Istorija apie Pašą

 
Mūsų kaime gyveno jaunuolis. Visi jį vadino Paša. Sulaikęs trylikos metų jis nusprendė vesti. Piršliai surado tinkamą moterį. Turtingi giminaičiai padovanojo jam žemės sklypą, ožkų, avių, karvių. Buvo nusamdyti darbininkai, kad pastatytų namus. Tris metus jaunuoliai ruošėsi vestuvėms. Baigėsi statybos. Visas kaimas susirinko į atšvęsti jungtuvių. Jaunavedžiams padovanojo pinigėlių kiek kas turėjo, kiek kas norėjo. Septynias dienas linksminosi. Po to prasidėjo kasdienybė... Paša ir jo žmona stengėsi valdyti ūkį. Darbas buvo sėkmingas, todėl Paša pradėjo girtis visiems savo, jėga, sumanumu ir turtais.
- Namuose po lova aš turiu visą maišą aukso, du maišus sidabro ir penkis maišelius variokų. – Tai išgirdę plėšikai nusprendė patikrinti ar Paša meluoja, ar teisybę sako. Naktį nedorėliai išlaužė langines ir palindo po Pašos lova ir nieko vertingo ten nerado.
- Kokie velniai po lova kuisiąsi? – Pabudęs iš miego suriko Paša. 
- Nerėk taip garsiai. – Atsiliepė baisuolis stovėjęs šalia. – Pasakyk kur maišas aukso, du maišai sidabro ir variokai?
- Po lova...
- Patikrinau, ten jų nėra.
- Tikriausiai kurmiai nurausė... – Baisūs plėšikai nepatikėjo, kad kurmiai monetas pavogti galėjo. Todėl surišo Paša iš peiliu akį išpjovė. Tada vargšelis prisipažino. – Aukso neturėjau, o sidabro dovanų gavau po vestuvių dvi monetas ir keletą variokių, bet viską jau išleidau. Nupirkau arklį ir vežimą ūkio darbams.
- Kam tu mus klaidinai? Be reikalo mūsų jautrias širdis ir vaizduotę jaudinai. Už  tai, kad tuščias kalbas kalbėjai nupjausiu tau liežuvį ir arklį konfiskuosime... – Po tos nakties Pašas gydėsi savo žaizdas ir niekam apie savo išgyvenimus suprantama kalba nebemokėjo papasakoti. O girtis, puikuotis taip pat negalėjo...
Po truputėli nuskurdo. Todėl rudeniui atėjus keliavo į vynuogyną pasirinkti nukritusių vynuogių, pasiskinti uogų, kurias pamiršo vynuogių rinkėjai ir pasiskinti neprisirpusių kekių, kurias taip pat palikdavo vargdieniams. Pašas godumo apimtas rinko uogas. Nepastebėjo kaip prisiartino prie darbininkų.
- Pašeli, palauk truputėli. Mes padarysime savo darbą, o tada tu ramiai susirinksi, kas tau pagal mūsų šalies papročius priklauso. – Bet jis nepaklausė darbininko patarimo. Kaip akis išdegęs čiupo kekė, o tuo pačių metu vynuogių rinkėjas žirklėmis kirpo ją. Paša neteko dešinės rankos mažojo ir bevardžio piršto. Gailėjosi jo žmonės vargšelio. Surinko svarbią pinigų sumą ir padovanojo luošam vargdieniui. Apsidžiaugė Paša ir nelėkė namo. Pakeliui užsuko pas visus kaimynus. Burbuliuodamas gyrėsi savo turtu. Apie tai sužinoję plėšikai nusprendė patikrinti kiek tame maišelyje yra pinigų. Aplankė vargšelį naktį. Išlaužė stogą ir sulindo į vidų.
- Kur kapšelis su žvangančiais?
- Bu ba mi ua pi – Atsakė surištas Pašas.
- Nieko nesupratau, parodyk pirštu. – Bet Pašas nusprendė nerodyti kur paslėpė pinigėlius. Jį mušė ir kankino, bet jis nerodė. Kai nupjovė kairės rankos nykštį, žmona neištvėrė savo vyro kančių ir atidavė plėšikams visą savo namų turtą. – Ačiū, mes geri ir garbingi vagys. Jei su mumis gražiuoju, tai ir mes gražiai elgiamės. Iki pasymatymo.
Kitą kartą Paša nėjo į garbingo ir turtingo žmogaus lauką rinkti nukritusių kviečių varpų, pamirštų pėdų, ir palikto nenupjauto iki galo lauko. Tai, pagal krašto įstatymus priklausė vargšams. Pašas lakstė paskui pjovėjus ir rinko pavienes varpas.
- Buk protingas Pašeli, pasitrauk į šalį. Juk užgaus tave su dalgiu. Būk atsargus. – Bet Paša nepaklausė. Kaip pasiutęs šuo lakstė po lauką. Todėl atsitiko nelaimė... Pjovėjas nespėjęs sustabdyti dalgio nukirto Pašui pėdą. Vargšą ligonį nunešė pas daktarą. Sustabdė kraujavimą. Ilgai gydė ir pagydė. Žmonės surinko pinigėlius ir padovanojo luošam vargdieniui. Meistrai sumeistravo jam medinę pėdą. Apsiavęs ją kaip batą, pasiremdamas lazda keliavo namo.
Pakeliui sutiko nepažystamus žmonės kurie jį pasveikino vardu. Paša norėjo pasigirti ir pasiguosti.
- Mam mim omu meme. – Guodėsi vargšelis rodydamas į savo koją, liežuvį, akį ir pirštus. Paskui parodė į maišelį ir pabarškinęs nusišypsojo. Žvangesys sudomino nepažystamus žmones. Jie patikrino kas maišelyje taip maloniai skamba. Atradimą nusprendė pasilikti sau. O kad Paša negalėtų jų atpažintį išpjovė jam antrą akį. Tai buvo tie patys plėšikai, kurie anksčiau jau buvo apiplėšę vargšelį.
Kaimo žmonės surado apakintą vargšelį klaidžiojantį po laukus. Parvedė namo. Davė vaistų ir maisto.
Miške buvo medžių kirtimas. Šeimininkas paskelbė, kad šakas likusias nuo stebo atiduoda vargdieniams. Žmona nuvedė Paša į mišką. Medkirčiai pamatė Paša pagailėjo jo.
- Pasėdėk čia. Mes tau pririnksime šakų surišime. Duosime asilą ir varovą, kad parneštų tau į namus. – Bet paša nepaklausė. Pasprukęs nuo žmonos nušliaužė į vietą iš kur sklido kertamų medžių garsas. Jis ketino prišliaušit prie medkirčių, apčiuopti šakas, užmetus ant jų savo drabužį, tai reikš, kad tai - jo turtas. Paša išgirdo traškesį.
„Krenta medis. Oi... „ – Pagalvojo vargšelis. Didžiulis kamienas kliudė aklą vargdienį. „ ŠMA... ECH... „. –  Mąstė prieš mirtį Paša.