Prasilenki slidžiai vos pajunti tipažą
Jau sutiktieji – šie kadai
Kur šokiuose
Natūraliai tipažas ten poromis
Neri nariai tarp jų o ne slidžiai nors slysti
Galėjai patalpos atmosfera kvapai
Ir formos šviesų vualiuose
Plikai arti
Vis kalbino kodėl
Atrodo
Ar išties esi ne vienas jų o
Ištiesi ranką ir turėsi sau
Galėčiau o gal galiu
Kaipo
Savaime kontra tinkantis tipažas
Šiandien
Gana man tiek bet gatvėje
Priėjai negali būti tik prasi-lenktasi
Grakščiai – gal galim? Paskui
Norėjau vienas laviruoti tarp –
Ne tarp ekipažų – gatvė – o
Ne aš ją jau pažino mane –
Mudu
Ne salėje esti po liepom
Tamsiaplaukė nuoširdi mergaitė
Sertifikatas žvilgsnyje
Nemokėjau tada angliškai
Paskui vėliau – vėliau ir ji ir
Nebeišskirsi
*Tai yra modernus romansas – nauja. Puikus ritmas rečitatyvui ir melodijai. Jei pradėsit – forma pati sukurs muziką.
Pasiryžusiam suprasti – autoriaus dovana: dalinė galimybė rinktis skyrybą.
Algmar, jūs gal išsiblaivykite, o tuomet pats perskaitykite šitą briedą. o tai tauūkiate dabar epie eilėraščio ceūras. pirmiausia tą eilėraštį reikia parašyti.
Tarsi štrauso valso ritmu, autentiškai, turtinga poetine forma, labai melodingai išreikšti sentimentai:
,,...Ne aš ją jau pažino mane –
Mudu
Ne salėje esti po liepom
Tamsiaplaukė nuoširdi mergaitė..."
Užburianti, panerianti į transą lyrinė poezija. Ačiū už šiuos poezijos perlus-:))
Komentarų deficitas, tad smagina jie ir glauko-geniti. Aptarkime:
„tie garsai ausyse lūžta“? — tai dėl menko kalbos jausmo — prasto lietuvių k. mokėjimo:
Fiza su Švėgžda šaltibarščių prisižliaubę žiaugčioja ekipaže žlugdami — dėl ano jausmo menkumo ir nejaučia individai muzikinių-intonacinių tokio skambesio galimybių.
„velias ritmika“? — individai suvokia tik mechanišką ritmą, beldžiamą pieštuku. Negirdi muzikos pauzių nei eilėraščio cezūrų. Sako, padeda uolios pratybos.
„turinys paskendęs formaline“? — realybėje — nihilio formaline išrūgę dauguma komentatoriaus opusų beformių: tai vienišas įspūdėlis bliksterėjęs, tai sliekas ilgiausias iš formalino, — be regimos galvos bei uodegos. Čia jau rąsto klausimas spręstinas.
O jau mea mximos čia jokios, viskas super banalu: dovanoja glaukos glaukininkui debesuką, tas ir gimdo kuolus be kankynių — nei teorija nepagrįstus nei praktika, nei kontekstu.
Žirklutės sąmojėlis nei sąmojingas, nei juokingas, nei tekstui limpa, — s‘kant, ne taip lengva šmaikštauti...
Bitė, regis, palanki, ačiū jai, bet autoriaus, regis, nesuprato.
Dar pora pastabų, kur gal padėtų:
„Pažas“ nei praskydęs, nei ištęstas, o koncentruotas. Ir forma ne dėl formos – tokia ji reikalinga koncentracijai išgauti: ne idėja čia išsakyta, o kokios keturios, emocijomis apaugusios – tik forma ir laiko surišusi šitą šluotą... Ne haiku čia, o jo priešingybė. Juk žinote – visos formos savaime lygiai vertingos. Čia panaudotoji padėjo puslapyje išsakyti net ne novelės, gal visos apysakos planą. Trumpinti nėra ką, nėra tuščių vietų, čia kaip tik lakoniškai išsakyta, bet nesugrūsta. Žinoma, galima parašyti kažkuo panašų kitokios formos eiliuką, trumpesnį. Bet tai bus kitas. Į šitą panašaus toli aplink nesimato, tai nelabai kam patiks.