post mortem VII

-Ir pro šalį prabėga peizažas
Trys portretai ir antkapis mažas- 

Niekur nėra taip ramu kaip čia
Ankstyvą pavasario rytą,
Kai dar nekrenta medžių lapijos
Šešėliai ant pažįstamų ir nepažįstamų
Antkapių, kai nuo šviežio
Kapo sklinda salstelėjęs
Atgrasus kvapas,
Kai visur matyti istorijų pabaigos,
O apie tų istorijų pradžias belieka
Tik spėlioti.
Ištisomis valandomis galima
Skaityti svetimas pavardes ir datas,
Žiūrėti į dar išlikusias nuotraukas,
Ieškant kažko pažįstamo
Juodai baltuose žvilgsniuose.
Tik tuomet galima pasijusti
Juodai baltos nuotraukos dalimi,
Dalimi iliuzorinės amžinybės.
Nes jei tikrove tikėti neverta,
Tai iliuzija tikėti net ir nereikia!
Tereikia ja mėgautis
Kol gali...
Ar gali,
Ar tu gali mėgautis?
Ar
tu,
tu,
tu,
tu?
Ar gali?
Gali?
Bet ar nori?!