*******

Koks senas, nebylus ošimas,
Ant vienadienių, svetimų kalvų,
Kažkam ant sprando pasilipus,
Stebi keleivius vinguriuojančius rudens taku.
Galandas kojos į granitą seną,
Žaizdotos rankos šypsosi kreivai kasmet,
Kiekvienas geras žodis pasiklydęs,
Taiklia strėle išnyra šalimais manęs.
Kitokia, tiesmuka, ne mano Dievas,
Suskaldinti žvilgsniu upes ledines,
Ne perlais papuošta undinė,
Kitokia Tu, žinau, ne paskutinė.
Ne šachmatų lenta su nuspėtais ėjimais,
Ne liepa mojanti pakumpusiai kaimynei,
Žaismuos, geismuos, jausmuos įmirkusi-
Laukinė,
Kitokia Tu, ne mano Dievas ir ne paskutinė.