Koks alkanas ruduo,
Prie šachmatų lentos prigulęs,
Be laikrodžio, be sekundanto, be minties,
Ant Bernardinų sodų lyja lancetiškais lapais,
Iš pirmo žvilgsnio juk nėra prasmės..
Nėra prasmės pakalbint storažandį vorą,
Pakelti antakius pamačius retą de javu,
Iš ilgesio į dangų leisti mėlyną balioną,
Ir patikėti - jis TENAI paklius..
Žinau, nėra prasmės..
Ir alkanas ruduo,
Prie šachmatų lentos užmigęs,
Apraizgo figūras nariuotakojai dabarties vorai,
Virš Bernardinų sodų šypsos mėlynas balionas,
Parnešęs trumpą žinią iš TENAI.
Ačiū, bebalse, už naudingą komentarą;) Aš nesu profesionalė, tiesą sakant, ir būti nesiruošiu, bet kiekvienas konstruktyvus požiūris pakylėja man laipteliu viršun.
P.s. Mėlynas balionas reikšmingas man, žinoma, gal kiek krentantis iš konteksto, nežinant aplinkybių;) Už tai, kad nepatingėjote aš labai dėkinga:)
Eilėdarą reikėtų dar gerokai tobulinti, ritmas gerokai stringa, o nuo ketvirtos eilutės jau prasideda klumpakojis :) Taip pat reiktų stengtis nerimuoti vienodų sakinio dalių, bet tai nėra lengva ir sugeba tik profesionalai. Eilėse įkūnyta mintis gan patiko, tik melsvas balionas nesiderino prie šachmatų lentos ir toks jausmas, kad jis čia atskraidintas tik dėl rimo.
Truputį klystat, OMU, šis rašytas merginos, bent jau fiziologine prasme:) Ir jis nebuvo niekur spausdintas ar publikuotas, nebent mano veidaknygės siena būtų įvertinta, kaip spauda;)