Rašyk
Eilės (72525)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







PASIRINKIMAS
(gyvenimas, ar mirtis)

Kas tikra, o kas tariama? Kažko trokštu, siekiu ir iš tikro nežinau, ar man to reikia. Rodosi, kad taip. Tai – mano gyvenimo prasmė. Oras, deguonis mano sielai. Ar tai žinojimas, ar aklas ir neprotingas tikėjimas atvedė į šitą kryžkelę? Prasidėjo pajutus nesėkmes ir žlugimą. Pasaulis apnuogino savo pečius. Tai reiškia, kad už spalvotos vaikiškos kasdienybės išvydau nebūtį. Ji buvo tokia pat reali kaip ir visas iki tol patirtas gyvenimas. Niekis visas būdais prasibraudavo į sąmonę. Tik tuomet dar nežinojau kaip pavadinti substanciją kuri užšaldo širdį, vis pajutus artumą... Gal tai tik paauglio vaizduotė ir į tragiškumą linkusi vaizduotė, gal per daug leidau sau mėgautis skausmu ir nelaimėmis. Dabar jau atpratęs džiaugtis kai užplūsta neviltis ir sielos slogutis. Anksčiau tai džiugino, nes kančia pastūmėdavo link kūrybos. Sotus būdamas padarydavau mažiau. O dabar vengiu pelėsio ir kerpių. Pastebėjęs, kad vidus pritvinko gilaus liūdesio ir nevilties darau dezinfekcija. Išplaunu širdį, ausis, akis. Ir ... Vėl grįžtu. Ar man to reikia. Vis dar manau, kad taip. Deja, to nepakanka. Reikia išsiaiškinti pačiam su savimi, ar tikrai ir kodėl.
Anksčiau tai buvo prieglauda. Ji leido jaustis žmogumi. Galėjau pateisinti savo buvimą, kai kiti, artimi žmonės bandė paneigti ir gal net sunaikinti. Jie sunyko greičiau nei aš. Visi pikti palinkėjimai pagriaužė pačių savijautą ir jėgas. O aš likau be priežasties. Jei nebėra nuo ko slėptis, ar reikalinga prieglauda? Nežinau. Pripratau. Pamilau tą kasdienybę kuri išgelbėjo. Tik ar tai – pakankama priežastis susitapatinimui su ja? Toks gyvenimas kilnus ir prasmingas. Daugiau gauni nei prarandi. Dėl asmeninės naudos ar derėtų užsidėti kaukę? Rodosi, kad nuoširdžiai šito trokštu. Kita vertus iš ten nėra kelių atgal, todėl norėčiau skeptiškai ir nuodugniai ištirti savo tokio pasirinkimo motyvus.
Gilyn. Šio metu nedaug randu žodžiu už, o prieš iš išvis tyli. Kodėl. Ką reiškia ši tyla? Ar tylėjimas sutikimo ženklas, ar abejingumo, ar nežinojimo, ar atsakymo vengimo? Renkuosi nežinojimą. Kita karta pasirinksiu kitas galimybes. Tikrai nežinau. Informacijos stoka verčia tyliai laukti, kol nepatirta taps praeitim. Tada galėsiu vertinti ir lyginti. Subjektyvus vertinimas gautas lyginimo keliu, vienintelė logiškai prieita išvada. Tik kiek tai – patikima. Ar nesutaupyčiau laiko tiesiog pasitikėdamas patirtimi kitų žmonių, kurie kaip ir aš ieškojo?
Priėjau prie tūkstantmetės tradicijos. Ji vilioja, nes gali sutaupyti mano gyvenimui skirtą laiką. Nereikės blaškytis ieškant prasmės ir kasdienės veiklos. Tai kas atrasta, jau - užrašyta. Lieka tik paimti ir įsisavinti. Labai vilioja. Einšteinas sakė, kad žinojimas įpareigoja. Jei žinosiu, kad su dailia panele kalbėti nedera, ar sugebėsiu pokalbio išvengti. Ji vis tiek trauks vyrišką prigimtį. Tai žinodamas šiandien susimoviau. Negalėjau suvaldyti liežuvio nepasakęs poros įkyrių ir lipšnių komplimentų. Tai smulkmena. Kuriai nepakanka valios.
Ramybė jau įkyrėjo. Net kada esu nusikaltęs, kai mano žinojimas verkia, vidus nesijaudina. Tarsi nieko nebūtų atsitikę. Nepatinka. Tarsi būčiau apsiliejęs karštu aliejumi. Nosis ir oda nuslinko. Didžiulės pūslės iššoko, bet man neskauda, nes receptoriai nenori pranešti apie tai. Jie tikina, kad su jų kontroliuojama zona viskas – gerai. Akys netiki. Dėsningumo žinojimas tvirtina, kad galiu žūti šitaip elgdamasis, bet savijauta kuo puikiausia. Tokia permaininga tyla pranašauja audrą. Negaliu pakęsti tos idilės. Pabudau. Švietė saulė. Ramu ir gera. Stebiuosi gamtos grožiu. Šviesa suteikia jėgų ir optimizmo. Bloga nuo malonumo kurį išgyvenu. Jo nenoriu atstumti, bet netikiu juo. Tegul būna tas virpulys kutenantis širdį. Su juo lengviau šypsotis. Tik kiek tai tikra. Ar tai ne apgaulė? Įtariu „Bites“. Dėl šios ramybės pamiršau iki vidurnakčio perskaityti „Šma“. Prisiminiau tik atsigulęs į lovą. Čiupau Sidurą išlėkiau į koridorių ir perskaičiau. Atsiguliau. Metus nesu to pamiršęs, o kas atsitiko dabar? Kas baisiausia, kad malonumas, saugumo pojūtis nedingo. Tai baugina. Iš tikro bijau šito... Nes prarandu egzistencinės baimės jausmą. Bijau virsti savimyla. Laurų vainikas įleis šaknis į smilkinius. O kas man jį uždėjo? Pats. Gal taip atsitiko dėl to, kad jau kurį laiką gyvenu, kad ir skurdžiai, bet be rūpesčių. Dėl nieko per daug nesijaudinu. Kiekviena diena ir išvargina, ir teikia malonumo. Pastebiu, kad atsiranda troškimas užkonservuoti šitą situaciją. Nenoriu šito, nes tada tolstu nuo tobulėjimo, nuo adekvataus situacijos vertinimo.
Ar man to reikia? Protas tvirtina, kad reika, būtinai. Savijauta sako, kad jei gerai ir taip. Mano asmenybė pasidalino. Esu tarsi trečias asmuo stebintis dviejų barikadų konfliktą. Abi pusės kviečia sudaryti koaliciją. Pasirodo mano balsas lemiamas. Renkuosi „Taip“. Tik ar to pakanka? Malonumas vis tiek nedingo. Šviečia saulė. Šiek tiek šalta. Kaimynai garsiai klausosi muzikos. Ir kažkoks džiaugsmas apima visą esybę. Norisi šokti. Linksmintis. Tam priešinuosi, nes nesuprantu priežasties. Iš tikro neturiu nei valios, nei motyvo priešintis. Tikriausiai neužilgo kapituliuosiu ir pasiduosiu džiaugsmui, kuris baugina.
Skurdas aplink ir abejingumas. Tai žudo. Jutau pagarbą aplinkai. Pažvelgęs į žmones kurie valdo mūsų visuomenę, pajutau neapykanta ir pagieža, nes jie nejautrūs artimo daliai. Žmogus kuris bando pateisinti visuotinę ydą sukelia neapykantos jausmą.  Gal dėl to ir kilo Rusijos revoliucija XX a. Yra du žmonės. Vienas sako, kad situacija normali. Niekuo nesiskiria nuo kitų regionų. Ir kitur taip pat gyvenama. Kitas sako, kad taip gyventi negalima. Toks gyvenimas nežmoniškas. Bet susiklosčius aplinkybėms nieko neišeina iš esmės pakeisti. Jų darbai vienodi. Ir tas ir anas nieko nedaro. Tik pirmas nusipelno paniekos, išstūmimo iš visuomenės! Antrąjį galiu gerbti. Jis bent nemeluoja. Ir kito vargą ir skausmą nelaiko savaime suprantamu ir normaliu reiškiniu. Aš pats sergu empatijos trūkumu. Sunku suprasti viską kas išeina už manęs ribų. Visuomenė yra mano dalis. Visas materialus pasaulis yra mano riba. (Veiklos, tobulėjimo, kūrybos.) Jei tikėčiau, suprasčiau, kad alkanas bičiulis tai mano skurstančio pasaulio pasekmė, gal jautriau ir atsakingiau gyvenčiau? Liūdna, nes žmones kuriuos myliu tegaliu apkabinti. Ar to pakanka?
Nerimsta širdis. O kodėl? Atsakymo nerandu, nors vakar jau buvau supratęs, apčiuopęs skaudulio šerdį. Šiandien naujas širdies inkštiras sopulio priežastis. Prieš pusvalandį stovėjau duše. Labai karšta vandens srovė tekėjo per kaklą, nugarą blauzdas. Tikėjausi, kad tai nuplaus purvo ir diskomforto jausmą. Nusiprausęs vis dar jaučiu kaip apsunkusi sąžinė klimpsta į Niekį. Įkvėpiu oro. Vaakumas. Dusina. Kodėl tokie keisti dalykai darosi gražią dieną? Gal važiuoti prie jūros. Baltijos bangų ošimas nuramins? Nesuprantu, todėl atrodo beprasmė kančia. Nors jei ji yra, vadinasi jos Kūrėjas neveltui stengėsi ir neapčiuopiamo skaudulio buvimu nori kažką pasakyti. Man to reikia. O kodėl, nežinau. Reikia ir tiek. Be to sustočiau. Neįsivaizduoju savęs kitaip. Gal įmanoma... Tiesiog kitaip negaliu. Manau protinga būtų luktelti, pastudijuoti motyvus, gal atsiras priežastis tokio noro.
Eidamas koridoriumi, iš virtuvės, sutikau aukštaūgę panelę. „Ar galiu tave apkabinti, gražuolę, “ paklausiau. Ji nesutriko. „ Šiandien man ne iki apsikabinimų. Kita karta“. Situacija įprasta šioje šalyje. Vaikinas kabina makaronus nieko rimta negalvodamas, mergina atsisako toliau bendrauti. Bet išoriškai abu rodo, kad tokie santykiai yra norma, nors viduje kitokios nuostatos. Pajutau požiūrio į pasaulį dualizmą kuris įsikūręs širdyje plėšo sielą. (Norint išvengti kančios derėtų pasirinkti vieną, o kitą išmesti iš kasdienybės, nustumti į sąmonės periferiją.) Pirma: tai elgesys ir mintys, prie kurių esu pripratęs. Jas išugdė aplinka. Referentinė grupė. Agresyvūs ir „kieti“ žmonės šio to pasiekę gyvenime. Tokių apstu gyvenime, kurie mano, kad išduoti žmoną su kita, vyrui galima; gerai „atkalti“ žmogui „snuki“ – nuotykis ir t. t. Retai deklaruojama vertybe, mano aplinkos žmonėms, yra realiai pritaikoma gyvenime. Gal būt tai tėra agresyvumas skirtas konkurentams atbaidyti. Iš tikro viskas stovi ant kažkokio neapčiuopiamo ir neakivaizdaus padorumo. Ir nors ir kokia išorė bebūtų viduje lieka nepajudinamas moralės pamatas. Jei būtų kitaip, ir jei tai taptų visuotina, visuomenė susinaikintų akimirksniu. Dabar egzistuoju visuomenėję kuria valdo būtinybė, o ne idealas. „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum kad darytų tau“, - tai būtinybė. Daugiau, ar mažiau mūsų visuomenė tai vykdo. XX a. viduryje šią taisyklę daugelis žmonių buvo pamiršę... O koks turėtų būti idealas, kad kiekvienas narys galėtų iš gyvenimo paimti maksimaliai prasmės, laimės, meilės, malonumo. Idealai kuriuos bandau įsisavinti sako, kad mano elgesys neleistinas. Nepakanka, nekenkti kitam. Cha, padorus elgesys, šių laikų žmogui išsišokimas! O kas yra padoru šiandien? Tvarkingai apsirengęs gėjus, gali būtį pavadintas padoriu. Su šiuo teiginiu iš principo negaliu sutikti. Kad ir kiek gerų darbų atliktu, iš esmės jis vis tiek nebus padorus. Tai kas normalu visuomenei, iš tikro norma tapęs iškrypimas. Ne daugiau. Tai rašydamas norėjau parodyti, kad esti vertybių konfliktas. Tariamos paviršiuje, jos keičiasi mados vėjui papūtus ir žmonės, prie jų prisirišę nueis į nebūtį kartu su mados pasikeitimu. O kas tikra nežinau. Patys ieškokit. Riekėtų gauti, patikimą, padoraus gyvenimo pavyzdį. Jį įsisavinti ir pritaikyti, arba rasti aplinką, kur aukšta moralė apčiuopiama ir juntama vertybė.
Noriu gyventi. Kartais suviliotas nebūties atsuku veidą į mirtį. Kokia ji romantiška ir viliojanti kartais atrodo. Kita vertus mirti spėsiu, todėl renkuosi gyvenimą. Tai- galutinis apsisprendimas. Tikiuosi, kad pavyks gauti tai ko noriu. O kas bus toliau, - bus toliau.

2016-10-11 08:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-11 11:33
pieno kolonėlės karalienė
Aš jums galėčiau padėti, kad tai būtų skaitoma ne tik čia.
Tarkime iš šito padaryti šitą:

JŪS:KARTAIS suviliotas nebūties atsuku veidą į mirtį. Kokia ji romantiška ir viliojanti KARTAIS atrodo.

AŠ:Kartais suviliotas nebūties atsuku veidą į mirtį. Kokia ji romantiška ir viliojanti TADA atrodo.

Arba pasidarykite pats. Galima ir geriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą