Mes norėjom, bet laikas užgniaužė,
Delnuose neišpildytą šviesą.
Padorumo ir nerimo kaukė,
Išvaitojo prieš pilnatį tiesą.
Mes maldavom likimo suprasti,
Kiek ir kam šitaip reikia tikrumo,
Bet jis dosniai, visai neprašytai,
Davė daug, bet daugiausia naivumo...
Jis mažiausiai paliko mums laiko,
Kasdienybė išvogs kas dar liko.
Demonstruodami geliančią baimę,
Du likimai dėl šito sukliko.