auš ra

kai pridengei akis nuo spindulių ranka plaukuota
šie degė ir prakvipo jais jaučiaus it
kengūriukas netyčiom maišan pakliuvęs
ir viską kiek kitaip įsivaizdavęs kai

pridengei akis bet saulei tai ne motais
nebuvo laiko aplinkybėms anei liudininkams
tiksliau jis buvo kiek kitur mes jo neradom
ir neturėjom nors kadaise pasisavinom kai tu

ranka kuria apglėbęs ugnį vis mėtei
akytes ieškodamas taikinio kuris to vertas
tačiau suradęs jį ir vėl liepei mums prisiminti ko
dėl išrinkome tau vardą prametėjas kai

mūsų aky kurią pamatėt jai pravėrus lūpas, taip,
tas maiš (t) as pasirodė vien tik dykuma smėlio dežėj o gal ir buvo
kalbu jums vaikiškai gan suprantamai ką
skaitot tai iliuzija pra
dėkime iš naujo nuo „kai pridengei... „

tai/ką vapėjai tą dien nesu pra
trūksta
venos tavosios ir man
tavęs