Sapnas

Fantasmagoriškam sapne
kilau, kilau -
į Sirijų, į žvaigždę...
O ne – kritau!
Kažkur džiunglėtame žemyne,
[o gal, šiaip žemės pakrašty],
būtybės visokiausios susikibę -
gal rankom, kojom ar čiuptuvais
vis bandė apkabint mane.
Jau, rodos, tuoj pasieks man širdį...
O, Dieve, - man baisu!
Staiga –  esybė aš didžiulė -
po kojom:
papartmedžiai...
gėlės, kurių niekur nemačiau.
Vis gilyn, gilyn...
į šimtmečius
einu, einu, einu.
Dabar –
drugelis mažas aš
skraidau...
O Dieve, kaip gražu!
Saldų, nuostabų nektarą
geriu, svaigstu ir vėl geriu.
O kas gi čia?!
Į klampią tąsią masę
grimztu, grimztu, grimztu...
Sparnai sulipo – skristi negaliu...
dūstu – man trūksta oro!
Rėkiu, rėkiu,
bet kaip tylu...
Inkliuzas aš –
auksiniam apvade,
ant jaunos mergaitės kaklo -
prie pat širdies...