Mūšis

Jaunas, septyniolikos metų, lieknas į pempės kuodą panaśiais plaukais bei akimis, kurių viena buvo tamsesnė už kitą vaikinas ėjo mokyklos kolidoriumi. Jis nieko nesiskyrė nuo kitų bereikšmiais paveikslais nukabintu kolidoriumi žengiančių moksleivių apsirengusių beveik identiškomis uniformomis, išskyrus vieną mažytę smulkmenėlę - jis turėjo pačio Dievo jam paskirtą talentą rašyti.

Vaikinas savo mažais, bet tankiais žingsniais priėjęs nedideles baltas duris girgždinčias duris kaip įmanydamas tyliau atvėrė jas ir bijodamas sutikti bet kieno žvilgsnį nužingsniavo į savo vietą. Vaikinas jautė savo kraujagyslėse bestingstantį kraują ir panikos kamuoliuką bepradedantį augti gerklėje - tai buvo lietuvių rašinio pamoka.

Jis drebančiomis rankomis kaip ir visi kiti vaikai išsitraukė baltą A4 formato lapą ir stengdamasis neskubėti atsimatavo paraštes milimetrų tikslumu - juk tokios buvo taisyklės...

Netrukus gergždintis skambutis nuaidėjo jau ir taip tuščiais mokyklos kolidoriais - pamoka prasidėjo.

Vaikinas paėmęs į savo šaltas rankas mėlynos spalvos rašiklį ėmė rašyti. Jis liejo visas mintis kurios teikėsi ateiti į jo tamsiaplaukę galvą - juk jis turėjo vos tik 45 minutes.

Jo rašiklis sukte sukėsi palikdamas mėlynos spalvos keverzones ant tobulai balto popieriaus lapo. Vaikinas pagaliau pajuto jo pečius truputuką atsipalaiduojant, jo koją nustojant nervingai kratytis ir tarytum šviežias pavasario vėjelis dvelktelėjo jam į veidą atpalaiduodamas jį nuo nykios kasdieninės įtampos.

Nuskambėjus skambučiui skelbiančiam kelių minučių pertrauką vaikinas jautėsi tarytum visos jo problemos būtų išnykusios, tarytum tuntas akmenų nusirito jam nuo pečių - jo netgi šviesesnė akis nežymiai patamsėjo iš laimės taip truputuką sumažindama skirtumą. Jis nė kiek nebijodamas nužingsniavęs prie mokytojaus stalo padėjo savo meno šedevrą ant šviesaus medinio stalo kampo ir visiškai savimi patenkintas savimi paliko tvankų kabinetą sau už nugaros.

************************************************************************

Kitą ankstyvą rytą atėjęs į lapus metančių uosių apsuptą mokyklą vaikinas negalėjo neišgirsti naujienų - rašiniai jau buvo ištaisyti. Vaikiną vėl užplūdo nenumaldomas stresas, bet šį sykį stresas kilo ne iš baimės, o iš smalsumo. Vaikinas vos ne bėgte nuėjo į mažutę kampe užspaustą biblioteką kurioje beveik nebuvo knygų - pagrindinė ir galima sakyti vienintelė priežastis kodėl čia moksleiviai ateidavo buvo viduryje bibliotekos stovintys septyni blizgantys kompiuteriai prie kurių moksleiviai lipdavo it musės prie šviežio medaus.

Vaikinui nežmoniškai pasisekė - šeštasis kompiuteris buvo laisvas. Jis prisėdęs ant minkštos lyg pagalvė kėdės nuskubėjo į jo elektroninį dienyną pamaloninti savo akis gražiu vaizdu.

Vos tik išvydęs pažimį vaikinas pakraupo: jo veidas tapo baltas it popieriaus lapas ant kurio jis rašė rašinį, jo galvoje ėmė milžiniškais kūjais daužyti ir jam netgi ėmė raibuliuoti akyse. Blogai. Jis jutosi tarytum tos šaltos gelsvos bibliotekos sienos ėmė spausti jį iš visų pusių ir tarytum bibliotekoje ėmė stigti oro. Vaikinas jautė kaip jam darėsi vis sunkiau ir sunkiau kvėpuoti, o dar jam ėmė ašaroti akys...

Jis skubiai užsimetė savo rudą kuprinę ant pečių ir nieko nematydamas aplinkui patraukė skubiu žingsniu tualeto link. Jis puikiai numanė, jog jis pritraukė daugybę smalsių kreivų žvilgsnių, bet tai jam šią akimirką rūpėjo mažiausiai. Vaikiną užplūdo baimė - nepripažinimo baimė.

Vaikinas įėjęs pro atdaras tualeto duris į blausų tualetą išklotą šviesiai pilkomis keramikinėmis plytelėmis patraukė tiesiai prie veidrodžio stovinčio prie pat durų. Priėjęs vaikinas pastovėjo nuleidęs galvą keletą trumpų minučių, o tuomet pakėlęs galvą pažvelgė į veidrodį - jo abi akys buvo vienodai šviesiai rudos.