Susim....

Žvilgsniu įsikibusi
man į blakstienas.
Vis bėgi
mojuodama lietsargiu,
kad tik nesunoktume verkti.

Viskas daug paprasčiau nei atrodo
mes seniai jau nusiėmėm vėrinius -
naktimis surikiuotus į tuštumą.

Tom akimirkom, kai neesam  laimingi.
Kai juokiamės garsiai,
kad tik savęs neišgirsti.

Gal jau laikas paleisti viens kitą?
kaip pieninį dantį iškritusį -
fėjoms pasėt po pagalve.

Mano nuodėmės mažos nusirita
vėjo papūstos tiesiai per dykumą.
Viskas užmirštama...
tik ne tada, kai laikas
Pasiveja kryžkelėj.