*******

Ant trijų akmenų užgulusi aušra,
Tirštokas rūkas prie akių prigludęs,
Kažkam jau baigias mėtų arbata,
O mano jausmas vaikšto įprastai paniuręs.

Duslokai skamba vienišų Namų stogai,
Įžūlios kerpės graužia jauną sieną,
Ir tarp Žmonių aukštieji kaminai,
Kapojas tarsi stipt paleisti šunys.

Nereikia gero, jo ir taip gana,
Užtektų keletos „pabūk“ žiupsnelių,
Žinau, nemokama tik chroniška sloga,
O visa kita laiko prabangos detalės.