vieni pasauliai nyko ir traukėsi,
kiti – plėtėsi į didžiasalius. -
ten ir susitikau katiną,
iš karto nepuolantį
sveikintis su prašalaičiais,
tokį žvilgiakailį
kaip dar nenudrengti
rudens lapai pačiame
auksiniame medžių apogėjuje.
jis atvirai mėgavosi gyvenimu
apmurkinėdamas mano kojas
ir tik išvykstant,
ties turtinga konteinerių vilkstine
supratau –
tokie tad pas juos benamiai.