Dienoraštis

DIENRAŠTIS

... Vaikai mano, atleiskite, nesu nuoseklus nei gyvendamas, nei pasakodamas apie tai, kaip gyvenu, nei mokindamasis, nei kurdamas.
Prašau susimąstyti ir patys pasistenkite iš tų negausių nuotrupų susikurti realų paveikslą, kas vyksta ir kas vyko.
Šiandien 4 ¬– chanukos diena. Tai šviesos, džiugesio šventė. Kai sutemo likau su mintimis ir ilgesiu. Nutariau prikalti šypseną prie medžio kamieno.
Prieš kelis mėnesius pradėjau jas kalti. Tikiuosi, kad jūs jas pamatysite ir pralinksmėsite. Kol kas nežinau, kaip kitaip parodyti jums dėmesį, švelnumą, meilę.
Iš skardinių žvakės padėkliukų padarau plokšteles. Jas suminkau, paskui plaktuku pakalu – gaunasi pailga plokštelė. Vakare, kai žmonės aprimsta, išeinu į gatvę apsiginklavęs vinutėmis, plokštelėmis, plaktuku.
Prieinu prie daugiabučio namo, žinau, kad jūs čia gyvenate. Išsirenku kamieną ir prikalu kelias plokšteles. Gavosi akelės. Ir dar... gavosi lūpos. Šypsosi medis. Tikiuosi ši užuomina paglostys jūsų savimeilę.
Šiandien sninga. Bridau per gatves. Apgirtę žmonės blaškėsi. Tikriausiai grįžta iš šventės. Dieną girdėjau iš senamiesčio atsklindančią muziką.
Apėjau aplink namą. Langas, už kurio turėtumėte slėptis nuo pasaulio, buvo tamsus. Gal jūsų nėra namie?
Gal. Už nugaros buvo vaikų darželis. Nužingsniavau ten. Neapšviestas kiemas atrodė jaukiai. Išgirdau juoką. Tamsoje kažkas kalbėjo. Akys priprato prie prietemos. Prie karstyklių kelios tamsios figūros. Panelė suko ratus ir juokėsi. Vaikinas žemu balsu kažką pasakojo. Jie sustingo.
- Kas ten? – Baimingai paklausė abu.
Tylėdamas nuslinkau prie sienos. Ten slėpdavau saldainius, o jūs iš ten juos paimdavote. Prieš savaitę sienos skylėje buvau paslėpęs kelis saldainius: Meškiuką ir Arkliuką (kuriuos pats pasiuvau). Įkišau ranką ir apčiuopiau dovanas.
Jūs nustojote imti. Tai liūdina. Ką darysi. Tokia Ašemo valia. Perlipau tvorą ir kitu keliu grįžau namo.

Nieko naujo jums nepasakysiu. Prieš kelis metus laukiau jūsų. Tarsi vagis atslinkdavau į kiemą, kad pamatyčiau jus. Jūs džiaugdavotės, nes atnešdavau saldainių. Lįsdavote į kišenę, o jei neturėdavau dovanų, prašydavote, kad atnesčiau. Paskui prisiminę motinos draudimą matytis su manimi, sunerimdavote ir prašydavote eiti namo, nes V. „tuoj ateis“.
Ir šiandien sutemus ateisiu, pažiūrėsiu. Tikriausiai jūsų nesutiksiu. To nesitikiu. Dabar žiema. Daug sniego. Iš jo galiu lipdyti užuominas. Ant sienos, to namo kur jūs gyvenate, kreida buvau nupiešęs šypsenas. Bet teko nustoti, nes gyventojai pradėjo skųstis, kad kažkoks beprotis teplioja sienas. V. Paskambino ir pranešė, kad žino, kas užsiiminėja meninėmis akcijomis. Jei ir toliau taip... tada bandys sugauti ir nubausti.
Nesvarbu. Tyliai tyliai atslinksiu, pažvelgsiu ir nuskrisiu nakties šešėlių pridengtas. Nesuprastas ir neaptiktas.
Vakar su seserimi vaikštinėjau po apsnigtą parką. Iš tamsaus dangaus byrėjo smulkus sniegas. Skrituliai pakabinti tarp medžių apšvietė užsnigtus takelius. Kaip gražu aplink, ar kada nors matėte koks puikus ir gražus pasaulis?
Be abejo, tikiu, jūs daug ką matote, gal kada sutiksite mane ir papasakosite, koks jūsų pasaulis.
Kartais svajoju, kad galėsiu jus netrukdomai matyti, auklėti, rodyti meilę. Norėčiau, kad perimtumėte, ar bent sužinotumėte kokią išmintį davė pajusti, paragauti, pauostyti!... Jei žinotumėte, kokie ežerai, kokios jūros prieš mane! Visa visata pripildyta išminties ir ji prieš mane. Nesugebu savo skurdžiu protu aprėpti, įsisavinti, suprasti. Nepaisant to šis aruodas atviras, o jums kol kas uždarytas! Norėčiau parodyti, kad jūs suvoktumėte, koks nuostabus sukurtas…

Pergalės vaisiai – džiaugsmas. Mano priešai – netrokštu jūsų žūties. Geriau būtų, jei išlyditumėte ginklus ir padėtumėte kurti žmogų. Žinau, kad laimėsiu šią kovą. Gal pats žūsiu, tai nebaisu. Pralaimėtas mūšis – tai dar ne kovos pabaiga. Gaila kritusių, galėjo pasukti žvilgsnius ir išgelbėti savo skurdų pasaulį.
Žingsniavau namo. Neskubėdamas bridau per pliurzą (tirpstantį sniegą). Batai pradėjo gerti vandenį. Padai sudrėko. Nešalta. Savo pasirinkimu kuriu pasaulį. Nedidelį. Pasirenku išmintį ir tikiu, kad bent dalis tos šviesos liks sąmonėje. Tai mano karas. Tarp žiauraus, buko, nenoro, neveiklumo, neigimo, aklumo, kurtumo ir tiesos troškimo, jos realizacijos. Žmonės skuba namo, kažkodėl atrodo linksmesni nei įprasta.
Ėjau, ėjau ir atsirėmiau į sieną. Pasimeldžiau ir pavargau. Jau vakaras. Reikia nuprausti prakaituotą veidą. Išskalbti drabužius, sielą. Prieš kelias valandas priėjo moteris ir paprašė su ja pasikalbėti.
- Noriu paprašyti... Nejuokauju... Iš tavęs sklinda labai nemalonus kvapas... Gal tu ir prausiesi, bet drabužius taip pat reikia skalbti. Prašau nesupykti. Nes žmonėms jau sunku būti šalia. Prašė tau pasakyti...
... Taip. Taip. Einu, einu ir ten toli sustosiu. Kūnas – stiprus ir tuo pačiu metu trapus kiautas. Turėtų atspindėti – vidinį Aš, asmenybę. Jei mano forma atspindi mano sielą, tada aš nešvarus žmogus. Sulaužysiu, laimėsiu karą prieš egoizmą.

Graži asmenybė – žmogus. Tai ne paslaptis, kad žmogumi ne gimstama, o tampama. Mažai žmonių. Taip atrodo, kad iki šiol dar nei vieno tikro žmogaus nemačiau. Apie juos mokiausi, iš jų elgesio mačiau kaip elgiasi žmogus. Save reikia ugdyti, statyti tarsi milžiniškas kopėčias į dangų. Kaip tai padaryti? Pasakysiu žodžiu. Vaikai, ateikite ir tomis paslaptimis, kurias atvėrė šis nuostabus pasaulis, pasidalinsiu.
Tai aprašyti sudėtinga, gal net neįmanoma. Ateikite.

Girdėjau pokštą: „Kas daugiau: ar 3 -  metrai ar 3, 1 – kilogramų? “. Smagu ir juokinga minkyti šiuos žodžius mintyse. Iš kitos pusės liūdna, nes daug klumpa, net suaugę... Pvz.: artimui ir tolimui broliui nutiko nelaimė. Jis išsiskyrė. Neturi pinigų apšildyti namą, vaikas neklauso, vienišas, pasaulyje krizė, sunku rasti darbą, ten kažkur toli „Pasaulio banko“ direktorius, gal net savininkas R. Jašerunas.
Suaugusio protas daro faktų analizę. Kyla asociacijos ir jomis remdamasis įsižeidęs sušunka: Genocidas! R. Jašerunas mus smaugia, kad patys nusižudytume, ar tai ne genocidas?! Ekonominis geno! Pasiutimo seilės drimba iš burnos. Akys pasrūva krauju. Jis tampa pasiruošęs kovai, pasiruošęs, net žudyti. O tai jau ne asociacija. Kvailybė begalinė – paskatina nusikalsti baisiai, bjauriai, nes... smegenų ląstelės nyksta ir jei joms neduodi apkrovos – sunyksta nedidelis padorumo barjeras ir nyki, skurdi siela apsinuogina. Didžiulis agresijos pliuksnis, arba nukreipimas į save ir kūnas miršta (nes jis potencialus suicidas), arba nukreipiamas į išorę ir atrandamas kaltas, dažniausiai koks nors objektas negalintis apsiginti ir sunaikinamas. Taip įvykdomas piktadario lyginimo, pusiausvyros, teisingumo idėja.

Ką galvoja moteris sutikusi simpatišką, visiškai proporcingą, madingai aprengtą patiną? Ir ką mąsto vyras – sutiktęs nekukliai aprengtą moterį, kuri pati to nesuvokdama demonstruoja savo priklausomybę lyčiai?
Jei jis (ji) mato žmogų ir galvoja apie pašnekovą kaip apie žmogų, yra didelė tikimybė, kad ir jis (ji) – žmogus.
Šiandien buvo šilta. Malonus vėjas išvaikė ūką, atvėrė žemės veidą šviesai. Laikas bėgo, tekėjo. Sniegas tirpo, o vakare sustingo. Žemė tapo grubi. Gyvenau, gyvenau ir pagaliau sulaukiau tamsos. Darbovietėje paprašė pavedžioti šunį. Pasiėmiau pavadėlį. Prisegiau gyvūnėlį ir išėjau. Nei aš, nei jis nebuvome šiam nuotykiui pasiruošę. Jis vilkosi kaip sraigė, tarsi neturėtų kojų. Sutikęs menką kliūtį gulėsi ant žemės. Netekau kantrybės, ėjau pasivaikščioti. Gyvulys gulėjo ir slydo per ledą. Kartais sustodavau, leisdavau atsikvėpti. Jis pakėlė snukutį ir nesuprasdamas žiūrėjo į mane, o aš nesupratau jo.
- Einam, kvailiuk, ko guli? Nemoki vaikščioti, eime. Ateik. – Jis gulėjo. Vėl netekau kantrybės, apsisukau ir lėtai slinkau į priekį. – Kvailiuk, ką tu darai? Eik šalia ir viskas bus gerai.
Apykaklė jį smaugė, šunelis duso. Pusę valandos taip su juo vaikštinėjau ir stebėjausi, kas trukdo jam atsistoti ant keturių kojų. O jam taip ir neatėjo į galvą kaip palengvinti savo kelionę. Kvailas šuo ir aš kvailas.
Kai grįžau namo, pamačiau, kad gyvūnėlio letenos kruvinos. Kai tempiau susibraižė į ledo ir kieto sniego gabaliukus.
Pasielgiau blogai. Kankinau savo bukumu gyvą padarą. Koks esu žmogus? Užsispyręs? Grubus? Trumparegis? Gal būtent dėl tos neigiamos savybės iš manęs atimti vaikai?
P. S. Dar ne viską pasakiau, kai ėjau lauke su g. Matydamas jo užsispyrimą įniršau ir keletą kartų jį mušiau. Tai rašau ne tam, kad pasigirčiau, o tam, kad parodyčiau savo gėdą, pripažinčiau klaidą. Gailiuosi dėl savo elgesio. Atsiprašau to, kas jį sukūrė. Atsiprašau.

Šuniuko šeimininkė labai jį brangino. Dabar entuziazmas blėsta, nes reikia valyti nešvarumus, kuriuos daro š., ir auklėti. Tai sudėtinga užduotis. Vis dėl to, kol kas dėl š. dreba daugiau, nei dėl savo vaikų. (Toks įspūdis.) Kai pamačiau kruvinas letenas, seilėmis suvilgiau pirštus ir nuvaliau letenėlę. Išsigandau audringos šeimininkės reakcijos, jei ji pamatys, ką padariau šios dienos favoritui. Vėl paseilėjau pirštus, nuvaliau kitą letenėlę... Šiandien ryte aptikau, dar porą nusikaltimų. Tiksliai nežinau, bet rodos, kad priartėjau prie draudimo „oshel dam“. Sukrėstas. Kol kas nežinau, kaip elgtis, kaip ištaisyti...

... Jei asmuo nustoja abejoti ir tikrinti savo mintis, jausmus, tikriausiai gyvenimas (tokio) tampa rutina, veiksmai atliekami automatiškai. Žmogaus rūšies atstovas daug blogo daro automatiškai, net neįtardamas. Vėliau kai šis bumerangas grįžta, nustemba „Už ką man ši nelaimė?!? “

Prieš tris metus pradėjau rašyti kūrinukų ciklą. Ten banaliai užšifravau išgyvenimus ir mintis skirtas jums. Pagrindinė idėja: Myliu jus, noriu, kad būtumėte objektyviai laimingi, protingi, išmintingi.

Pridedu ciklą:

TAVE • T • 7
DIENĄ SLENKA. NEŽINAU
Ką veikiau,
Bet ankstyvas
Vakaras
Akimirksniu aptemdė
Dangų. Kantriai kentė
Pasaulis mane,
Dikynėtoją.
Tai tęsis ilgai,
Vis tiek nerimauja,
Blaškosi. Smagiai
Smaugia ilgesys.
Kažkur traukia,
Tik negaliu ryžtis,
Nes nežinau, kur tas šaltinis,
Kuriame nuplauti galėčiau
Prakeikimą, sugedimą.
Rodos perplėšti galėčiau krūtinę,
Kad iškamuota širdis
Išskristų į erdvę.
Aplink tarsi dykuma,
Turiu vandens,
Bet nedrįstu numalšinti troškulio,
Nes šalia pakeleivis,
Kuris taip pat alksta.
Jei pasidalinsiu,
Gal žūsime abu,
Išsigelbės tik tas,
Kuris išgers viską.
Kuris?
Mano vanduo,
Vadinasi aš.

TAVE • T • 8
Norėtus sustoti,
Bet nepavyksta,
Ištrūkti
Neleidžia aplinka,
Kurią pats kuriu.
Nepatinka, bet negaliu
Liautis. Kvailioju
Ir vėjais leidžiu
Prasmingą laiką.
Nemalonu, nes jau
Žinau ir negaliu
Pasiteisinti nežinojimu.
Paprasčiausiai privalau
Elgtis kitaip... Tai paprasta,
Kodėl tada?...
Pasistengsiu
Gal nauja diena
Bus įdomesnė.

TAVE • T • 9
SKUBU PAS TAVE.
DEJA MAN
Labiau norisi
Apkabinti.
Priglausti lūpas
Prie dailaus
Skruosto.
Įprasta situacija.
Esu skaitęs.
Knygose panašias
Istorijas.
Nieko ypatinga.
Pasiūbuos
Ir praeis
Lyg nebuvę.

TAVE • T • 12
Nieko nauja
Šiandien po saule.
Mintys klajoja
Kuria pasaulį,
Kupiną netikrumo.
Dėl kvailumo,
Būdingo dvikojams
Kalbantiems padarams,
Tolstu nuo tikro
Gyvenimo.
Jei tai liestų
Tik mane
Sąžinė būtų
Rami. Tave,
Meile mano,
Priverčiu būti nelaimingą
Ir tuo pačiu ypatingą.
Kai darau
Tai ką privalau
Daryti, viskas
Susitvarko,
Tai – papildomas vargas,
Bet išlieto prakaito
Negaila, nes Taip reikia.


TAVE • T • 14
Prakeikimas,
Kasdienis gašlumas
Baigia į kapus
Nuvaryti. Kitus
Žmones galiu
Pateisinti, bet pats?
Esu įgeidžių kūrėjas.
... Lyg audros vėjas
Nevaldomi aistros
Šuorai gaivina jos...
Tai yra mano
Širdies suvargusį veidą.
Atleisk, Mieloji.
Išmintis ir patyrimas
Ateinantis su metais
Nuramins ir išgrįnins
Klajoklę prigimtį.
Tapsiu žilagalvis senelis.
Ne, taip negalima,
Jau dabar privalau
Tapti tikru vyru, bičiuliu,
Mokiniu, tradicijos nešėju,
Tėvu, žmogumi.


TAVE • T • 16
O ši diena prabėgo
Tykiai, ramiai,
Mano ego
Išvengė išsišokimų. Gerai,
Esu patenkintas,
Bent tuo,
Rezultatas netikras.
Ką daryti, šiuo
Metu džiaugiausi tuo
Ką turiu.
Po minučių
Kelių
Gal pasiusiu ir imsiu šėlti?
Ne, tai neįmanoma,
Nes esu vienas.
Nėra kam demonstruoti
Nesubrendusios jaunatviškos
Jėgos proveržių.
Nesu narcizas,
Kad pailsinčiau savimeilę melu.
Gal prieš kitus staipydamas
Ir pats patikiu kvailybe,
Bet dabar esu nuogas.

TAVE • T • 25
Liūdna, nes tai
Ko bijau pabudo.
Pasišiaušė Esavo plaukai...
Prisipildžiau piktumo.
Kaip nemalonu
Suvokti, kad Jokūbo
Vaikai kelia pavydą.
Norėčiau, kad būtų sunaikinta
Mana širdis. Nemiela gyventi
Turint tokią prigimtį. Sako,
Kad medžiotojo plaukuotos rankos
Suteptos krauju! Noriu tai paneigti,
Bet negaliu, nes tai tiesa.
Į plaukus įleidžiu pirštus,
Suspaudžiu galvą. Noriu
Pasikeisti, noriu tapti
Toks, koks yra mano
Brolis Jokūbas.

Š • VA • 7
Ir vėl vakaras,
Ir vėl diena.
Rodos – laimingas
Ir sėkmė gera,
Bet norisi
Pravirkti.
Skruostai sausi.
Dirbtinai suvilgyti
Drėgna
Druska,
Kad prisipildžiusios akys
Nuplautų ilgesį ir nepaaiškinamą
Širdies sopulį. Kiek vargti
Skirta žmogui? Savo pyrago
Nusipelniau. Ačiū. O už ką
Kurtybe ir skauduliais
Juos... vaišini. Menkas
Esu. Suvokti neįstengiu.
Vis tiek egzistuoju, nors
Ir negaliu tinkamai to
Suvokti, o tuo labiau įvertinti.

NISA • 25
Girdžiu, kaip už sienos
Kalbasi bičiuliai.
Juokas ir apsvaigusios
Moterys meiliai
Glaudžiasi prie medinio
Liemens, staktos.
Perprasti auksaburnio melagio
Dar negali, apgautos
Apgaudinės. Gal kuriai
Nors pasiseks nuoširdžiai
Pamilti. Gal atras ir
Taps pilnu
Tikru, gyvu žmogumi.
Kuris geba sukurti
Prasmę ir grožį.
Girdžiu susijaudinusių
Jaunuolių balsus.
Šypsausi.
Linkiu jiems gero
Teisingo gyvenimo.

KI • 3
Ne taip jau senai sutikau
Seną autobusų stotelę,
(Tarsi paauglystės laikų panelė)
Ji man pasakojo, kaip būdamas
Jaunuoliu stovėjau, slėpiausi
Nuo vėjo, nuo lietaus ir įžūlumu
Apsiginklavęs dalinau. Smagu
Ir keista buvo tai prisiminti.
Šiek tiek sutrikau (aš ir ji)
Mes pasikeitę, bet ne svetimi.
Nusišypsojome. Sudie, jau reikia
Eiti. Ji liko. Viltimi
Aprišo medines kojas. Kaukia
Vėjas – nešdamas rudenio balas,
Ten nuskendo buvusios minutės –
Susiliejo ir švyti lyg perlas.
Keista. Keista. Mielos – mažutės...


NI 25
Atėmė pasą,
Internetinį ryšį
Ir telefoną,
Vis dėl to plyšį
Paliko,
Nenutrūko
Gyvenimas, kaip tik tapo
Lengviau ir laisviau.
Vis dėl to netektis privertė susimąstyti.
Ką norėjo tokiais veiksmais pasakyti Remiugas?
Pajutau, kad esu upė.
Spraudžiama į vagą.
Nežinau, kas bus žemupyje.
Sako, kad ten platus vandenynas,
Begalinė erdvė.
Ar tai tiesa?
Kas belieka,
Gyvenu ir tikiuos,
Kad mano buvimas
Bus kažkam labai
Reikalingas, prasmingas
Ir Būtinas.

KI – 8
Vakaras atgynė prie gulto.
Ten laukė paruoštas rašiklis
Ir laikraštinis popierius. Išbluko
Reklamos, tarsi langų valiklis
Nutrynė dėmes –
Todėl galiu į savo raides
Berti, jomis džiaugtis, ar liūdėti,
Jomis guostis, ar padėti.
Šis vakaras buvo turiningas,
Nes diena buvo šventa,
Nieko nekūriau, kryptingas
Savęs apribojimas. Lenta,
Švari – tai puiki kūrybos
Pradžia. O ką lipdau?
Žmogų! Nes kol kas
Tik šios rūšies formą turiu.
Šypsena, o už jos vilkas.
Mokinuosi,
Ugdau. – Ar yra prasmė
Vargti? Tikiuosi
Taip, nes kitu atveju – tuštybė –
Gimimas, gyvenimas, mirtis –
Kam tada sukauptos žinios, patirtis?

KI – 9
Nesvarbu. Sau kartoju, tikinu.
Pasyviai krypuoju,
Į tolimą, visada tikimą, rytų
Slepiamą rytojų.
O įgeidžiai, nereikalingos
Svajonės plėšo, po truputėlį
Vagia jėgas. Ar reikalingas
Šitoks kvėpavimas, gal peilį
Į plunksną išmainyti?
Rankos nerimsta, siekia daryti,
O galva nežino, kokį darbą
Joms duoti. Tik skaityti,
Save ugdyti.
Silpsta. Mažėja. Sensta.
Kraujas aušta.
Susitaiko su skirta
Dalia.
Tokia
Šio vakaro idėja.
Norisi maištauti, bet deja,
Patogu ir nenori kūnas
Šio patogumo netekti.
Nesvarbu. Vieną dieną Kuinas
Turės kur nors sudegti.


KI – 10
Daug negimusių.
Yra galimybė išlaisvinti
Potencialą – kad atėjusių
Sielos liepsnotų ir šviesti
Galėtų nematantiems rankų
Ir pasekmės –
Gal ir aš galiu.
Nežinau. Šiek tiek bijau.
Ne dėl jų.
Dėl savęs. Pripratau
Prie laisvės. Gal net nusikaltimai
Sąmonės nepastebėti prilimpa
Prie padų. Po to pratimai
Nebeišjudina ir insertas tampa
Kūno – esmės dalimi. Tada
Bėgu kovoti, nieko nepaisydamas,
Ir nebijodamas žūti. Tai ne drąsa,
Tai kvailystė,
Kaip siurbėlė
Siurbia ir leidžia seiles
Į kraują. Nupirksiu gėles
Ir pasveikęs įteiksiu,
Dar išmoksiu, Dar gimsiu!


KI – 0
Byra minutės
Nusineša poilsio
Galymybę. Lengvutės
Įsisuka į guolio
Užklota.
Trokštu
Pamiršti,
Tam kad
Įsiminti
Esmę galėčiau.
Kam man prisiminti
Vargą ir negandas?
Geriau ištrinti
Ir įrašyti
Džiaugsmą,
Palaimą
Į tavo
Gyvenimo
Knygą.

KI • 0 • K
Oi, kritau šiandien!
Maniau moralus esu.
O atvėrė, kad vien
Žodžiai ir tuščios idėjos
Sklando prieš
Akis. Daug darbo.
Esu gyvulys,
O noriu tapti žmogumi.
Jau 10 – metų save
Sąmoningai ugdau,
O rodosi, kad anksčiau
Stovėjau aukščiau.
Šiandien griaunu tai,
Ką pastačiau vakar.
Tai sukuosi
Pats savo
Kiaute.

KI • 11
Neranda vietos pagyvenusi moteris.
Vaikystėje kukliai, tiksliau nedrąsiai,
Verdavo cypiančias duris.
Vengdavo žiūrėti tiesiai
Į akis. Prie nepriežiūros,
Grubumo buvo pratusi.
Negilios, neblaivios pažiūros –
Buvo kasdienybė. Paaugusi –
Išsiveržė iš lizdo,
Neapaugusi tikromis plunksnomis.
Buvo suviliota svaiginančio aukščio –
Vargšė, nepratusi prie šalčio –
Nors visą gyvenimą šalo.
O dabar ir tai, ir dar karščio
Išgerti teko. Ir kol kas, galo
Nematyti. Buvo mušama,
Skandinama, plakama.
Neteko kantrybės. Pabėgo.
Išsiskyrė. Gyvena vieniša
Paukštė. Nemoka dainingo
Šauksmo. Tyli. Kiša
Į snapą vargo trupinį
Ir tupi, tupi, tupi.

KI • 13
Ant, durų, ant kėdžių,
Ant pakabų sukabino
Skalbinius. Drobės prisigėrė raidžių –,
Džiūsta. Drėgmė svaigino
Pelėsius ir abstrakčius paveikslus.
O už lango šlapia gatvė
Naktibaldos, vargdieniai kaulus
Kiša į šiltus požemius. Šventė
Artėja. Rytojaus vakaras
Atplėš nuo kasdienybės.
Šlepetės ir dulkės,
Prilipusios prie padų,
Pagaliau atsipūs. Nenutrūkstamas
Temos vyksmas – tarp gaidų
Pasiklys. Paims kontrapunktas
Taps visiems suprantamu,
Nes
Skambės – „Pauzė“.

KI • 15
Po šventės liko skardinių
Padėkliukų. Juose degė liepsnelės.
Jas suplojau, pasiėmiau vinučių
Prilipinau prie magneto, kad avelės
Neišsibėgiotų po kišenę.
Apsiginklavau plaktuku
Ir išėjau į lauką. Kol tamsu
Prikalsiu prie senos liepos
Šypsenėles. Pralindau pro
Tvorą ir beldžiau tarsi naktinis
Genys. Sustojusi moteris stebėjosi,
Mikliai pasišalinau iš įvykio
Vietos, galbūt vijosi,
Bet nespėjo. Grįžau
Namo. Kaimynas rūkė.
Spragtelėjo pirštais. Nulėkė
Žaižaruojanti ir nukrito po
Kojomis. Pakėliau galvą,
O ten pilkas, ne rudas
Dangus. Šalia laikinas butas,
Laikina laimė, laikinos kančios,
Laikinas gražios, karčios
Degtinės skonis. Atversiu
ŠVIESĄ, ten rasiu
Amžiną
TIESĄ.

KI • 15
Apsuptas globos.
Nors pamirštas mamos.
Sentimentalus
Ir naivus
Kaip lietus
Kuris už lango
Beldžia į skardinę
Palangę. Bando
Suvirpinti aptekusią
Gėrybėmis sielą.
Kaip ramu
Aplink! Kaip gera
Šią globą justi!
Kiek tęsis?
Gali būt rytojus
Pasiglemš ir duos
Kitokią pasaulėjautą.
Nesvarbu – tikiuosi nebus apgauta
Širdis išliks ištikima
Gyvybės davėjui
Ir už laikiną
Nereikia dėkoti.
Kol atsimerkęs – sakyk.
Paskui nueisi miegoti.
Nebepakeisi, nepyk.

KI • 16
Du svarbūs įvykiai!
Iš esmės nieko nenutiko –
Siela pajudėjo, puikiai
Ir baugiai – pasijutau. Dėl ko?
Nes iš slėptuvės dingo
Dovanos, tai užuomina, gal mylimi
Atėjo, atplėšė plytą ir išrinko
Uogeles, kurias sudėjau, kaip raideles.
Dėl ko išsigandau?
Pakilo seniai pamiršti
Pokštai – paleidau
Širdį ir vaizduotę neršti
Pasąmonės dumble –
Nevaldomas žavesys
Ten tūno ir laukia
Kol vėl galės valdyti
Pokštauti, žudyti.
Gavau pajusti sėkmės
Ir absoliučios žūties
Kvapą. Sveika,
Naudinga...

KI • 16
Kad iš plaučių išsiveržtų,
(O alsavimas virstų),
(Tarp lupų ir pirštų),
Muzika – reikia kantrybės
Darbo ir meilės.
Toks receptas, bet kokio
Meno ir išminties.
Daug aplink užuominų, niekio
Posmai, lietaus ritmai,
Sužeisto šuns lėkimas,
Niekas nežiūri rimtai
Todėl smegenų ląstelių likimas
Aiškus. Niekas nuo to nepabėgs.
Duotas kiekis mažės ir slys
Iš sąmonės galimybės
Išreikšti ar išsireikšti.
Galima pristabdyti
Užmaršti nuolatos kuriant
Naujas mintis, atsimenant
Tai kas sukurta
Kartoti. Dar kartą.
Ir dar kartą.
Ir dar;
Ir dar;
Ir taip visą gyvenimą.

KI • 17
Senai medinis linas
Vijosi ir viliojo.
Siuvau pirmas
Idėjas. Dėl to klajojo
Žirklių nepaliestas
Originalus audinys.
Ir tik šiandien nutrauktą
Arteriją laikė sukandęs dantimis.
Suspėjau kraujotaką
Žaislui pagydyti.
Puikus pliušinis meškiukas!
Galės vaikai jį ardyti.
Nes parašiau laišką
Ir įsiuvau tarsi širdį.
Gal ras ir apsidžiaugs;
Gal ras ir supyks;
Gal neras ir džiaugsis;
Gal neras ir supyks?

KI • 17
Pajuodo, nes dega nagai
Gal nusilups, ligai
Pabos kovoti, pasiduos?
Nebeerzins ir nebedainuos.
Vėliavas susuks ir kaip staltieses
Ar paklodes panaudos.
Šiandien šventė,
Nedidelis mūšis, nedidelis
Laimėjimas, nedidelis
Pasisekimas – dėl to verta
Džiūgauti. Šiek tiek
Pakito sąmonė. Šiek tiek
Pradėjau suprasti.
Kai paslaptis virsta žinojimu,
O, kaip saldu!
Kaip malonu!


KI • 18
Kai ilgesys užspaudė gerklę
Liga įsliūkino į plaučius.
Norėjosi atsigulti ir iškvėpti,
Bet kūnas privertė įkvėpti.
Todėl dar gyvenu.
O, nesvarbu,
Oi, nebesvarbu.
Šį kartą pavargau labiau
Nei vakar, bet nesisieloju.
Užmigsiu, tai ir bus trumpa
Mirtis. O gal mirsiu, tai
Bus ilgas miegas, palyginus
Su tai, kas budi.
Giria gudi –
Paleidžia nežinia,
O ji kuria baisumus
Nemokšų pasaulyje.
Aš nežinau
Ir viskas – ką žinau –
Tėra vaiduoklis,
Noro sukurtas.

KI • 20
Šaltis sukaustė
Nukritusią drėgmę.
Turintys prieglaudą
Paslėpė išlepusius kūnus.
Kiekvieną valandą
Nušąla kas nors pirštus.
Apipila degtine, kad bent iliuziją
Šilumos sukurtų. Pagauna
Naivuolį geraširdiškumo vizija.
Atiduoda širdies šilumą
Betonui. Po kiek laiko miršta.
Už parodytą meilumą
Niekas negiria. Nerūpi,
Nereikia. Kiekvienas – savais
Keliais traukia į savo
(Personalinę) duobę.
O aš turiu galimybę
Gyventi ir gyventi
Ir niekada nemirti.
Kūnas suirs. Nieko tokio!
Galiu žaisti ir nereikia šokio,
Nereikia skrandžio,
... Tik taikaus balandžio.

KI • 21
Mažą žaidimą turi
Vaikelis. Džiūgauja. Prieš miegą
Varto ir turinį
Bando įsiminti. Sniegą
Renka ir beria
Kaip miltus,
Daug kas sustirusį vandenį
Lygina su maistu,
Bet tai tik išorė.
Blanki asocijacija.
Vienas neša gyvenimą,
Kitas sąstingį
Ir mirtį.
Štai koks žaidimas –
Atėjus poilsio metui –
Ieško nakvynės.
Kad veltui neaušintų krūtinės...
Truputėlį degtinės.
... Senos laiptinės...
Ir ramiau,
Nereikia norėti,
Taip lengviau.

KI • 22
Jau vėlu
Ir vėl vėlu.
Ir linksta medžiai
Ir galva.
Ir saldūs žodžiai,
Kaip chalva,
Pabyra, trupiniais, ant tako.
O kur keliauju?
Į kalną, ten kur sako –
Tiesa. Kaip pasakyta
Ašemo kalvos
Išaiškės, o gal bus išaiškinta
Kas yra – švara
Kas – TEORA?

KI • 25
Netikėtai atriedėjo
Ypatinga diena.
Daug kas girdėjo –
Ir matė kaip liepsna
Įsižiebė prie staktos
Žemiau juosmens,
Virš žemės –
Ir plėtėsi,
Ir daugėjo
Ir juokėsi
Ir pridėjo
Dar daugiau spindesio.
Štai ji... Šiandien įžiebė
Švyturį, kuris
Išvedė paklydusį
Iš sutemų.
Žvaigždės pasisuko, buvusi
Šlovė iš gelmių
Šaukė ir aš šaukiau,
Vis stipriau ir stipriau.

KI • 29
Pasislėpė takai,
Pluta padengė
Dangaus šalti pelenai.
Tik pėdos sniege
Romantiškai čiaža,
Kaip sekundos ramiai
Trikdo pasažą.
Koks nuostabus
Parkas! Suskilo
Suragėję kulnai, bus
Dar galybė
Jei tik gyvybė
Nebus atimta,
Dar parašysiu
Jau temsta.

KI • 30
Šiek tiek palikau
Baltų puslapių,
Gal suklydau,
O gal trupinių
Pabėriau bręstančioms
Asmenybėms. Kad klaustų
Ir patys galvotų.
Mano vaikai, suaugę
Klysta, taip pat dažnai
Kaip ir jūs. Peraugę
Protai apsineša riebalais
Ir nustoja abejoti.
Tada sustoja mintis.
Tiesa neužstringa paauglystėje.
Verčiasi,
Kankinasi.
Vėliau dalis susitaiko,
Kiti žūsta.
Kiti negaili laiko
Ir jeigu – ieško
Priežasties. Jei pasiseka
Randa. Man labai pasisekė.
Tikiuosi ir jums kada nors
PASISEKS.

TE • 3
Skubu. Verčiasi sekundės
Ir nusineša galimybes.
Trumpam prisėdu ant kėdės,
Kad užfiksuočiau meilės
Pliūpsnį. Brangūs mano,
Tikiuosi greit ištrūksite,
Nusimesite vergo jungą,
Ir užsidėsite
Karaliaus jungą.
Esu priklausomas ir jūs
Ne laisvi. Mus traukia
Žemė ir dėsniai kiti...
Būk geras, išgirsk,
Mikliai numesk
Melo lindzes, kurias
Įspraudė į akis
Vos tiktai gimei.
Tu gali žengti, tu gali būti
Čia ir amžinai.

TE • 4
Jau keturi
Metai. (Truputėlį
Daugiau.) Mes atskirti,
Kartėlį
Tenka paslėpti,
Nes kol kas,
Nežinau kaip pakeisti.
O gal to nereikia.
Gal toks Jūsų
Sielos kelias?
Vakar buvau užklydęs
Ir mačiau šviesą
Lange. Ji ne man skirta,
Bet sušildė. Tiesa
Pats brangiausias
Turtas. Jos trupiniai
Byra ir kartais, bet labai
Retai ir man pakliūva
Mažylis į ausį.

TE • 5
Nieko nėra brangiau
Ir būtiniau,
Už tiesą.
Prašau, mylėkite,
Siekite,
Ieškokite
Jos. Viską kas
Pakliūva į rankas
Tikrinkite, nes
Daug melo,
Daug saviapgaulės
Ore. Reikia daug
Keliauti istorijos vingiais,
Daug literatūros sugriaužti;
Daug kentėti,
Ir gal, kada nors
Tiesą atskleis.

TE • 4 + 1
Jau grįžau,
Nors niekur nebuvau
Išėjęs. Vis arčiau,
Nors nejuda
Regimas vaizdas.
Nors sukasi pasiutusiu
Greičiu pasaulis,
Ir vėl dienos ilgėja,
O naktys trumpėja.
Bet nejunta
Pašėlusio vyksmo
Nutukusi siela.
Pasiėmiau vinių
Plačiomis galvutėmis,
Sukalsiu ir padarysiu,
Jei leis Valdovas,
Plačią šypseną.

TE • 5 - 1
Vakar naktį
Siūbavo pasaulis.
Ir nežinojau į kurią
Pusę nukris.
Įsikabinau į fotelio
Briauną. Padėjau
Galvą ir klausiausi
Tūkstantį metų
Puoselėtos išminties.
Rodos nukrito,
Bet ne pasaulis,
O akmeninė širdis.
Ir sudužo prie kojų.
Iliuzija. Tiek metų
Ja gyvenau,
O dabar...
Be jos lengviau.

T • 5 • E
Jau daug metų
Nešu ilgesį.
Daug kartų
Atrodė, kad dar mirksnis
Ir visos sienos
Skiriančios mus
Grius, o kelias
Lygus ir netoli
Jūsų širdys,
Ir galiu jus paimti
Tarsi dvi liepsneles
Ir nesvyla delnai,
Bet šilta
Ilgesio iškankintai...
Diena po dienos...
Keičiasi metų laikai,
O mano vaikai –
... Ten. Vis dar ten.

T • 5 • E • 6
Nuo knygos atplėšiau
Akis, trumpam nutrūko
Rytmečio malda. Piešiau
Mintyse gyvenimo planą.
Daug klaidų, painių
Minčių teko išgyventi.
Kol kas neturiu
Įrodymų, bet manau
Kad jums svarbu žinoti
13 – principų, kuriuos
Suformulavo Maimonidas.
Jie bendri ir mano
Ir tavo pradui.
7 – 8 – 9 – principai,
Man dalinasi į 613,
Ir dar daugiau,
O tau
Į 7 ir dar daugiau...
Tiksliau
Išaiškinsiu, kai
Ateisi.