ką tau turiu duoti?...
-Tu skolingas Dievui pinigų ir per mane tie pinigai jam atiteks.
- “Nuopeza”!
- Aš nejuokauju.
- Tu man taip pat skolinga.
- Aš tau neskolinga.
- O kaipgi, skolinga. – Vaikinas juokavo Absurdiškas moters reikalavimas pralinksmino – Skolinga 20 tūkstančių rublių.
- Aš... Neskolinga...
- Skolinga!
- Ne... Kalbi nesąmones.
- Ne, čia tu nusišneki.
- Aš užmušiu tave.
- Tada tikrai nieko negausi.
- Man nusispjaut į pinigus!
- Tau į viską nusispjaut.
Edipas nuėjo pasiimti kuprinės. Pasilenkė. Moteris pabandė jam įspirti.
- Tu iš tikro pasiutai.
- Man Dievas svarbiausia... Į kitų nuomonę nusispjauti.
- Oho.
- Duok pinigus!
- Atstok.
- Pinigus!
- Šūdo ant pagaliuko nenori?
Ji šoko ant jo. Nagais kabinosi į veidą. Pati nesuprato, kaip atsidūrė ant žemės. Moteriai suskaudo krūtinę. Įsiūtis pakėlė damos kūną nuo žemės. Ji dar kartelį šoko ant Edipo. Jis dar kartą ją parbloškė.
- Kvaiša tu. Smurtui ir šantažui nepasiduosiu. - Moteris vos ne verkdama lemeno, kad tai ne šantažas ir ne smurtas. Jai taip Dievas liepė...
- Kvaiša tu, kvaiša...
Edipas paėmė savo striukę nuo rojalio. Tuo metu moteris, pačiupusi (14 kg.) geležinį pultą (natoms) užsimojo. Edipas išsisuko nuo smūgio. Ji artinosi nerangiai mosuodama. Inertiškas pultas, nepasiekęs tikslo (vyriškio kūno) nuslysdavo erdve į šoną. Edipas nugara įsirėmė į auditorijos kampą. Metė daiktus (kuprinę ir striukę) ir pačiupęs kėdę prisidengė. Jis buvo atkirstas nuo išėjimo. Žiūrėdamas į duris mąstė, kaip jas pasiekti. Smogus trečią ar ketvirtą kartą kėdė, saugojusi Edipą, subyrėjo. Atmušęs smūgį čiupo už pulto. Ją prispaudė prie sienos.
- Ar baigsi kvailioti?! – Suriko įsiutęs.
- Aš nejuokauju, dėl Dievo galiu mirti. - Edipas išlupo iš jos rankų pultą. Padėjo šalimais. Šoko prie paliktų savo daiktų. Pačiupusi pultą dar kartą užsimojo. Jis vėl išvengė smūgio greitai atšokdamas į šoną. Moteris vėl buvo parblokšta ant žemės.
- Baik, tau sakau!
- Aš tave užmušiu! – Rėkė. “Ką su šia beprote daryti? ”, galvojo E. K. Suėmė jos galvą. – Atstok nuo manęs.
- Tu manęs vis tiek nenužudysi! – Rėkė ji. “Matai, kokia ji… pamišėlė. Moralė degradavusi. Aš net nenoriu žiūrėti jos pusėn, o ką kalbėti apie smurtą, kurį ji kuria aplink save…” Edipas keliu prispaudė moterį. Ji cypė. Keikėsi ir bandė ištrūkti iš po ją užgriuvusio vyro.
- Tave mes nužudysime. Negalvok, kad esi toks svarbus!
- Tu beprotė.
Edipas pakilo ir krito keliu smogdamas jai į pilvą. Greitai pašoko, čiupo savo daiktus ir spruko pro duris. Vos tik spėjo uždaryti duris, staktos sudrebėjo. “Juodoji dama” geležiniu pultu smogė į duris, už kurių pasislėpė Edipas.
Vaikinas sparčiai tolo koridoriumi nuo auditorijos. Kartais atsisukdavo. Nuėjo pas menų fakulteto budėtoją ir paprašė, kad iš 225 auditorijos išvarytų moterį, kuri trukdo dirbti.


Didona, ech, Didona, tai, ką tu vadini meile, tėra šlykštus ir gyvuliškas geismas. Dėl kelių akimirkų malonumo pasiryžai atiduoti pražūčiai nekaltus žmones. Gal ir neteisus esu. Ir mano priekaištas vėlei neprotingas. Nes ar vėlės geba atgailauti. Tik gyvieji geba sukurti begalinį skausmą, pražūtį, džiaugsmą ir išsigelbėjimą.
Dėl geismo Enėjui, dėl egoizmo sukūrei pražūtį. Man ir gaila tavęs ir pikta!
…Mes visi tokie: dėl gramo malonumo pasiryžę sunaikinti viską.


Kambario draugas vėlai grįžo iš darbo. Pavargęs. Ilgai negalėjo užmigti. “Neskanus šį vakarą miegas”, skundėsi jis. Po kiek laiko liovėsi taukšti ir užmigo, o gal ir ne. Nežinau. Užsnūdau. Ryte pabudau pavargęs. Į pirmą paskaitą nenuėjau. Kambario draugas nusprendė išvis į paskaitas neiti. Užsiklojo galvą pledu. Mūsų langai į rytus. Anksti prikelia saulė spigindama tiesiai į veidus. Kartais jaučiu malonumą nubusti nuo šiltų spindulių. Draugas mėgsta ilgiau pamiegoti. Ir “atkopiančia saulele budintoja” nesidžiaugia.
Išsiploviau kojines ir megztinį. Draugas vis dar miega. Kartais pakelia galvą. Apsidairo. Pasikuičia netvarkingoje lovoje. Mormorando išleidžia kokį garsą. Snaudžia toliau.
Už lango puikus vaizdas. Graži diena. Tavo ir mano gyvenimas taip pat gražus. Malonu tai žinoti, a?


Paskutiniu metu Mendelsonui dažnai skaudėjo galvą. Tapo irzlus. Mizantropiškos mintys dažnai užvaldydavo sąmonę. Buvo tvirtas ir valingas “avinas”. Nuo kitų puikiai slėpė vidinį nepasitenkinimą. Niekas nepastebėjo pakitimų Mendelsono elgesyje. Stengėsi išvengti ilgo bendravimo su žmonėmis. Truputėlį mandagiai pasikalbėjęs (nepastebėtas) pasišalindavo.
Pavargęs nuo rutinos gulėjo lovoje. Klausėsi Čaikovskio antro koncerto fortepijonui. Dažnai mintimis palikęs muziką nuklysdavo į netolimą praeitį, bandydamas viską suprasti, paaiškinti, pateisinti.
Nieko ypatingo nenutiko, bet pats principas… Esmė… Požiūris į save ir aplinkinius keitėsi. Ištisas tris dienas rūpinosi kitais. Tai išklausydamas, tai padėdamas kokiu darbu.
Mendelsoną tai ir erzino, ir savotiškai patiko. Erzino todėl, kad jis žinojo esąs egoistas ir bet koks geras veiksmas (altruistinis) buvo su išskaičiavimu, kurį padarydavo pasąmonė, prigimtis. O patiko, nes kitų pagyros glostė savimeilę.
Juto dviveidiškumą. Negalėjo nieko savyje pakeisti, nes neaišku, ką keisti. Darėsi bloga nuo geraširdiško žmonių naivumo.
“Ir aš pats esu toks… Ką daryti? Koks esu kvailas! ”, mąstė griaudžiant finaliniams koncerto akordams.
Šypsenos ir familiarios padėkos glostė, didino savigarbą ir toliau vertė elgtis altruistiškai. „Šūdas. Užburtas ratas! Gerai elgiuosi tik todėl, jog tai teikia malonumą. Kas bus, jei toks elgesys nebeteiks džiaugsmo? Šlykštu. Einu miegoti. “
Užmigti nepavyko. Sugalvojo aplankyti pažįstamą lenkaitę.
Jos vaikinas išvažiavo į užsienį, grįš po metų. Dabar ją kamuoja išsiskyrimas. Dažnai verkia. Mendelsonas bendraudamas su ja jautėsi kaip plėšrus vilkas.
Klausėsi jos verkšlenimų iki pirmos valandos nakties. Lenkaitė išsikalbėjusi pralinksmėjo. Pradėjo žaisti... Mendelsonas atsistojo prie lango. Sutemos viliojo. Ilsino pavargusias akis žiūrėdamas į tolį.
Dešinėje matėsi apleistas parkas. Kairėje stūksojo automobilių garažų kompleksas. Disharmonija valdė šią panoramą. Mendelsonas pasimėgaudamas studijavo šešėlių užvaldytą pasaulį, paveikslą.
Lango stikle lyg purviname veidrodyje atsispindėjo kambarys. Žvilgtelėjęs į atspindį išvydo nuogą lenkaitę. Ji persirenginėjo. Vilkosi naktinius marškinius. Mendelsonas abejingai apžiūrinėjo gražią merginą. Ji tai pastebėjo. Nusišypsojo.
Kai mergina apsivilko naktinius marškinius, Mendelsonas atsisuko į ją ir pasakė (rusiškai):
- Tu graži mergina, todėl esi pavojinga.
Visokių minčių sukosi vaikino galvoje. Svarstė kaip elgtis.
Ji atsiprašė už sudarytą nepatogumą. Jai tai įprasta...
- Man patiko, - atsakė Mendelsonas- manau, taip ir turėjo atsitikti.
„Esu sušiktas egoistas“, prisiminė Mendelsonas. Ta mintis skaudžiai užgavo savimeilę. Jis keistai nusišypsojo. Priėjęs pabučiavo merginą. Ji apsikabino jo liemenį, prigludo.
- Tu geras žmogus, - pasakė vaikinas. - Atsiprašau, tau negalima... Būti su manimi.
Ji pasimetė. Mendelsonas pabučiavo jos švelnią ranką. „Kokia ji miela, seksuali. Kaip aš jos noriu!.. “
Jis kreivai šyptelėjo, atsisveikino ir išėjo.


Mykolas nevalingai atsigręžė. Prieš akis šmėstelėjo juodas šešėlis. Moteris artisnosi moteris, rankose laikė metalo gabalą. Užsimojo... Mykolas smūgio išvengė prisidengdamas kuprine. Sučiupo moters ranką. Atėmęs gelžgalį numetė į šalį.
- Atiduok! – Sukliko mot. akimis nulydėjusi į krūmus krentantį sunkumą. – Atiduok pinigus!
- Kokius pinigus?
- Pats žinai. Atiduok pinigus.
- Kvaile tu...
- Atiduok pinigus!
- Trayk nuo manęs raupsuotą snukį!
- Atiduok!
- Atsok.
- Aš neatstosiu. – Užsimojo smogti. Vaikinas užlaužė ranką ir parvertė ant žemės. Ji apsivijo koją bandydama įkąsti į blauzdą. Mykolas, pagavęs už plaukų atplėšė ir nuatūmė užpuolikė į šalį.
- Paiutai? Kodėl taip elgiesi? – Vaikinas perbėgo į kitą gatvės pusę. Juodoji... pasivijusi šoko draskytis, bet akimirksniu atsidūrė ant žemės. Įsikibo į kuprinę.
- Paleisk! – Sukomandavo Mykolas. Ji urzgė ir staugė. -... Kaip nori. – Kelis kartus stipriai trūkltelėjo, bet kuprinės neišvadavo. „ Kuprinės diržai stiprūs. Išlaikys... “ pagalvojo. Jis pradėjo eiti. Moteris vilkosi per balas ir purviną sniegą. Kuprinę paleido gerokai išsitepusi. Stryktelėjo ant kojų. Slinko iš pakos keikdamasi ir spardydamasi. Neiškentęs plaštaka smogė į krūtinę. Kelis metrus nuskriejo ir įkrito į aptirpusią sniego pusnį. Praeiviai sučiupo vaikiną. Nukentėjusi apsidžiaugė. „ Duokite jam į galvą, “ rėkė ji.
- Ši moteris pamišusi, ji mane persekioja...
- Jis mėluoja! – Rėkė močitė. – Jis pirmas jei sudavė!
- Nesąmonė. Ji mane užpuolė, aš tik gyniausi.
- Kodėl neduodat jam į galvą?
- Eik iš čia. – Pasakė vyrai kurie jį laikė už alkūnių. Antra kartą kartoti nereikėjo. Mykolas akimirksniu pasišalino.
- Suski! – Atsisukęs išvydo atlekiančą „juodają damą“.
- Atstok.
- Mane primušei. Dabar neatstosiu. Duok pinigus.
- Labai kvaila...
Ėjo iš paskos. Stumdėsi ir spardėsi. Mėtė pakelės akmenis, bet nei karto nepataikė. Mergina vis dairėsi aplink, tarsi ieškodama pagalbos, tarsi tūrėtų ateiti kažkas, kas padėtų įgyvendinti sumanymą...


Buvo gruodžio pradžia. Žvarbus vėjas nešiojo į ledo kristalus virtusias dulkes. Išėjus į lauką užžašdavo šnervės. Pirštine prisidengi nosį. Truputėli tampa geriau. Už akimirkos nuo kvapo sudrėkusi pirštinė sustingdavo į ledą. Šaldavo pirštai.
Skulptūrų parku ėjo vaikinas, užsisvajojęs, tai sulėtindamas, tai pagreitindamas žingsnius. Priįjęs akmenimis grįstą senovinę gatvę pasuko į dešinę. Už 100 metrų pamatė seną moterį kuri pečiu rėmėsi į senovinio namo sieną. Rankose laikė dvi lazdas.
- Vam pomoč? – Nevalingai prakalbo rusiškai.
- Chorošo. – Pokalbį užrašysiu lituvių kalba. Rusiškai klbėti moku, o gramatikos neišmanau.
- Jūs lietuvis? – Paklausė močiutė.
- Taip.
- Nu rusas?
- Ne.
- Nemeluojate?
- Ne, aš lietuvis.
- Keista... – Ji šsikibo į viriškio parankę. – Keista. Sako, - lietuviai blogi žmonės. Ne tiesą sako. Tu ne baltarusas? Gal ukrainietis? Lietuvis?.. O jūs gerai kalbate rusiškai.
- Neskubėkite taip... – Močiutė viena ranka laikėsi į jaunuolį, kita laikė dvi lazdas.
- Skubu į kapus. Taip sunku gyventi. Šalta. Beveik basa... Skubu mirti. – Jis pasilenkęs žvilgtelėjo į kojas. Moęiutė buvo tik su šlepetėmis. Kulnai kruvini.
- Siaubas! Gal nupirkti j9ms kojines?
- Nereikia nieko man pirkti. - Porelė pasuko už kampo. – Va, iki šito namo palydėk.
- Gerai.
- Gerai. Tu tikrai... Lietuvis?
- Aš iš Baltarusijos. Keturiasdešimt antrais metais su mama kirtome sieną... Nu tą... Kaip ten.. ne sieną, o fronto liniją. Vokiečiai kai užpuolė Baltarusiją, tai ir kirtom... Vis dėl to tu rusas.
- Ne.
- Keista. Moku skaičiuoti portugališkai ir vokiškai. – Vyras pasodino močiutę ant palangės šalia laiptinės. – Va, gerai. Čia mane palik.
- Jūms tikrai čia bus gerai? – Tik dabar pastebėjo maišelį kabantį ant moters riešo. Pro praplyšusį kampą styrojo dviejų butelių, su stipriu aukoholiniu gėrimu, kalklai.
- Aš jūms sumokėsiu. – Ji škišo ranką į kišenę.
- Ne nereikia. - Vyras atatūpstas atsitraukė. Nusilenkė ir nužingsniavo savais keliais.

Buvo vėlus žiemos vakaras. Iš baro grįžusi mergina susmuko ant lovos. Nuovargis kėlė nerimą. Abejingumas apėmė jauną žmogų. Snaigės, prilipusios prie kailinių apykaklės virto įstabiais „krištolo“ karoliais. Mergina gulėjo su žieminiais rūbais. Nemaloni šiluma erzino. Prarado norą judėti. Mistinis realybės pojūtis užvaldė jusles. Išorėje ir viduje karaliavo begalinė tuštuma. O tarp jų plonas odos sluoksnis. Chitino kiautas. Ranka užčiuopė plastiko gabalą. Tai buvo televizoriaus pultelis. Pirštas surado mygtuką. Spustelėjo. Po trumpos akimirkos tamsų kambarį užliejo spalvų gausa. Mergina pašoko. Su įniršiu nuo savęs nuplėšė kailinius, kepurę, odines pirštines, megztinį ir t. t. Desperatiškas bandymas kažką pakeisti. Niekas nepakito. Esmė liko tokia pat, - „TUŠTUMA“, o ji tik membrana, skirianti begalinį niekį į dvi dalis.
Užsiplikė arbatos. Žalios matės lapeliai sūkurio nešami sukosi puodelyje. Malonus matės kvapas žadino iš abejingumo. (Skonis – puiki juslė.) Ji stebėjo pašėlusį lapelių šokį. Už stiklo sienos buvo judėjimas, gyvybė, malonumas, optimizmas, impulsas. Gležnais pirštais apgaubė puodelį. Sėdėjo šiek tik laiko sustingusi. Nervingai atsiduso. Atgaudama gyvenimo džiaugsmą skanavo karštą gėrimą.


Žiba svajonės. Kaip blizgės vilioja. Kabinasi į akis. Aštrus kabliukas įstrigo gerklėje. Viskas, „kaput“. Pakliuvai vaikuti.  Praradai laimę. Nors atrodė, kad ją vejiesi. Praradai gyvenimą, nors manei, kad gimsti iš naujo. Kodėl taip atsitiko? Žinau ne daugiau už tave. Esu neprotingas stebėtojas. O tu turtingas (nelaimių, skausmų, lūkesčių, svajonių). Atrodė, kad jau mirei, o pražūties akivaizdoje gimei iš naujo. Laimingas. Vėl krenti. Nusiriti evoliucijos laiptais. Tampi gyvuliu. Ir vėl iš pat pažemių iškyli į moralines aukštumas. Tu gyveni, tu miršti, tu klumpi, atsitiesi, laimingas ir kenčiantis, viską pameni ir viską užmiršti, tu niekis ir visas pasaulis, eilinis žmogus, kokių pilna planeta.


Senas viengungis trypė sniegą, vaikščiodamas po parką. Šalta. Vėjas nesiautėjo, todėl žemos temperatūros nesijuto. Vyriškis mynė senai išmintus šunkelius. Zigzagais sukosi tarp medžių. Gal tikėjosi ką sutikti? Nežinau. Atrodė, kad galvoja apie kažką malonaus. Išraiškingas senas veidas atspindėjo nuotaikų kaitą. Kartais susiraukdavo ar nusišypsodavo. Oda išsilygindavo, atrodė jaunesnis. Nusileido saulė. Dangus, nusėtas plunksninių debesų, kurie apšviesti „paskutinių“ leidžiančios saulės spindulių, degė. Parkas paskendo šešėliuose. Tarp medžių stovėjo vienišius. Iš tamsybės, užvertęs galvą, žiūrėjo į kerintį realybės spektaklį. Mėgavosi grožiu. Trumpą mirksnį, pamiršo save ir viską, susiliejo su estetiniu grožio išgyvenimu.


Gaila tų, kurie nors kartą per gyvenimą nepajuto beprasmybės, nepatyrė egzistencinės baimės, susidūrimo su Niekiu. Nes neturi galimybės palyginti. Neturėdamas su kuo palyginti negali suvokti būties. Kaip kitaip įvertinsi tai ką turi?


Jauna mergina pravėrė kambario duris. Kambarys šaltas ir nejaukus. Įjungė šviesą. Ant draugės lovos padėjo šalčio prisigėrusius kailinius. Draugė prieš savaitė išvyko pas tėvus. Įjungė radiją. Grojo F. Listo simfoninę poemą „Preliudai“. Iš spintelės paėmė puodą. Iš jo į keptuvę subėrė, anksčiau išvirtas, perlines kruopas. Bendroje virtuvėje pasišildė. Bendrabutis buvo tarsi išmiręs. Kur dingo žmonės? Koridoriuje išgirdo žingsnius. Tai buvo vaikis iš antrojo aukšto.
- O, ko tu nevažiuoji namo?
- Dirbu.
- Tu iš S?
- Taip.
- Nebegaliu čia gyventi. – Pasakojo jis. – Vakar Angis po apklotu pragulėjo visą dieną, puodelį arbatos apsikabinęs. O aš šiandien... Šaldytuve šilčiau. Reikia išgerti. – Vaikinui kažkas paskambino. Mergina pasinaudojo pauze ir pasišalino. Valgė košę kai į kambarį įsiveržė M.
- Gal nori išgerti? – Pasiūlė M.
- Ne.
- Ko nors?..
- Neturiu pinigų.
- Nesvarbu. Gal gali palydėti iki parduotuvės?
- Palydėti galiu. – Mergina apsirengė. Palydėjo vaikiną iki parduotuvės. M. nusipirko degtinės ir pigaus limonado. – Pažiūrėk į šaldytuvo termometrą. Matai?
- Nu.
- Lauke šalčiau nei šaldytuve.
- Geras... – Vaikinas pakraipė galvą. Šio metu niekas jam nerūpi. – Ateik išgersime.
- Pagalvosiu. – Grįžusi suvalgė atvėsusias kruopas. Į puodą įmėtė žolelių. Užpylė verdančiu vandeniu. Pasidarė arbatos. Kambaryje buvo šalta, todėl į plastikinius butelius pripylė karšto vandens ir suguldė į patalą, kad sušildytų. Padarė mankštą. Nuėjo pas M. Ten du pienburniai gėrė degtinę. Išgėrusi porą stiklelių padėkojo ir pasišalino. Grįžusi apsiprausė. Užsirakino. Išgėrė karštą arbatą . Butelius pastatė vidurį kambario. Šviesos negesino. Įlindo į šiltus patalus. Antklodę užsiklojo galvą. Užmigo.
Už lango stūgavo pasiutęs vėjas. Buvo vėlus vakaras.


Daugybė benamių dienas leisdavo stotyje. Diena, tai puiki prieglauda, deja naktį milicininkai valkatas išvydavo į pražūtingą šaltį. Stipdami, susigūžę, susitraukę skubėdavo gelbėtis. Tiem, kam pasisekdavo įsilaužti į šiluminius mazgus, išgyvendavo iki ryto.
Traukinių stotis. Jauna, daili panelė, paskendusi kailiniuose, stebėjo purviną benamį. Laukė pravažiuojančio traukinio. Jis valgė sudžiuvusią juodą duoną. Tarsi aktorius demonstravo pasitenkinimą kurį teikia valgis. Dailūs artistiški rankų mostai paimant sužiedėjusią plutą. Duoną kramtė su tokiu malonumu, kad išlepinta panelė pajuto pavydą, troškimą. Pasirodė, kad tokio džiaugsmo, malonumo gyvenime nėra jutusi. Ekscentriška panelė atsistojo. Kraipydama klubus prisiartino prie puotautojo.
- Gal galėtum pavaišinti?.. – Koketuodama paprašė mergina. Valkata vos neužspringo. Nieko neatsakė. Pakartojo prašymą. Jis tylėjo. – Pavaišink mane, prašau.
- Ko nori?
- Gabaliuko duonos.
- Ko?
- Duonos.
- Kam tau to reikia?
- Noriu ir tiek.
- Ne.
- Kodėl, jums gaila?
- Ne. Tu nealkana.
- Na ir kas. Aš noriu.
- Ne.
- Duok! – Panelė supyko.
- Kam tau tai?
- Ne tavo reikalas.
- Mano duona, mano reikalas.
- Koks tu! – Grįžo į savo vietą. Atvyko traukinys. „Gražuolė“ susinervinusi išėjo iš stoties. Sąstatas pajudėjo iš vietos. Mašina išsivežė ekscentrikę iš miesto. Pro šalį lėkė apsnigti namai, sodybos, miškai. Panelytė ramiai skaitė knygą. Kartais prisimindavo benamį. Noras gauti apimdavo visą esybę. Malonumo troškimas aptemdydavo protą. Nebesuvokė ko konkrečiai nori, ar duonos, ar benamio dėmesio. Kur - laimės, džiaugsmo, malonumo priežastis?


Upė sukaustyta ledo. Prie krantinės žiojėjo, sprindžio platumo purvino vandens juosta. Po „Žiluoju“ tiltų visada tūpinėdavo pulkas laukinių ančių. Čia dažnai ateidavo miestelėnai su duonos ir batono riekėmis. Maitindavo išalkusius paukščius.
Jauna porelė Stovėjo tie tiltu ir mėtė maistą. Vaikinas stebėjo moters profilį. „Kokia ji daili ir žavi, patikli, gera ir truputi naivi. “
Panelė, mėtydama antims gabaliukus duonos, pasakojo savo išgyvenimus, dienos įvikius. Jis, paniuręs pikdžiugiškai, stebėjo jauną gražuolę.
- Ty chorošyi čelovek. – Pasakė vaikinas.
- Ti tože. - Atsakė kvailai nusišypsojusi. Panelė jam į kišenę ikišo šokolado plytelę. Vyrukas pastebėjo, bet nieko nesakė. Prikando lūpų kamputi ir papurtė galvą.
- Ate.

... Marius turėjo laivą minutėlę. Visą dieną dirbo prie kompiuterio. Akys pavargo. Truputėli pradėjo žvaisuoti. Dieną oras buvo permainingas, tai švietė saulė, tai iš balto dangaus krito smulkus ir blizgantis kaip žėrutis sniegas. Nusprendė pasivaikščioti. Neskubėdamas slinko senamiesčio gatvėmis. (Neskubėjo dėl kelių priežasčių: 1 – grožėjosi saulės apšviestais senoviniais namais, 2 – skaudėjo kulnus. Nauja avalynė nutrynė. Vėliau, kai grįš namo, nusiavęs avalynę pamatys, kad iš žaizdų į avalynę pribėgo kraujo klanas, kojinės prilipusios prie plaštakų.)
Mintyse skambėjo melodijos. Smuikas. Fortepijono paskiri akordai. Violončelės motyvas... Negalėjo prisiminti koks čia kūrinys. Gal sąmonė pati kinstruoja muzikinį srautą.
Prieš akis šmėstelėjo pamėlęs moters veidas. Martynas išsigando. Adrenalinas apsvaigino. Pamatęs, kad ji nieko nepila į akis nusiramino.
- Tu atsiimsi už viską. – Šnypštė ji. Kalbėjimo maniera prajuokino Marių. Nevalingai šyptelėjo, tai labai įsiutino moterį. – Būsi nuvežtas į mišką, išrengtas. Į galvą bus iremtas pistoletas. Dar maldausi, kad priimčiau pinigus. – Tai pasakiusi moteris paspartino žingsnius. Vaikinas apsidairė, niekas nesiruošė jo grobti. Nuėjusi apie dešimt metrų, moteris atsigręžė ir riktelėjo: „Dievas - šventas! ”.
- Ačiū, kad priminei. – Be garso ištarė Marius. Truputėli pasitempė. Dirbtinai, ironiškai šypsojosi. „Ačiū, kad perspėjai, “ mastė grožėdamasis sale. Ji švietė ryškiai, jos spinduliai maloniai smigo į veido, šią šaltą dieną. „ Ačiū, kad perspėjai. Reikėjo ir laiką suderinti, kad patogu būtų į mišką važiuoti, miesto pasižiūrėti. Jie plikomis rankomis nepaims, nepasiduosiu šantažui ir smurtui. Bepročiai. Saulė atkopdama budino svietą, bet Svieta nesikėlė. Kaip gera gyventi. Reikia pasimėgauti kiekviena akimirka. Gali būti, kad tai- paskutinė diena, šiame pasaulyje... O, prisiminiau!!! Telemanas. Koncertas smuikui, klavesinui ir violai „da Gambai“. Tonacija E – Dur. Pirma dalis. Ekspozicijos tema.