Išmindžiok basomis suaugusiųjų sodą,
Laimingas kirtis liežuviu,
Ne ant odos, po ledo sluoksniais,
Fantazija kvėpuoti lieka.
Iš laikraščio išlankstęs nedegantį žiedą,
Sumūrini nelygią asketizmo sieną,
Išsekę riešai potyrius išpiešia,
Blaškytis pažodžiui, be laiko ir erdvių, iš gilumos pakviečia.
Draskaisi, kaip žvėris ant plono stiklo,
Jau po ledu..
Paviršiuje nuoširdžiai snigo,
Dvinarės žiaunos nevalingai ieško oro,
Jau panirai..
Suraižytas rytų, betirpstančių lyčių,
Ir noro.