Rašyk
Eilės (73851)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10431)
Vaikams (2497)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







OIMER ∙ 8
Nieko neturiu tik savo mintis ir rankų darbą
Nepamenu
Kur suklupau,
Nepamenu
Kodėl pravirkau,
Nepamenu
Ką palikau,
Nepamenu
Kur pabudau,
Nepamenu
Ką valgiau,
Nepamenu
Ką sėjau,
Tik bėgantis „DABAR“
Ir tu vis dar...

OIMER ∙ 9
Didybė apsupo, bet išlepinta
Sąmonė nepastebi nuostabaus pasaulio,
Asmeninės problemos apakina.
Atsitiktinio, laisvojo šaulio
Paleista strėlė kliudė obuolį
Ir skruostą. Stebuklai, nuolatos
Supa ir palaiko naivų jaunuolį
Tik kas iš to jei nuotakos
Netekęs lekia gelbėti tautą
Kuri jau tūkstančius metų
Kankinasi, džiaugiasi. Šalta
Šiaurės ranka ant šventų
Pridengtų galvų, bet nepalenks,
Pavergti nuopolio išvengs.

OIMER ∙ 7
Ramu.
Gerai.
Smagu,
Lengvai
Nusileidau į žemę,
Nes aptemo diskas.
Tamsoje sėdėti vienam nesaugu.
Sukasi galva, viskas
Šypsosi. Gal pikdžiugiškai juokiasi,
Sunku suprasti.
Dėl to traukiasi, dėl to glaudžiasi,
Stengiasi suręsti
Bendrą upę, katilą
Ir paukštį žilą.

OIMER ∙ 10
Palaimintas – pelėsiais ir dulkėmis
Papuoštas vieškelis. Jis niekam
Nepriklauso? Šalikelės pienėmis
Nuspalvintos ir savanaudiškumo auksu.
Šiandien apsvaigo rankos
Ir pilvas, nes prisiminė troškulį,
Nes prisiminė geismą. Patrankos
Kažkada draskė eilinius, įžuli
Mirtis iš gyvybių pynėsi pavasario
Vainiką. Kaip daili mergelė nusinešė
Griežto ir galingo Cezario
Širdį į nebūtį. Liko našlė,
Karalienė raudanti dėl draugo
Kuris iškeliavo ir jos nebesaugo.


OIMER ∙ 11
VISKAS gerai. Viskas puiku
OI, viskas nuostabu!
Nors jaučiu trauką – ištvirkusiam,
Kerštui, kraujo liejimui,
Stabmeldystei,
Kvailystei,
Pačiai
Mirčiai...
Nepaisant to – tai džiugina,
Nes galiu bent pabandyti
Pasirinkti, nors ir vargina,
Gyvenimą. Ar paprašyti
Kad padėtų mylėti.
Puiku! Galiu ŽYDĖTI!

OIMER ∙ 12
Jau žvaigždės papuošė skliautą,
O mintys įsirėmė į kiautą,
Turiu judėti į kitą vietą,
Turiu palikti šitą „svietą“.
Skaičiuoju lekiančias dienas,
Laukiu, kol pakvips kviečiai,
Pakils ir suksis dūmas,
O gausūs svečiai
Rinksis ir stūgaus
Linksmai visą naktį.
Nes gaus
Nepažinią išmintį,
Ir gal ką supras,
Gal ką atras!?!

OIMER ∙ 6
Buvau pamiršęs tave,
Nuslinko minutės ir plaukai
Sustingo įspūdžiai veide.
Kartais liūdžiu, nes nelankai
O taip norėtųsi pasiūlyti
Arbatos ir sausainių,
Aptarti nueitą, gal net suadyti
Skutais virtusį. Tik audinių
Aš neturiu, nes vargeta
Gimiau ir augau.
Jei būtum tu greta
Išaugčiau
Kaip vakaras, naktį, ar rytas ir diena,
Kaip auga tykiai šypsena.

OIMER ∙ 13
Štai mielas – artimas – nuovargis.
Įslinko į tirpstantį kūną.
Jis ne slapukas, ne vagis,
Atvirai juokauja ir būna.
Laimingas – laiminga užmerkia
Ir užveria langus.
Šiandien gana, nieko nereikia
Nes dangus
Pasipuošė miglotais skarmalais,
Savo didybe, kuklumu
Pridengęs – į dugną – kanalais
Leidžia šviesą. Jaukumu
Apsupęs mirštantį kūną
Šypsosi. Visko būna...

OIMER ∙ 5
Varganas bastūnas neatėjo
Laksto, vejasi laimę,
O duonos kąsnis sutrupėjo,
Nesulaukė, savaime
Surado kitą valgytoją
Nors bastūnui buvo skirta.
Širdis klajoja
Vaizdinių suviliota.

Negali pasotinti
Ir tuo labiau pasisotinti.
Todėl neša savo šeimininką
Link bedugnės. Sulinksta
Ir dingsta vargdienis.
TOKS – vaizdas kasdienis.


OIMER ∙ 4
Laikas atsisakyti,
Metas atsiskaityti.
Bijojau šios akimirkos,
Bet delsti nevalia, rinkos
Dėsniai neleidžia
Dykaduoniauti. Kas žaidžia,
Ir laimi atsitiktinai, džiaugiasi,
Bet nėra dėl ko, nes juokiasi
Fortūna iš tų, kas ja pasikliauja.
Daug svarbiau sąžiningas darbas.
Kantrybės, prakaito reikalauja;
Ne visada gauni atlygį; mažas
Žmogelis, o darbo daug! Sukurti
Rojų. Laimingu būti.

OIMER ∙ 14
Supainiojau Vakarus,
Supainiojau naktis,
Supainiojau rytus
Ir dienas. Pyktis
Nusirito į pragarą
Aptemo diskas –
Baigėsi melodija
Ir mėnuo. Obeliskas
Buvo sutrintas
Ir nuskandintas
Baltijos jūroje,
Dar matosi bangoje.
Lekiančios nebylios dulkės.
Supainiojau! Kaip toliau judės?!

OIMER ∙ 15
Bėgu
Į nieką.
Bėdų
Sietą
Išbėrė į dirvą,
Sudygs vargo
Nuostabūs. Varva
Beržo
Sultys,
Sukasi žievė –
Dantys
Įsikando į raidę –
Skubu,
Vėluoju.

OIMER ∙ 16
Nutariau pažaisti,
Pamanipuliuoto,
Sergančiu aklu piktadariu.
Menkavertiškumas pavertė žiauriu
Ir jį, ir autorių.
Bandau suvaldyti
Apmaudą, turiu
Aruodą nuoskaudų. Statyti,
Aptvarus kiekvieną dieną,
Privalau, nes griūva apsauga,
Veržiasi, tuštėja stambi veną.
Stabdau. Tegul auga,
Gal įvyks stebuklas,
Dar suksis gyvybės ciklas.

OIMER ∙ 3
Nuostabi didybė pabiro
Kaip dulkės, kaip irstantys
Atomai išlakiojo,
Niekur nedingo. Dantys
Nejaučia, bet ši substancija
Jaučia dantis.
Kebli situacija,
Nes būtis
Kaip migla
Kurią matai,
Bet ranka
Neapčiuopia. Vartai
Pažinimo užverti tingiai sąmonėj,
Todėl neleisk valdyti nesąmonei.

OIMER ∙ 2
Suklydo manydamas,
Suklupo sakydamas.
Ne bėda – yra galimybė ištaisyti,
Nes nevargino išminčiai. Gali prašyti,
Tik paminėk šios dienos
Vardą ir priedą kurį
Atnešė laikas. Sausos
Malkos susirinko į būrį
Ir pakilo. Liepsnos
Kaip dailūs sijonai
Šokančių drobių,
Juodi fortepijonai
Nutilo – skambių
Minčių neturi daiktas,
Suklydo prisuktas sraigtas.

OIMER ∙ 17
Pačiupo avies mentį,
Nugriaužė taukus –
Likutį paliko senti,
Gal kuklus
Skruzdėliukas sugrauš kremzlę
Palikdamas švarų kaulą?
Jame matosi metai ir veislė,
Iš kokios žemės, kokį kalną
Buvo aplankiusi
Ką girdėjo,
Ką palinkusi
Kalbėjo.
Senas, sudžiūvęs, miręs prieš šimtmečius
Bet dar atgis, dar surems pečius.


OIMER ∙ 19
Kartais mirtis vaidenasi,
Kaip lauktas svečias
Žvilgteli, drąsi
Ir geidžiama. Kurčias
Nesuprato švelnaus,
Tykaus
Kvietimo ir nužingsniavo
Vydamas gyvenimą. Gal tik sapnavo,
Kad prisilietė
Kančia ir nerimas,
Atsikvėpė,
O kvėpavimas
Lėtėjo. Tai dar ne viskas!
Dar tik pradžia...


OIMER ∙ 49
Pakibo
Virš galvų kalnas.
Nutilo
Pasaulis, bangas
Sustingdė
Virpanti erdvė,
Išsigando žemė
Ir nurimo žemė,
Nes egzistencijos
Sąlyga priimta.
Trokštantys erudicijos
Kartojo šimtą
Kartų: padarysime
Ir suprasime!!!


OIMER ∙ 18
Nesu sutrikęs, atvirkščiai, džiugesio
Ir ramybės apimtas.
Melancholijos bei ilgesio
Tinklas – supintas
Iš žodžių, kaip kvapas
Negeras plinta, geriasi
Į sienas ir rūbus
Tapo nemalonus, geriausi
Kvepalai tik sustiprina
Nemalonų įspūdį.
Visą pasaulį apima
Priešingybės. Autorius per vidurį
Renkasi į kurią pusę sukti
Akis. Visi kiti priversti sutikti.

OIMER ∙ 48
Nežinau, tai gelbėja
Ir žlugdo,
Nes gilėja,
O dugno
Vis dar nesiekia
Įbaugintas protas.
Nežinia kokia
Audra ir bortas
Išlaikys
Artėjantį išbandymą?
Akys
Slysta į išlaikymą
Ir kvėpavimą
Davusį...

OIMER ∙ 21
Jau pamiršau
Ką norėjau pasakyti,
Jau užrašiau
Lekiantį šypsnį,
Kaip stiklo karoliai,
Aštrūs spygliai,
Biro kaip karaliai
Užkasti giliai,
Kaip mozaika,
Ar koliažas,
Kaip purviną vaiką.
O gal miražą?
Visa tai kaip antspaudai,
Suaugusių žaislai.

OIMER ∙ 47
Žingsnis,
Neramus,
Neužtikrintas.
Žingsnis
Pavargusio
Gyvulio
Žingsnis
Į priekį
Ir atgal.
Žingsnis
Iš niekur
Pas tave.
Mano meile,
Pas tave.

OIMER ∙ 22
Aš šiandien pasenau,
Eidamas keliu prisipažinai.
Nepastebėjau
Nesimato pokyčių. Įprastai
Atrodo rankos, akys
Saulės susvilinta oda.
Po šypsena slepiasi dantys
Kurie su ironija
Drąsko niekam nereikalingą
Asmenį. Nulėkė pasotinęs kūną,
Ieškoti paguodos ir grubaus malonumo.
Nejaučia graužaties, nei dėkingumo.
Paprasčiausiai žengia į naktį,
Apatija užgoždamas pyktį.

OIMER ∙ 46
Neturi laiko
Pamiegoti,
Sulaiko,
Apgalvoti
Nespėja.
Pavargo.
Artėja
Sargo
Poilsio metas.
Atsiplėš nuo kasdienybės.
Gal imunitetas
Sustiprės –
Dings panika,
Liks pakili nuotaika.


OIMER ∙ 23
Žengiau per žaliuojančius laukus,
Per karklais apaugusius kapus.
Radau akmens luitus,
Ant kurių ne lietus
Paliko antspaudus.
Manau, kad būtų garbė
Atsigulti, padus
Prispausti. Deja duobė
Nepriima gyvų. Turiu
Keliauti, o kai kelias
Pasibaigs savaime prasmegsiu,
Kas nors raides kelias
Įrėš akmenyje,
Ir nebeliks atmintyje [ ]


OIMER ∙ 45
Štai
Dar viena minutė,
Tai
Mirksnis į begalybę
Nulėkęs.
Nebeišgelbėsiu,
Sustingęs
Būsiu,
Apglėbtas
Praeities;
Sučiuptas
Paties
Sukurtais
Angelais.

OIMER ∙ 20
Ant stalo liejosi karpio kraujas.
Nustebęs stebėjau kintančią būseną,
Atpratau, vaizdas ne naujas,
Vaikystėje – mačiau apbukusią ašmeną
Tėvo ar motinos rankose,
Kuri neklusniai kibo į mėsą.
Paklydęs kopose
Pamečiau, kai vakaro vėsą
Užklojo mingančius,
O drėgmė kaupėsi vilnoje –
Senus papročius
Išmečiau, o jų vietoje
Parašiau naują sielos statutą.
Nepaisant to, dar pamenu įspūdį išgyventą.


OIMER ∙ 44
Kiek kartų klydau?
Kiek kartų buvo atleista?
Kiek kartų paslydau?
Kiek kartų, lyg sužeistą
Laukinį paukštį,
Pakėlė, paguodė.
Karštį
Sukėlė
Sparnuota širdis,
Verdu, nes džiaugsmo
Antplūdis
Apkurtino. Gausmo
Prisipildė sukurta erdvė –
Spindi išsiveržusi salvė.

OIMER ∙ 0
Įvyko konfliktas,
Buvau piktas,
Artimi,
Mylimi –
Tapo kaip ylos,
Nes atskleistos ydos
Kaip šukės pabiro –
Kaip žiežirbos pažiro
Ir padegė pasaulį,
Naktis nuslopino –
Stoprų smauglį
Išvargino –
Šiek tiek lengviau,
Bet dar neatleidau.

OIMER ∙ 43
Šį vakarą
Vienas,
Šį kartą
Apkartęs vynas
Nuodis
Gomurį.
Neviltis,
Budri,
Šalia, o artimi
Nulėkė paskui
Savo bėdas.
Ligotas pėdas
Ištiesiau. Pamiegosiu,
Gal pagysiu.

OIMER ∙ 25
Jau pradėjo lietis peizažas,
Pavasaris balomis užtvenkė
Kelius. Juodas, mažas
Paukštukas, geltonu snapeliu, atlėkė.
Prausė savo plunksneles,
Vis tiek liko juodas ir geltonu
Snapeliu. Šypsenėlės
Pabėrė ant pievos, ant geltonų
Plytų kelio. Bet negaliu
Džiūgauti kartu su gamta.
Ne mano ir mano protėvių
Kaulai dyla kaip atminimo lenta.
Liūdna ir pikta, nes žmogžudžiai
Dar žudo ir žudosi išdidžiai.

OIMER ∙ 42
Pasenai, mano
Karaliene.
Iš namo
Išnešė
Suglebusį kūną –
Nejaukumą
Išgyventą stenėjimu,
Atodūsiais išreiškei.
Kentėjimu
Papuošei
Sena
Galva.
Lenkiuosi,
Lenkiuosi.

OIMER ∙ 26
Ir vėl, ir vėl suklydau
Ir vėl, ir vėl dienas sumaišiau
Bejėgis prieš įvykusį faktą!
Vieni mano, kad jau praradau raktą!
Dar bandysiu, jei duos galimybę.
Dar skaičiuosiu įtariamą begalybę
Lekiančias – ilgėjančias dienas.
O kaip ten bus, ar pilnas
Saujas kelsiu į šviesą,
Ar akis nukreipęs į tiesą –
Sugebėsiu pripažinti,
Pakelti išminti –
Padėtą,
Patikėtą?...

OIMER ∙ 36
Virpa senolės
Širdelė.
Išvargino kelionės!
Stotelė
Pasitiko bastūną,
Alkaną ir piktą.
Kartais būna,
Kad suraukta
Kakta – padeda
Išgyventi,
Ir perveda
Šventi
Pasiuntiniai iš vieno
Būvio į kitą.

OIMER ∙ 27
Ko trūksta? Gal brandos?
Jei trūksta, nei bandos
Instinktas nepadės,
Ne pavardės –
Įžymių vaiduoklių.
Tik empirinis pažinimas,
Ir už sūpuoklių
Pamestos knygos grąžinimas
Į pirmapradę būseną;
Ir suvokimas to kas yra;
Dar grublėta ranka sena,
Kuri kaip smėlis byra
Ant paauglio skruostų,
Tikriausiai tai tave paguostų...

OIMER ∙ 41
Tuoj įkais anglis,
Iš kepenų išsiskirs
Kraujo likutis –
Uždraustas virs
Leidžiamu.
Pilnu
Puodu prisiartins
Alkanas. Sutins
Užverktos akys
Gal grįš laimingos
Dienos? Kas atsakys?
Akimirkos lemtingos
Žybsi kaip žiežirbos.
Taip svyla varpos.

OIMER ∙ 28
Ką reiškia mylėti?
Kas to moko?
Gal jiems būtų geriau tylėti,
Nes nieko
Doro nesako.
Tik kalba nesuprasdami.
Net nemato
Kur veda. Aprašydami,
Dailiai girdami
Aukso žodžiais puošdami –
Sukuria prarają
Į kurią jį ir ją
Įstumia
Ir pradangina.

OIMER ∙ 40
Gal pavyks
Išgelbėti save,
Gal pavyks
Išgelbėti tave!
Tik vieną mirksnį
Turiu,
Per šūsnį
Popierių
Prisikasiu prie
Tavęs, prie
Tavo esmės
Ir vardo. Raidės
Užmaskuos dingusį laiką,
O tu atsiminsi visą laiką.

OIMER ∙ 29
Kelis metus rengei man bylą –
Sukalei ešefota iš melagingų
Minčių, deja pamiršai, kad yla
Išlenda iš maišo ir įstringa tarp kaulų
Pačiam piktadariui. Net jei
Krintantis kirvis atskirs
„Mąstančią“ nuo skrandžio, jei
Karštas garas kils
Nuo pralieto kraujo klano,
Tai ne bėda. Nebaugina
Kirminai, nes amžino
Buvimo „čia“ nebūna,
O ten yra. Tikiu, išgelbės.
Gyvensiu, net netekęs gyvybės.

OIMER ∙ 33
Noriu norėti to,
Ko nori tu.
Noriu iš ryto
Pakilti ir kad kartu
Žengtume į gyvenimą.

OIMER ∙ 30
Vienišas pasijutau,
Taip ir yra. Prisiminiau
Išgyventą aistrą.
Naują srautą –
Maloniu, bet žalingų
Jausmų išgyvenu.
Praradau kontrolę, nuodingų
Žodžių pritvinko, kaip pelenų
Kas būtų prikratęs į ausis.
Vėl klumpu, nesugebėdamas
Suprasti, suvaldyti. Gūsis
Nusikaltimų byra, stebėdamas
Ką darau
Atleidimo prašau.

OIMER ∙ 37
Jau baigėsi,
Jau prasidėjo.
Kur tu esi –
Kokio vėjo
Klostėse paklydai?
Jauni veidai –
Kaip vario skydai –
Į juos laidai –
Žodžius,
Pamokymus,
Ne žiaurius –
Tykius,
Nes tik taip įmanoma
Pavergti širdį... Žinoma.

OIMER ∙ 34
Jau buvo
Vakaras ir rytas,
Sugriuvo.
Ir buvo pastatytas,
Todėl puiku,
Todėl galiu
Pradžiuginti
Ir augti,
Nors nesenai pasenęs,
Dar galiu, nes
Begalybė veriasi,
Žvaigždės šiepiasi.
Kur vis dar skubame
Mes tik „DABAR“ esame!?!

OIMER ∙ 32
Kaip liepsna iš šerdies
Pakilo neapykanta.
Kurį laiką, rimties
Laikėsi – bet apakinta
Siela nebemąstė.
Kibirkštis menkutė –
Pabiro pikti žodžiai.
Praskrido cypdami, šaižiai.
Neteko prasmės
Alsavimas.
Nėra baimės,
Tik nerimas.
O pakeisti negali,
Nes dalyviai toli.

OIMER ∙ 31
Supratau,
Kad iki šiol tik sapnavau,
Ir kad tik tau
Turiu dėkoti, kad pabudau;
O kai miegojau
Kad sapnas buvo malonus;
O kai perplėšiau
Iliuzijos pančius...
Ir vėl džiugu,
Ir vėl malonu.
Jokių nuopelnų
Aš neturiu,
Bet saugai mano sapną,
Ir aušrai brėkštant, pabudimą!


OIMER ∙ 35
Į svečius atėjo katinas.
Pabūgo. Palindo po lova.
Kastruotas patinas –
Bailus, galvą
Pametė patekęs į svetimą,
Nepažįstamą aplinką.
Sėdi, krutina
Auseles. Paniką –
Spaudžia seiles.
Juokinga ir graudu.
Neteko meilės,
Globos, net namų.
Po mėnesių kelių
Sugrįš, tikiu.

OIMER ∙ 50
Oi, vaike, vaikeli,
Eik pjauti kvietelį,
Oi, jaunas berneli,
Galask dalgelį.
Kirsk augančią smilgą,
Kad rasa nusiristų,
Kad veidą laimingą
Pradžiugintų
Naujos duonos kvapas.
Keli tūkstančiai metų
Pralėkė. Daugelio kapas
Apaugo žolėmis, varpų
Vaisiai byra kaip raidės,
Rink trupinius laimės.

2016-09-14 09:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-14 15:43
Ana pynėse su
3 Gb poezijos
Vėl
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-14 10:05
gunta
sakote:
"--Nieko neturiu tik savo mintis ir rankų darbą
Nepamenu: Kur suklupau, Kodėl pravirkau, Ką palikau, Kur pabudau, Ką valgiau, Ką sėjau,
Tik - bėgantis „DABAR“ --" , - tačiau PAMENATE:
klupęs, verkęs, palikęs, pabudęs, valgęs, sėjęs - pamenate, o kai sakote, kad gyvenate bėgdamas visada "DABARTYJE" - tai tiesiog nežinote, kad gyvenate ne "DABAR";

gyvenantis dabar, tai gyvena žinodamas, kad dabar jis įkvepia, o dabar iškvepia, jūsų lyr. her. nežino, todėl ir nepamena, (gyvenantis "Dabar" visada žinos kur jis nubudo - kada tai bus jau būtąjame tas nubudimas, nes jis visada buvo "dabar" reiškia sąmoningu.) ir visada žinos, ką sėjo, ir kur pabudo; o jūsiškis lyr.her.  tik pamena, tai daręs, bet tai darė ne jis, jis tik buvo procesu, o procesas teka pats sau, kaip upė, ištekanti iš gimimo žiočių-->(kūdikystė, vaikystė, jaunystė, branda, senatvė, mirtis...) ir jam pasibaigus, siela nieko nepamena, nes ji ir nebuvo, čia ir dabar sąmoningai valingai, tik buvo procesu, kuris teka kaip upė...

pirmas sakinys iš viso be ryšio konteksto atžvilgiu. mintys, jos ateina ir išeina, ar matai bent šaltinį iš kur jos kyla, ir ar sugauni kylančią mintį. gal turėjote omenyje kad lyrinis herojus turi savo supratimą ir santykį į aplinkinį pasaulį, sakydamas būk tai jis turi savo mintis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-14 09:33
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Sovevuni lahat, eish boeret
Rakdu li shir jachid,
Ze hazemer, ze ve ein acher od,
Ein acher od letamid.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą