Rašyk
Eilės (73924)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10422)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







2 SKYRIUS — PUOLIMAS


  Čiavaras spaudinėjo mygtukus ir kažkokia neaiškia kalba kalbėjo. Larufas viską užsirašinėjo. Įėjus Karifanui, jie atsisuko ir atsistojo.
  – Sveikas, mielas drauge. Sveikinu su tryliktais savo gimimo metų lygiais. Dabar tu jau suaugęs vyras. Ar prisidėsi prie mūsų?
  – O, taip. Man bus didelė garbė.
  Visi šioje planetoje, sulaukę 13 metų lygių, tapdavo suaugusiais. Iki 13 jie daug mokindavosi ir krėsdavo visokias aibes. Emo planetoje buvo griežtai baudžiami tėvai, jeigu skriausdavo savo vaikus. Tik jiems suėjus trylika galėdavo atžalas bausti. Sulaukę tokio amžiaus jaunuoliai galėjo dirbti, kurti savo šeimas ir tapti kariais.
  Karifanas priėjo prie Čiavaro ir tarė:
  – Aš eisiu prie pagrindinio kompiuterio, kai būsite pasiruošę, sušukite.
  Čiavaras palinkčiojo galvą ir patenkintas nusišypsojo. Po pirmojo Karifano apsilankymo šioje laboratorijoje, motina jį čia atvesdavo kiekvieną dieną. Jie labai susidraugavo ir tapo neišskiriamais draugais. Karifanas tų mokslinių formulių ir paaiškinimų nesuprato, nors ir kaip mokėsi palieptas mamos, nes jį, iš tikrųjų, domino tik rezultatas to, ką Čiavaras išrasdavo. Kad ir kaip Enigma kalė jam į galvą jog viską, ką daro Čiavaras jam reikia įsiminti ar užsirašyti, paaugęs dar vieną lygį jis suprato, kad jam šis mokslas yra neįdomus ir nuobodus. Užaugęs, Karifanas buvo nusiteikęs kariauti ir vadovauti. Paveldėjęs šį bruožą iš motinos ir tėvo, iš karto laboratorijoje esantiems davė suprasti, kas čia vadas. Čiavaras neprieštaravo, bet Larufas atrodė nuskriaustas. Jis vis mažiau laiko turėjo draugiškiems pašnekesiams su Čiavaru, nes tas visą dėmesį skyrė tik Karifanui ir tai labai jį žeidė. Bet jie nekreipė jokio dėmesio į Larufą ir iš jo samprotavimų šaipydavosi, vadindami jį kvailiu. Larufas pyko ir stengėsi kuo mažiau pakliūti savo draugams į akis, kad nebūtų apjuoktas.
  – Sakyk, Čiavarai, kodėl tu su mama taip nekenčiat Valdovų?
  – O ar mama tau nepasakojo?
  – Ne, ji sakė, kad tu man papasakosi. – sumelavo Karifanas.
  – Mama tau sakė, kad sužinosi, kai ateis laikas ar ne taip? – rūsčiai paklausė Čiavaras.
  – Na, taip. Bet tu juk gali man pasakyti dabar. Aš turiu teisę žinoti, kad jau dalyvausiu puolime.
  – Aš tau papasakosiu, jeigu mums nepavyks užgrobti Raudonosios planetos, gerai?
  – Vadink ją Marsu. Taip bus trumpiau. – įsakmiai pasakė Karifanas.
  – Gerai, bičiuli, kaip įsakysi.
  Čiavaras žinojo, kad Enigma yra iš Valdovų šeimos ir turėjo jai paklusti. Tik Karifanas dar to nežinojo, bet žemintis ir paklusti tik ką užaugusiam jos vaikui, jam nepatiko. Enigma nežinojo, kad Čiavaras viską žino apie Karifano tėvą ir net kažkada bendravo su juo. Čiavaras turėjo sau labai didelių planų ir idėjų, todėl visi jam šioje planetoje atrodė marionetės, kurias jis savo mokslininko protu valdė. Ir iš tiesų, Enigma nieko negrobdavo nepasitarus su Čiavuru, o be to, be jo pagalbos jai būtų buvę sunku nepastebimai užgrobti kitas planetas, nes juodą rūką, kaip kokį šydą išrado Čiavaras. Jam mąstant įėjo Enigma.
  – Čiavarai, mes jau plaukiame, už šimto mylių paleisk rūką.
  – Bet kaip už šimtą mylių, jeigu mes tik pajudėjome link Marso? Man gali neužtekti masės rūkui pagaminti, jeigu mes paleisime jį už šimtą myliu.
  Enigma nusikvatojo.
  – Čiavarai, mano mielas drauge, mes jau plaukiame link Marso vieną lygį. Pradėjome link jo judėti, kai mano sūnui sukako 12, o dabar jam jau 13 lygių.
  – Aš maniau, kad tu man praneši, kai planeta pajudės? – supykęs pasakė Čiavaras.
  – Nematau reikalo kam nors aiškintis, – piktai atrėžė Enigma, – tu neužsimiršk, Čiavarai, esi mano namuose ir mano planetoje. Man visi turi aiškintis dėl savo veiksmų, o ne aš kažkam.
  Ji išdidžiai pakėlė galvą ir priėjusi prie Karifano švelniai paglostė jo ranką. Karifanas nebuvo matęs, kad mama taip griežtai kalbėtų su Čiavaru ir jam toks jos šaltas ir įsakmus tonas nepatiko.
  – Enigma, turiu tau priminti, kad aš nesu čia kažkas. – ir jau žiojosi dar kažką pasakyti, bet Karifanas, pamatęs piktą mamos ir Čiavaro veidą, jį pertraukė:
  – Nesipykit, Mama, Čiavarai, prašau.
  Enigmos akys net blykstelėjo iš pykčio, išgirdus šiuos žodžius.
  – Sūnau, tu niekados daugiau nevartosi žodžio „prašau“, tik ne man girdint. Tu būsimas valdovas, mano planetos paveldėtojas ir kitų planetų užkariautojas, tu niekada nieko neprašysi ir neatsiprašinėsi. Tu gali tik įsakyti. Ar supratai? – ji taip užrėkė ant sūnaus, kad tas net krūptelėjo.
  – Supratau, Mama.
  Dabar Čiavaras juokėsi. Jam visada patikdavo šeimyninės dramos, tik jeigu jos neliesdavo jį patį. Jis nekreipė jokio dėmesio į Enigmos nuotaiką ar įsakymus. Jis žinojo Enigmos planą apie tai, kas būtų jeigu nepavyktų užgrobti Marso.
  – Gerai, Enigma, jeigu baigiai politikuoti, tada pereiname prie rūko.
  Enigma staigiai atsisuko į Čiavarą ir dar labiau susiraukė. Čiavaras nusišypsojo ir tarė:
  – Karifanai, eik prie pagrindinio kompiuterio, kai pakelsiu ranką paspausk mygtuką START.
  Karifanas pastebėjo, kad Čiavarui nė motais jo motinos įsakymai ir riksmai. Jis išsiviepė tokia pačia baisia šypsena kaip motinos ir nužingsniavo prie kompiuterio. Jis liko patenkintas, kad draugas nenusileidžia mamai.
  Enigma stebėjo ekrane plaukiančią savo planetą. Ji judėjo lėtai, griebdama visus kosmose pasitaikiusius nedidelius asteroidus, meteoritus, akmenis ir visokio plauko šiukšles. Spygliai kaip kokie grobuonys čiupo viską, kas pakliūdavo jų kelyje ir jungė prie juodosios siaubūnės. Ekrane matėsi daug Emų, kurie stovėjo prie vandens telkinių, upių, ežerų, kiti prie jūrų ir mėtė į vandenį akmenis. Vanduo šnypštė, išleisdamas putas, o spygliai, pajutę kosmose kokį nors grobį, šokdavo iš vandens ir nulėkdavo nežinoma kryptimi. Enigma patenkintu veidu dabar žiūrėjo į ekraną, nes pamatė, kad jos spyglių vis daugiau ir daugiau iššoka iš vandens.
  – Jie puola, griebia viską, ką randa pakeliui. –  tyliai sau sumurmėjo ji.
  Čiavaras staiga sušuko:
  – Spausk, Karifanai.
  Karifanas tuoj pat paspaudė START mygtuką ir visi sužiuro į ekraną. Staiga visa Emo planeta pranyko juodame rūke, atrodė, kad vaikščioji oru. Rūkas smelkėsi visur, į visus plyšelius, agaubdamas kiekvieną gyvą būtybę šioje planetoje. Karifanas pakėlė rankas, kurių nei pats nebegalėjo pamatyti. Oras pasidarė sunkus, buvo sunku kvėpuoti. Judesiai tapo sulėtinti, lyg besvoriai.
  – Keista, aš nejaučiu savo rankų, –  pastebėjo Karifanas.
  –Tai laikina, tuoj viskas pasikeis, – pasakė Čiavaras.
  – Įjunk stebėjimo akį. – griežtai ištarė Enigma. Jai ir pačiai nepatiko tokia būsena.
  Čiavaras kažką suspaudė savo kompiuteryje ir visoje laboratorijoje atsirado ryški oranžinė spalva. Karifanas pamatė kad visi daiktai bei kitų kūnai išryškėjo. Jis vėl pajuto, kad jo kūno svoris grįžta į savo lygį.
  – Kas tai, mama? Kas čia per keista spalva?
  – Tai apversta juodojo rūko pusė. Tik Čiavaras rado būdą kaip jį apversti į kitą pusę. Matai kol jis juodas, mes net savęs nematom ir nejaučiam savo kūno svorio, bet jį apvertus matom viską ir jaučiam, bet užtat kosmose niekas nebemato mūsų. Mano kariai taip pat nemato jo apversto, tik mes, nes šią spalvą galima pamatyti tik ekrane, plika akim jos nesimato. Žiūrėk, sūnau, visi šiuo metu easntys prie vandens dabar plūduriuoja ore kaip burbulai. Tik esant kokiame nors pastate, ar kalno viduje išversta rūko pusė neveikia.
  Ir tikrai, visi nukreipė dėmesį į ekrano pusę, kurioje matėsi pakibę ore ir visaip besisupantys Emai. Kompiuteris jau buvo suskaičiavęs, kad visi planetos gyventojai yra prie kokio nors vandens telkinio, ar upės, ar ežero ir jūros, nes Enigmos įsakymu nebuvo galima niekam likti namuose, net vaikams. Visi turėjo dalyvauti grobime ir judinti vandenį, kad būtų aktyvuoti spygliai.
  – Kažkokia keista materija, ar ne, Čiavarai?
  – Taip, Karifanai. Tai materija, juodojo ugnikalnio lava, kuri randasi Emo planetoje. Tai labai stipri cheminė masė, kurią išvirus pagaminsi rūką, bet aš jums nepasakosiu ką darau ir kaip, kai jį išverčiu į išvirkščią pusę.
  – Gerai, Čiavarai. Užteks tų mokslinių pamokų, – pasakė Enigma.
  Visi ir vėl sužiuro į ekraną. Praėjus kelioms akimirkoms Karifanas sušuko:
  – Mama, aš ją matau. Žiūrėkite ten toli Raudonoji planeta. Matote tą mažą raudoną tašką?
  Ir iš tiesų, visi sužiuro į tą pusę, kur buvo nusuktas Karifano pirštas. Čiavaras tuoj pat įsmeigė žvilgsnį į savo kompiuterį. Jis nusišypsojo.
  – Mūsų nemato, tikrai nemato, Enigma. – džiugiai sušuko jis.
  – Labai puiku, o jūs bijojot. – pašaipiai ištarė ji.
  Emo planeta lėtai, lėtai slinko vis arčiau Marso. Priartėjus dar 50 mylių, Čiavaras pastebėjo, kad Emas tyliai įplaukė į Marso atmosferą. Jie dar kartą metė žvilgsnį į ekranus ir pastebėjo, kad Emas sustojo. Nieko nesuprasdamas Čiavaras maigė mygtukus, bet planeta sustojo ir nejudėjo.
  – Nieko nesuprantu, Enigma. Mes patekom į jų atmosferą, bet niekaip negalime patekti į jų erdvę. Liko tik keliasdešimt mylių, bet stovim.
  – Kaip negalim? Spausk atgal, gal pateksim iš kito šono. – sušuko Enigma.
  – Enigma, mes nebegalim pajudėt, kažkas mums nebeleidžia pajudėt.
  – Mes gaudyklės spąstuose, Čiavarai. Aš nemaniau, kad Randokas ryšis taip toli ją pastatyti.
  – Bet pastatė. Kiek aš pamenu, ji buvo prie Mėnulio erdvės ir kaip jis ją čia atvilko? Gal būt jį jau bandė kas nors užpulti? Nemanai, Enigma?
  – Gal. – ji atsikosėjo ir taip susiraukė, kad atrodė tuoj kam nors trenks, nes jos kumščiai buvo suspausti, net pirštai pabalo.
  Jie suprato, kad pakliuvo į labai baisią bėdą ir į spąstus. Nei Enigma, nei Čiavaras nenutuokė, kad Valdovas Randokas galėjo turėti dar vieną oro gaudyklę. Dabar jie suprato, kodėl Marsą vadino neužgrobiama planeta.
  – Čiavarai, skubiai sunaikink visus duomenis apie užgrobtas planetas ir paleisk nuodus. Netrukus čia pasirodys Randoko kareiviai, man nereikia jokių liudininkų.
  – Gerai, Enigma.
  Karifanas stebėjo motinos ir savo draugo judesius. Jie abu prie kompiuterių taip greitai maigė mygtukus, kad nebesimatė nei pirštų.
  – Mama, o kas bus su mūsų gyventojais? Ką jiems padarysi?
  Čiavaras atsisuko į Enigmą ir pakėlė ranką, neleisdamas jai atsakyti į užduotą klausimą.
  – Jie visi mirs nuo viruso, kurį paleidau Viralio planetoje. Tai aš nužudžiau visus tuos gyventojus, kai tavo mama priplaukė prie jo, norėdama užpulti.
  – Bet, kodėl? Mama niekada nieko nežudydavo?
  – Viralio gyventojai buvo Randoko šeima, mes turėjome jų atsikratyti. Jų buvo nedaug, apie 5 tūkstančiai. Kiti spėjo pasprukti kažkur.
  – Bet kaip jūs patys ten nežuvote?
  – Mes dėvėjome kaukes. Patariu ir tau dabar ją užsimauti, jeigu ir tu nenori mirti. Virusas veikia tik kelias sekundes. Jis puola per kvėpavimo takus, todėl yra patartina užsispausti nosį ir nekvėpuoti arba užsidėti kaukę. Už keletą akimirkų Emas bus tuščias.
  Karifanas skubiai užsimaukšlino kaukę, pastebėjęs, kad visi čia esantys jas jau užsidėję. Jis nebenorėjo klausti iš kur tas virusas atsirado, nes jam labiau rūpėjo pamatyti rezultatą, išnykus virusui. Nors jis labai gailėjosi savo planetos gyventojų, jis nenorėjo parodyti visiems čia esantiems, kad yra labai nusiminęs. Karifanas vos neverkė, pamatęs ekrane daug mirusių Emų.
  – Mama, ar ten visi žus?
  – Ne, brangusis, tik tie kam lemta, kiti mano kariai pasišalino iš planetos į piratų pusę.
  – O kodėl mes laukiam, ko nebėgam?
  – Dabar labai atidžiai išklausyk manęs, sūnau. – priėjusi Enigma apkabino jį per pečius. – Štai ir atėjo laikas mano sūnau sužinoti kodėl tu mano pats stipriausias ginklas ir kodėl mes keršijame. Eime.
  Visi išsėlino paskui Enigmą. Ji dideliais žingsniais priėjo prie durų, kurių niekada neleisdavo atidaryti Čiavaras jos sūnui, kad ir kaip tas prašė. Atidarius jas Karifanas net nustėro. Visur, kur tik akys matė žydėjo gražios gėlės, ošė žali medžiai, šlamėjo vešli žolytė.
  – Kas tai? – su nuostaba akyse paklausė Karifanas.
  – Čia inkubatorius. Prisiminimas tų dienų, kai gyvenau Marse.
  – Mama, tu gyvenai Marse?
  – Taip, sūnau ir Mėnulyje taip pat, aš esu iš Valdovų šeimos. Tu taip pat esi jų šeima.
  – Nieko nesuprantu, tai kodėl tu jiems keršiji?
  – Todėl, kad Randokas metė mane ir susituokė su kita, o ne su manim. Aš mylėjau jį ir maniau, kad jis taip pat mane myli, bet jis niekados į mane nežiūrėjo kaip į mylimąją. Čiavaras mylėjo tą, kurią jis vedė. Mes abu palikti, dabar tu supranti, kodėl mes keršijame.
  – Supratau. Bet niekaip nesuprantu vieno dalyko, nejaugi jums taip sunku buvo su tuo susitaikyti?
  – Susitaikyti nebuvo sunku. Mumis ne tik paliko. Mums liepė išvykti iš Marso ir Mėnulio. Abiems.
  Ilgai tylėjęs Čiavaras tarė:
  – Todėl aš ir išvykau į Viralio planetą, kad būčiau kuo arčiau Valdovo Randoko šeimos. Viralio šalis pasižymėjo ypatingais akmenimis, kurių man reikėjo savo keliems, moksliniams tikslams pasiekti. Tavo tėvas tuo metu, kai mums liepė išvykti, buvo įkalintas juodojoje planetoje kalėjime, kuri dabar priklauso tau ir mamai. Jis vienintelis žinojo kaip reikia ją pajudinti, bet be leidimo negalėjo su ja pabėgti iš oro erdvės. Tavo mama nutarė, kad jai reikia tos judančios planetos ir ji sutiko su juo slapta susituokti už suteiktą informaciją bei atidaryti oro erdvę, nes tik Valdovų šeimos narys turėjo leidimą tai padaryti, todėl ji su tavo tėvu paspruko su šia planeta, kurią pavadino Emo. Randokas net nebandė jų gaudyti, manydamas, kad planeta – kalėjimas, kuriame buvo apie 10000 labai žiaurių kalinių susinaikins patys joje, kai tik pajudės į plačiuosius visatos vandenis, nes šioje planetoje nebuvo deguonies, tik tai ką gamino Raudonoji planeta, tiekdama orą į kalėjimą. Bet tavo mama senų senovei čia pasodino medį, iš kurio išaugo daug kitų medžių, kuriuos tu gerai pažįsti, o jie labai dideli deguonės šaltiniai. Tai gyvybės medžiai. Tuomet, ka ši planeta dar buvo tik kalėjimas, vienintelė tavo mama, iš visų valdovų šeimos narių, žinojo čia esančius takelius, slaptažodžius, kodus. Nes kaip Valdovų šeimos narys, tik ji buvo atsakinga už tai. Randokas manė, kad Enigma išskrido su manim į Viralio planetą, pas jo giminaičius ir mes pabėgome iš ten į kitą vietą, kai jo giminė užsikrėtė virusu. Valdovas nežino, kad tavo mama susituokė su piratu ir gimei tu.
  Čiavaras žinojo, kad Valdovas Randokas ne tik viską žinojo apie slaptas Enigmos vestuves su Magdiro vadu, bet iš karto suprato jog Enigma pavogė jo kalėjimo planetą. Čiavaras žinojo dar ir tai, kad  Enigma ne vienintelė žinojo kalėjimo planetos oro erdvės kodus, be Randoko. Valdovas Randokas jos negaudė tik dėl to, kad suprato kiek skausmo jai padarė vesdamas Syjalą, nors suprato, kad ši planeta susinaikins visatoje be deguonies. Nei vienas iš Valdovų dinastijos narių net neįtarė, kad juodoji planeta yra perpildyta deguonimi ir gali laisvai egzistuoti kitoje visatos erdvėje.
  – O kur dabar yra mano tėvas? – skubiai paklausė Karifanas.
  – Žuvo, – tuoj pat atsakė Enigma, nebeleisdama daugiau kalbėti Čiavarui. Ji baisiai supyko išgirdus papasakota istorija apie jo tėvą, nesuprasdama iš kur Čiavaras viską žino.
  – Aišku. Tai ką dabar darysime? Kaip pabėgsime iš čia? – paklausė Karifanas.
  – Eime, – skubiai tarė Enigma.
  Jie tyliai išėjo iš inkubatoriaus. Enigma uždarė duris ir kažką paspaudė prie durų. Viduje už jų kažkas sutraškėjo. Karifanas suprato, kad motina ką tik sudegino visą inkubatorių su visu ten likusiu grožiu.
  – Eime prie šitų medžių. – ji parodė pirštu į juos. – Kai tik prieisim, tu Čiavarai ir Larufai gulkitės ir pasiruoškite. Darykite viską kaip tarėmės.
  – Gerai, Enigma. – abu kartu ištarė.
  Jie išėjo į didelę pievelę, kurią supo šiek tiek mažesni medžiai. Jie buvo kitokie, nors ir aukšti, bet labai ploni. Tokių medžių Karifanas dar nebuvo matęs šioje planetoje.
  – Gulkitės čia, – sušnibždėjo Enigma, – ir išsitepkit. O tu, Karifanai atsistok prie vieno iš šių medžių.
  Larufas tuoj pat ištepė kažkokiu tepalu Čiavarą ir save. Karifanas slėpėsi už medžio. Staiga jie išgirdo kažkokį keistą garsą, lyg didelis paukštis plasnotų sparnais.
  – Jie jau čia. – pasakė Enigma.
  Ji staigiai nusiėmė nuo kaklo grandinėlę su dideliu pakabuku. Pakabukas buvo keistas, su didelio sakalo galva ir dviejomis kraujuojančiomis akimis.
  – Imk, sūnau, tai visada primins mane. Niekam šios grandinėlės neduok ir nerodyk, nes Randokas žinos, kad tai mano. Tai pats slapčiausias kodas, kai ją nešiosi, tave medžiai atpažins, nes grandinėlėje yra mano kraujo, jos tau prireiks. Čiavaras žino kam jos tau prireiks. Saugok ją ir pakabuką, nes šiame pakabuke slypi labai didelė paslaptis. Saugok kaip savo akį. O dabar atsistok prie medžio ir lauk.
  – O tu kur eini?
  Enigma nieko neatsakė ir užlindo už medžio. Jis išgirdo kaip ji kažkam sušvilpė. Pasigirdo vėl tas pats plasnojančių sparnų garsas, kuris vis garsėjo.
  Karifanas apsidairė, bet nieko įtartino nepamatė. Jis sutriko ir tvirtai atsirėmęs ėmė laukti. Jis matė kaip Larufas trinasi savo veidą ir rankas kažkokiu skysčiu. Larufas raukėsi ir žiaupčiojo. Karifanas nusijuokė, pagalvojęs, kad tai menkysta tas jo draugas, alpsta nuo bet kokio kvapo. Čiavaras gulėjo ir kilnojo rankas, vis atsitraukdamas ir užsitraukdamas savo megztinio rankoves. Iš šono žiūrint, jam atrodė, kad du jo draugai vaidina kažkokį spektaklį, kuris jam atrodė labai juokingas. Karifanas vos laikėsi nenusijuokęs visu balsu.

  3 SKYRIUS — PLANAS B



  – Mama, kur tu?
  – Aš čia, Karifanai.
  – Kodėl tu slepiesi už medžių? Tu bijai?
  – Ne, nebijau, aš laukiu. Tyliau,  sūnau. Jie ateina. Pasislėpk.
  – O kodėl tu nebesislepi?
  Enigma nusišypsojo ir tvirtu žingsniu išėjo į takelį, kuris vedė į mišką. Netrukus jie pamatė atskrendančius kažkokius padarus. Visi jie buvo juodais apsiaustais, uždengtais veidais. Priskridęs vienas prie Enigmos ištiesė ranką. Enigma mikliai užšoko ant skraidančio daikto, panašų į dideles ir plačias roges, tada tarė:
  – Mano mylimas sūnau, tavo laikas atėjo tapti didžiausiu visatos valdovu. Ateityje užimk Mėnulį ir kitas planetas, tu dabar turėsi progą parodyti ką sugebi. Ir būtinai kėsinkitės atimti iš Valdovo Žemę. Tu nebijok Randoko, sūnau. Jis tavęs nenuskriaus. Būk visada šalia Čiavaro. Mes dar susitiksim, tik nežinau kada. Čiavaras tau papasakos kaip mane rasti. Būk palaimintas savo motinos. Saugok mano pakabuką.
  – Bet kur tu skrendi, mama? Kodėl nepasiimi manęs kartu? Aš bijau, mama, – sušuko verkiančiu balsu Karifanas.
  – Tu užaugsi stipriu ir galingu vyru. Niekada neparodyk kitiems, kad bijai, kitaip visi tave pasmerks. Prisimink ko tavęs mokiau ir niekada nieko nebijok. Visada žinok, kad tu privalai tapti Valdovu ir užkariauti visas planetas. Pasikliauk Čiavaru, jis tau padės. Sudie, mano sūnau.
  – Gerai, mama, – jau tvirtesniu balseliu tarė jis.
  Jai nuskrendant su neaiškiais tipais, Karifanas žvilgsniu nulydėjo ją siaubo pilnomis akimis. Jis ką tik suprato, kad mama jį palieką likimo valioje. Jis atsisuko į Čiavarą. O tas tik šypsojosi Enigmai ir mojavo atsisveikindamas ranka. Karifanas nesuprato kas čia vyksta ir kas čia per atvykėliai ir kodėl Čiavaras su Larufu tokie ramūs. Karifano baimė, žvelgiant kaip mama nuskrenda, surakino jo veido raumenis ir jis negalėjo nei žodžio ištarti. Jis suprato, kad nieko negalėjo padaryti ir viskas, kas dabar įvyko yra sugalvota iš anksčiau. Nusiuntusi jam oro bučinį, motiną išnyko.
  – Ką gi Karifanai, o dabar mes apsimesime, kad išsigelbėjome iš piratų nelaisvės. Ir dar, tik gink Dieve neprasitark, kad esi jos sūnus ir Valdovo Randoko giminaitis.
  – Palauk, palauk. Mes apsimesim, kad išsigelbėjom iš piratų pinklių?
  – O taip. Nejaugi tu nori pasakyti Randokui, kad išsigelbėjai iš savo mamos pinklių? Ar, kad esi jo giminaitis ir panašiai? O gal nori jam pasakyti, kad esi Magdirų palikuonis?
  – O kodėl aš turiu slėpti tokį rimtą dalyką kaip tai, kad esu iš jo šeimos?
  – Na, ne visai teisinga sakyti, kad jūs abu esate iš Randoko šeimos. Randoko šeimoje moterų nėra, tik vyrai, tu ir Enigma esate iš jo žmonos giminės. Ir tu turi sužinoti dar vieną dalyką, kad Enigma yra paskelbta Valdovų šeimos priešu ir išdavike. Kai Randokas sužinojo apie Enigmos pabėgimą su Magdirais, o vėliau ir apie jos vedybas su jų vadu, jis labai supyko. Juk jis visada manė, kad Enigma išvyko su manim ar paskui mane į Viralį. Randokas įsakė, kad visi jos būsimi giminaičiai ar vaikai bus sunaikinti, jeigu pasirodys prie Marso ar Mėnulio. Randokas niekada jai neatleis už tai, kad ji susituokė su piratų vadu.
  Čiavaras nežinojo, kad Magdirai yra Randoko giminė, apie kurią Visatos Valdovas niekada niekam neprasitarė. Net jo žmona, Valdovė Syjala to nežinojo. Tai buvo jo paslaptis.
  – Nesuprantu, Čiavarai. Iš kur tu tai žinai? Kodėl mano mama nežinojo, kad Valdovas viską išsiaiškino? Kodėl jai nepapasakojai visko ką žinai?
  – Todėl, kad yra dalykų, kurių negalėjau pasakyti Enigmai.
  – Tai jūs man abu melavote, sakydami, kad Valdovai nieko apie jus nežino?
  – Na, truputį sumelavome, bet tai nieko nereiškia, – pasakė susigėdęs Čiavaras.
  – Tai reiškia, kad aš esu tikro pirato sūnus? – baugiai paklausė berniukas, kuriam nuo tiek naujienų svaigo galva.
  – Taip, Karifanai. Apgailestauju.
  – Bet mama sakė, kad ji pranešinėja Randokui apie piratų puolamas ir užgrobtas planetas, kad ant jos nekristų kaltės šešėlis? Ji sakė, kad Magdirams duoda moterų, todėl jie leidžia jai meluoti?
  – Tai melas, ji niekada daugiau su Randoko šeima  ar juo pačiu nebebendravo kaip ir aš. Ji nieko jam nepraneša. Tavo mama niekam nesiaiškina. Ji puikiai žinojo, jog Randokas niekada neįtars, kad ši planeta yra likusi gyva. Tik jos medžių dėka mes likome gyvi kosmose. Tai medžiai sukurti jos krauju. Juk aš tau pasakojau, kad šie medžiai  atgaivina ne tik gyvybę, bet ir gamina didelį kiekį deguonies? Turint tokius medžius galima išgyventi bet kokioje planetoje. Tik nebandyk nuskinti šakos.
  – O kas bus su Emo planeta, kai mus pasiims Valdovas Randokas?
  – Jis ją nuplukdys į kitą saulės sistemos pusę, kurioje yra jo pačios didžiausios ir galingiausios planetos. Jis nusius ją į Dradą.
  – O kas tas Dradas?
  – Kada nors pamatysi.
  – Čiavarai, bet nejaugi Randokas manęs nepažins? Aš toks panašus į savo motiną.
  – Tu klysti, mano mielas berniuk. Tu esi panašus į savo tėvą, nes Enigma visada nešiojo kaukę, kurią jai pagaminau. Kai ją paliko Randokas ir ji susituokė su tavo tėvu Magdiru, ji nusprendė norinti būti panaši į savo vyrą, kad visi pamatytų  jos skausmo, neapykantos ir karo randų išvagotą veidą. Tai apgaulė, sukurta mano rankų, Karifanai. Randokas niekada tavęs neatpažins. Jis net nėra matęs tavo tėvo gyvo, tik buvo suėmęs jį ir kalino savo kalėjime. Enigma yra labai graži, jis niekada nepagalvos, kad tu esi jos sūnus.
  – Kiek melo ir kam to reikėjo? Nejaugi taip sunku buvo pasakyti man visą tiesą?
  Čiavaras tylėjo ir nieko neatsakė. Karifanas piktu ir įsižeidusiu žvilgsniu nužvelgė jį ir tarė:
  – O jeigu aš nekeršysiu už jus, kas tada? Būsiu geras ir visur padėsiu visiems? Pasakysiu Valdovui apie tavo ir mamos keršto planus?
  – Tada pati Enigma tavimi atsikratys. Ji net savo tetą sunaikino, kai ši ją netikėtai pamatė vienoje iš Enigmos užpultų  planetų. Ji nepagailės net savo sūnaus ir tada pati keršys. Geriau nenorėk pamatyti, kokiais būdais ji tą padarys, patikėk manim, Karifanai.
  – Na, gerai. Tai ką, laukiam?
  – Taip, laukiam Randoko kareivių. Tik tu nieko nekalbėk ir nesipriešink, kitaip iš karto žūsi.
  Čiavaras vėl atsigulė, o prie jo priklupo Larufas. Karifanas taip pat išsitepė kažkokiu bekvapiu juodu tepalu ir atsisėdo ant žemės. Staiga jie išgirdo kažką ateinant. Čiavaras sušuko:
  – Gelbėkit, čionai. Ateikite čionai, – ir pamerkęs Karifanui akį, padarė skausmo iškreiptą veidą.
  Visi atsisuko į tą pusę iš kur girdėjosi ritmingas šlamėjimas, lyg tylūs melodijos garsai lygiai muštų į ritmą. Karifanas nusijuokė, nes labai jau jam juokingai atrodė šaukiančio draugo veidas, pilnas baimės ir jo gulinti poza. Čiavaras, pamatęs, kad jis apsiramino nuo ką tik išgirstos tiesos apie jo motinos darbus ir juokiasi, pats nusišypsojo ir pagrūmojo kumščiu. Tada jie vėl išgirdo kažkokį šlamesį ir atsisukę į tą pusę įtempė žvilgsnius ir ausis.
  Kareiviai ėjo tyliai, lyg plaukdami žeme. Jie nedėvėjo jokių šarvų, tik mūvėjo ilgas, iki pažastų pirštines, kurios žvilgėjo aukso spalva, apšviesdamos juodosios planetos teritoriją. Atrodė kaip įjungti vaikščiojantys prožektoriai, kurie eidami skleidė galingą šviesą. Visi apsisiautę baltais apsiaustais. Čiavaras vėl sušuko:
  – Mes čia, gelbėkit.
  Karifanas atsitūpė ir tada pamatė juos jau žengiančius kitoje pievelės pusėje. Didelė armija vedina kažkokio aukšto vado artinosi prie jų. Pirmasis išsiskyrė iš visų nes buvo apsirengęs ryškiu raudonu apsiaustu, išmargintu visokiais nežinomais ženklais, kurie žvilgėjo.
  – Valdove Randokai, mano mielas drauge, – sušuko Čiavaras.
  Randokas skubiu žingsniu priėjo prie Čiavaro.
  – Ką tu čia veiki? Kaip čia papuolei? Man pranešė, kad piratų planeta pakliuvo į mano erdvės spąstus, bet niekada negalvojau ir nežinojau, kad ji bus tokia didelė.
  – Tai buvusi tavo kalėjimo planeta, Valdove Randokai, tik ji dabar yra labai didelė. Piratai atėmė ją iš Enigmos, kai ji nuplaukė pabėgdama iš Marso. Jie grobė tavo planetas ir jungė su šia juoda monstre. – pasakė Čiavaras.
  – Bet ji juk su vienu piratu susituokė? Ar ne? Su Magdiru?
  – Taip, Valdove Randokai. Ji manė, kad taip sukels tau pyktį ir pavydą, kai tu susituokei su Syjala. Bet ji klydo. Atidarius tavo oro erdvę, po sutuoktuvių, ji buvo nužudyta.
  – Gerai, Čiavarai, aišku. Tik man sakyk kaip tu čia pakliuvai? Nejaugi tu išvykai iš Marso kartu su Enigma, o ne atskirai?
  – Aš norėjau vykti atskirai nuo jos į Viralio planetą ir tik užsukau su ja atsisveikinti, kai tuo metu ji buvo kalėjimo planetoje. Tada netyčia tapau liudininku jos slaptų vestuvių ir niekas man nebeleido iš ten išvykti. O, kai piratai nužudė Enigmą, aš sutikau su jais dirbti, todėl likau gyvas. Jie manęs nenužudė tik dėl to, kad aš esu mokslininkas ir jiems labai pasitarnavau. Man neįmanoma buvo ištrūkti, kol apgaulės būdu, įgavęs jų pasitikėjimą, aš neįtikinau Magdiro piratų, jog laikas pulti Raudonąją planetą. Aš daug apie juos žinau, Valdove Randokai, – melavo Čiavaras.
  – Bet tu juk žinojai, kad mano planetos užpulti neįmanoma, ar ne taip?
  – Aš sukūriau juodąjį rūką, kuris padėdavo nepastebimai priplaukti prie kitų planetų ir užgrobti jas. Matydami, kad be jokio mūšio galima taip padaryti, įtikinau juos pradėti grobti tavo pusėje esančias planetas, pradedant Marsu.
  Čiavaras melavo susiriesdamas. Karifanas išgirdęs draugo melagystes, dar kartą įsitikino, kad Čiavaras ir jo motina puikiai žinojo, jog Marso neužgrobs, tik niekaip nesuprato, kodėl reikėjo taip rizikuoti ir išžudyti visus čia buvusius gyventojus.
  – O tie visi mirę, jie piratai? – paklausė Randokas.
  – Taip, Valdove.
  – Kiek jų?
  – Apie 45 milijardai, Valdove.
  – O kodėl jie visi mirę?
  – Todėl, kad kai jie pamatė, jog pakliuvo į spąstus ir nebegalės pajudėti atgal, jie paskleidė nuodingas dujas ir visi žuvo, tik vadai pabėgo.
  – O kodėl jūs likote gyvi?
  – Mes turėjome kaukes. Vieną kartą aš netyčia išgirdau, kad nuodingos dujos veikia tik kelias akimirkas ir reikia užsispausti gerai nosį, todėl jiems nežinant pasigaminau šias kaukes. Tiesa, Valdove Randokai, piratai išnuodijo visą Viralį.
  Randokas staigiai metė į Čiavarą piktą žvilgsnį ir tarė:
  – Aš jau senai apie tai žinau. Man pranešė, kad tai piratų darbas. Parodyk kaukes.
  Jis iškėlė ir parodė savo kaukę Valdovui. Larufas su Karifanu iškėlė jas taip pat.
  – Kas tie du?
  – Tai mano draugai. Čia Larufas, mano geriausias draugas, jis iš Mėnulio, o ten Karifanas, dar visai vaikas. Atsirado čia dar kūdikis, pagrobtas piratų iš nežinomos planetos ir atgabentas man, kad aš išmokyčiau jį kautis.
  – Gerai, – tarė Randokas, tada atsisuko į savo kareivius ir tarė:
  – Apžiūrėkite viską, jeigu rasite gyvų ir sužeistų gyventojų nugabenkite juos į Mėnulį. Čiavarai, tegul jumis gabena į tavo buvusius namus šalia mano rūmų. Jie iki šiol tušti.
  – Ačiū, Valdove. Aš nieko prieš. Ten likę mano visi daiktai ir laboratorija . Juk aš galėsiu vėl ten dirbti.
  – Taip, Čiavarai. Tik be mano leidimo neik į rūmus. Nenoriu, kad mano Valdovė susijaudintų tave pamačius. Jai dabar turi rūpėti tik mūsų sūnus.
  – Girdėjau, Valdove, kad jūs turite palikuonį. Sveikinu. Taip pat girdėjau apie naują, besikuriančią planetą. – meilikaujamu balsu tarė Čiavaras.
  Randokas nusišypsojo. Jo veidas tapo šiltas ir giedras. Randokas buvo didelių rudų akių, tiesia nosimi, apvaliu veidu, taisyklinga lyg nupaišyta burna. Jo judesiai buvo tikslūs, oda šviesiai ruda, gelsvo atspindžio. Atrodė, kad nuo jo bet kokių rankų judesių  ji sušvinta. Plaukai juodi kaip varno. Jis buvo aukštesnis net už Enigmą. Visi Valdovų šeimos giminaičiai buvo aukšto ūgio.
  – Taip, Čiavarai. Gimus mano sūnui, atsirado man dar nematyta mažytė planeta. Dievas ją padovanojo mano sūnui. Aš ją pavadinau ŽEMĖ. Dabar kuriu joje gamtą. Juk ten kažkada gyvens Žmonės.
  – Kas tokie? Žmonės?
  – Taip, jie vadinsis Žmonės, o ne būtybės kaip mes sakome apie visas kitas planetas. Jie bus kitokie nei mes.
  Randokas pamojo ir visi kareiviai sustojo. Prie jų priskrido didelis erdvėlaivis. Apvalus kaip kamuolys, kuris labai greitai sukosi.
  – Lipkit į mano greitąjį kosminį liftą. Kai atvyksite į Mėnulį būkite namuose, aš atvyksiu pas jus pats ir nuspręsiu ką su jumis toliau daryti. Tu, Čiavarai grįžti prie savo mokslinių tyrinėjimų.
  – Dėkoju tau Valdove.
  Visi trys sulipę į keistą daiktą, pajuto kaip galinga jėga juos prispaudė prie kėdžių. Karifanui net pritrūko oro. Bet Čiavaras su Larufu sėdėjo, lyg nieko nebūtų nutikę.
  – Mes jau esame skridę tokiu liftu. Tai kosmoso erdvės liftas. Už kelių sekundžių būsime Mėnulyje.
  Karifanas mąstė apie savo motiną. Kur ji dabar, ką veikia? Jis su baime mąstė apie savo likimą, nežinodamas kas jo laukia ateityje. Bet jis džiaugėsi vienu dalyku, kad yra ne vienas, o su Čiavaru. Jam knietėjo įsivelti į visokius nuotykius, nors ir su baime akyse. Pamatęs Valdovą Randoką pirmą kartą, Karifanas iš karto pajuto jam didžiulę neapykantą. Jis pyko ant Valdovo ne dėl to, kad jis paliko jo mamą, o dėl to, kad mama vedė baisų padarą, piratą, iš piratų žvaigždyno, kurių jis labai nekentė. Karifanas sau prisiekė, kad tapęs kariu, jis žudys visus jam pasitaikančius piratus ir atkeršys už savo šeimą visiems Valdovams ir jų šeimoms. Jo pyktis leis jam išgyventi ir pasiekti didelių tikslų. Jis sau prisiekė tai šimtą kartų.
  – Ko sėdi, Karifanai? Ką ten sau kalbi po nosim? – paklausė Čiavaras, – lipk lauk, mes jau atvykom, laukiam tik tavęs.
  Burbuliuodamas priesaikos žodžius, svajodamas ir kurdamas keršto planus, Karifanas net nepajuto kaip jie atskrido į Mėnulį, prie buvusių Čiavaro namų. Išlipęs jis pamatė didelį dviejų aukštų namą, kurį supo vanduo ir smėlis. Pats namas buvo kvadratinis, mėlynos spalvos, su dideliais apvaliais langais. Perėję per vandenį jie užėjo į vidų. Visur buvo maži vazonėliai su keistomis baltomis gėlėmis, kurios leido iš savęs burbulus.
  – Kas tai?
  – Tai oro gėlės, – staiga atsakė Larufas. Tylėjęs visą šį laiką, jis pasijuto laimingas grįžęs namo.
  – Ko toks laimingas, Larufai? – paklausė Karifanas.
  – Kaip aš nebūsiu laimingas, juk aš savo namuose, čia mano gimtoji planeta, juk aš Mėnulietis.
  – Taip tikrai, – pasakė Čiavaras. – Jis kilęs iš čia. Tik jis jau labai senai yra su manim išvykęs, todėl kažin ar kas jį prisimins. Larufas giminių ir draugų čia neturėjo, tik mane. Beje, aš irgi esu mėnulietis, o ne Viralietis.
  – Kiek dar esi man primelavęs, Čiavarai? – piktai paklausė Karifanas.
  – Nuo šiol sakysiu tik tiesą, tau mano būsimas Valdove.
  – Bet tu juk esi namie, kodėl mane vadini būsimu Valdovu? Iš kur tu žinai, kad aš juo tapsiu?
  – Todėl, kad tu eisi mokintis į Randoko kariuomenę, ten tu pasirodysi geriausiai, tu turi talentą, paveldėtą iš savo tėvo suburti kariuomenę. Tik tu to talento dar neatskleidei, bet pamatysi, kaip tą greitai pajusi. Tu gimęs vadovauti kaip tavo motina ir tėvas.
  – Neminėk niekada mano tėvo. Negaliu pakęsti vien žodžio piratai, o dar pasirodo esu vienas iš jo šeimos. Magdiras.
  – Ne tik vienas iš Magdirų esi, bet ir visų piratų žvaigždyno planetų  paveldėtojas. Vien tik pamatę tave jie suprastų, kad tu Magdiro sūnus. Tu juk jo visiška kopija.
  – Čiavarai, – užriaumojo Karifanas, – nenoriu nieko apie tai žinoti, supratai? Ir žinok, kad man nepatinka mano išvaizda, kurią aš paveldėjau iš to Magdiro. Geriau jau būčiau iš vis negimęs, negu su tokiu veidu ir dar panašiu į jį.
  – Gerai. – išsigandęs jo balso tarė šis.
  – O kada pamatysiu Randoko žmoną, Čiavarai?
  – Kai pramoksi karo amato.
  – Gerai, nieko nesupratau, bet tiek to. Ką mes valgysim?
  – Pamatysi. – gudriai atsakė Larufas.
  Po kelių Mėnulio mėnesių, Valdovas Randokas įsakė Karifanui tapti jo kariuomenės kariu. Jis atėjo į Čiavaro namą ir tarė:
  – Na, ar jau pasiruošęs mokytis kariauti ir visų kitų mokslų mokytis?
  – Taip, Valdove.
  Čiavaras iš karto įsikišo:
  – Valdove Randokai, ar aš galėsiu jį mokinti visokių gudrybių, mokslų, kalbų ir būti jo globėju?
  – Taip, galėsi. Bet karo mokslo jį mokins Naranas. Jis geriausias šioj srytį. Tu gali pasirūpinti Karifano bendrais mokslais ir pamokinti jį savo visokių mokslinių gudrybių.
  Čiavaras susiraukė. Ko jau ko, bet nesitikėjo, kad būtent Naranas mokins Karifaną. Naranas buvo vienas iš seniausių Randoko karo vadų, jo dešinioji ranka ir diplomatas. Nepalenkiama valia pasižymintis kariškis galėjo palaužti bet kokį priešą ar savo karį. Daugelis Mėnuliečių metė tarnybą tik dėl Narano sunkios karo mokslų naštos.
  Karifanas pasižiūrėjo į draugo susiraukusį veidą ir tarė:
  – Valdove Randokai, noriu paklausti, – garsiai ištarė Karifanas, – o kur ta juodoji piratų planeta? Koks jos likimas?
  – Ji sudeginta ir nuvaryta į Dradą atnaujinimui. Joje buvo prijungta daug užgrobtų planetų, net dvylika. Aš jas atskyriau ir liepiau apjuosti Dradą. Dabar jos sudarys lanką, kurio viduryje bus mano Dradas. Aš padariau šias planetas Drado palydovėm ir į jas niekas negalės patekti be manęs ir mano karių. Aš tuo pasirūpinau. Dabar reikės labai pasistengti, kad sugebėti jas pajudinti.
  – Aišku, Valdove, kada turiu pradėti mokintis?
  – Nuo dabar. Bėgte į mano rūmus, ten tavęs laukia kiti mokiniai ir mokytojas. Patariu labai atidžiai jo klausytis, kitaip palūši.
  – Patikėk manim, Valdove Randokai, Karifanas nepalūš. – įtikinamai ir garantuotai pasakė Čiavaras.
  Karifanas tuoj pat čiupo savo karinį apsiaustą, baltos spalvos kaip visų čia esančių karių ir išlėkė iš namo. Randokas atsisuko į Čiavarą ir tarė:
  – Užeik pas mus, Syjala nori tave pamatyti. Susipažinsi su mano sūnumi.
  Čiavarui tai skambėjo kaip kokia muzika. Jis senai nematė Syjalos. Jis ilgėjosi jos ir mylėjo, bet taip pat jos nekentė ir troško jos mirties.
  Taip bėgo lygis, po lygio. Prabėgus 7 lygiams, Randokas suprato, kad Karifanas yra pats stipriausias ir gudriausias jo kariuomenės karys, dabar jau vadas. Jis buvo paskirtas jau po kelių lygių ir kilo karjeros laiptais bei Valdovo akyse. Vienas lygis, reiškė vieną Žemės amžių.
  Žemė po truputį vystėsi ir augo. Visi, kas padėjo puoselėti Žemę pastebėjo keistą dalyką, kad joje laikas bėga akimirksniu. Dieną keičia naktis, ne taip kaip kitose planetose. Valdovas visiems pasakė, kad ji labai greitai apsisuka aplink savo ašį, todėl ten laikas bėga akimirksniu. Visi pastebėjo dar vieną keistą dalyką, kad ilgiau būnant Žemėje, jų organizmai keistai reaguodavo į orą ir į saulę, todėl Čiavaras tuoj pat pagamino specialius kombinezonus, kurie saugodavo jų kūnus nuo visko būnant Žemėje. Tik jiems grįžus atgal į Mėnulį, visų savijauta atsigaudavo.
  Po nukritusio meteorito, kai žuvo visi ten buvę padarai, Valdovas Randokas suprato, kad atėjo laikas joje apgyvendinti būsimus žmones ir sukurti naujos kartos pasaulį. Visi mokslininkai bei Čiavaras, dirbo prie Žemės reikalų išsijuosę, nes ją reikėjo paruošti prieš sukankant princui 10 lygių. Valdovas vešdavosi savo sūnų į Žemę rodydamas šio pasaulio grožį. Karifanas taip pat nuo jų nesitraukdavo ir saugodavo Valdovo šeimą.
  Randokas besąlygiškai juo pasitikėjo. Čiavarui buvo leista lankytis Valdovų namuose Baltajame kalne ir prisidėti auginant mažąjį princą. Nors vaikas jam visiškai nerūpėjo, jis daug laiko leido su Valdove Syjala, o Larufas nepaleido vaiko iš rankų. Jis be galo mylėjo šį berniuką ir berniukas jį. Jie buvo neišskiriami.
  Ėjo laikas ir Čiavaras suprato, kad atėjo ta diena, kai reikia įvykdyti Enigmai duotą pažadą. Jis žinojo, kad Randokas labai užsiėmęs Žemės reikalais ir vis mažiau laiko būdavo Mėnulyje.
  Karifanas vaikščiojo prie Mėnulio ežero ir mąstė. Čiavaras prisėlino prie draugo ir čiupo jį už rankos. Karifanas net neišsigando, jis staigiai čiupo Čiavarą ir pakėlęs jį virš savęs pervertė sau per galvą, paguldydamas jį ant žemės. Tas taip skaudžiai trenkėsi, kad net suriko. Karifanas garsiai nusijuokė, savo paveldėtu, siaubą keliančiu, juoku. Su lyg kiekvienu lygiu, jis darėsi vis aukštesnis, bet ne tokio ūgio kaip Valdovas Randokas. Jis buvo truputį aukštesnis už savo motiną.
  Jo veidas suvyriškėjo, nes per visą šį laiką, kol gyveno Mėnulyje, jam kartu su Randoko kariauna teko daug kariauti ir pamatyti daug naujų planetų, kurias laisvino nuo piratų. Karifanui nepatiko laisvinti užgrobtas planetas, bet labai patiko žudyti piratus. Kiekviename jis matė savo tėvą. Jis kaltino piratus visais jam nutikusiais blogais dalykais. Ypač dėl savo išvaizdos, kurios jis nekentė. Čiavaras suinkštė:
  – Matau tavęs nebeįmanoma išgąsdinti, mano berniuk, – stenėdamas pasakė Čiavaras.
  – Nevadink manęs savo berniuku, aš nebe mažas vaikas, supratai? – juokdamasis iš jo atsakė Karifanas. Jis padavė draugui ranką, kad tas galėtų atsistoti ant kojų, nes nuo patirto smūgio Čiavarui niekaip nesisekė atsikelti.
  – Ką gi, Karifanai, mūsų Planas A pavyko. Atėjo laikas pereiti prie kito mūsų plano B etapo.
  – Taip, atėjo laikas. Aš klausau tavęs, Čiavarai. – ir jie abu nuėjo link miško, kuris buvo šalia ežero.
   
 





































4 SKYRIUS — PAGROBIMAS.


  Čiavaras išskleidė žemėlapį, kuris visas buvo aprašinėtas visokiais sakiniais, ženklais ir skaičiais. Karifanas atsilošė ir tarė:
  – Čiavarai, tu žadi ją pagrobti ir kur po to paslėpsi?
  – Tu net neįsivaizduoji kur aš atradau slėptuvę, Randokas jos niekada neras.
  – Daryk kaip išmanai, man ji nerūpi ir jos likimas. Aš tik pastebėjau vieną dalyką rūmuose. Ji turi vieną paukštį su tokiu pat snukiu kaip mano pakabukas. Kas tai per paukštis? Kodėl jis visur būna su Valdove Syjala?
  – Tai karališki paukščiai. Jų yra tik trys. Du čia Mėnulyje, o dar vienas Žemėje. Jie labai dideli. Randokas pavadino juos gigantiniais sakalais. Jis atsivežė juos iš kažkokios planetos. Aš klausiau jo iš kokios, bet jis tik nusišypsojo ir nieko neatsakė. Manau, kad jie iš Drado.
  – Tai jau tikrai teisybė. Gigantiniai sakalai. Toks ir tave pakeltų, Čiavarai. – ir Karifanas nusijuokė.
  Šie paukščiai išsiskyrė iš kitų tuo, kad buvo dideli, geltom ir rudom plunksnom. O akys raudonos kaip kraugerio, bet tai buvo labai draugiški paukščiai. Jie nepuldavo, labai retai skraidydavo ir nemedžiodavo. Mėnulyje nebuvo ką medžioti, bet Randokas juos pasiimdavo į Žemę ir išmokino medžioti mažus padarėlius, kurių ten buvo pilna. Šie paukščiai saugodavo savo šeimininką nuo bet kokio pavojaus. Jeigu toks paukštis užpultų, gyvo nepaliktų. Tik Syjala galėjo pasakyti kaip paukštis gali pakenkti, bet ji tai laikė paslaptyje.
  Čiavaras tarė:
  – Aš viską suplanavau. Mes su Randoku skrisime į Žemę, nes ten įsiveisė kažkokie monstriški vabalai. Jis juos vadina labai juokingu pavadinimu – skraidančios šiukšlės, nes jie ėda visą augaliją ir sunaikino vieną ten esantį miškelį. Sako, kad jeigu nepavyks jų išnaikinti, teks kuriam laikui užšaldyti Žemę. Bet aš jam siūlau sudeginti, tada visi išnyks, o gamtą galima atstatyti.
  – Tai ką jis nusprendė?
  – Matyt sušaldys, nes taip daugiau augalų išliks gyvų ir sūnus nesusirgs. Kažkaip keista, kad Žemės problemas jis lygina su sūnaus sveikata. Tai va, kai mes išskrisim, mano surinkti ir ištikimi kariai paims Syjalą į nelaisvę, bet ne jėga. Mes ją apgausim. Man reikia ją išvilioti iki ežero ir tada jos niekas daugiau nebepamatys. Aš pasakysiu Randokui, kad pamiršau ledyno matuoklį ir jis leis man grįžti į Mėnulį, tuo tarpu tu, Karifanai su savo kariais, skrisi į Žemę, apsimesdamas, kad ieškai manęs ir Randokui praneši baisią žinią apie Syjalos dingimą. Kol jis susigriebs ie paskelbs pavojų, aš būsiu jau ją paslėpęs. O po to imsimės vaiko, bet pirmiausia atsikratykime jos.
  – O ką jai pasakysi, dėl ko ją pagrobei?
  – Ji nesupras iš karto, kad ją pagrobiau. Aš pasakysiu, kad atsitiko nelaimė Žemėje ir Randokas papuolė į piratų rankas, todėl turiu ją išvesti į slaptą vietą, o tu kaip kariuomenės vadas pasirūpinsi vaiku ir jį apsaugosi.
  – Reiškia ir vienam, ir kitam pasakysim tą patį? Na, kad pateko į nelaimę ir į piratų rankas?
  – Taip, Karifanai. Randokas galvos, kad Syjalą pagrobė piratai, o ji galvos, kad Randoką pagrobė tie patys piratai. Apgaulė, kuri bus naudinga mūsų planui. Po to ateis vaiko eilė. Vaiką turim būtinai pasiimti su savim, jis kaip skydas mums bus nuo persekiojimų. Niekas mūsų nepuls, kol vaikas bus su mumis.
  – Puiku, tik kas jį prižiūrės? Man vaikai nepatinka, – piktai pasakė Karifanas.
  – Larufas, mano drauge. Jis labai prisirišo prie jo.
  – Gerai, Čiavarai, bet žinok, jeigu mums šis planas pavyks, aš pats asmeniškai mokinsiu vaiką karo meno ir padarysiu iš jo pabaisą, kurio visi bijos visose planetose. – ir trenkė kumščiu į stalą su tokia jėga, kad tas subyrėjo į šipulius.
  Čiavaras baugiai į jį pasižiūrėjo. Jis nesitikėjo tokios agresijos ir neapykantos. Jis aplamai nenorėjo palikti vaiką gyvą po pagrobimo. Jis norėjo atsikratyti tuo vaiku. Vaikas jam visada primindavo, kad Syjala susilaukė jo su Randoku, o ne su juo. Čiavaras vis labiau ir labiau bijojo Karifano. Larufas ir kiti gyventojai Karifano bijojo paniškai. Tik kariai garbingai jam tarnavo pasitikėdami juo kaip Randoku ir Naranu.
  – O ką darysi su paukščiu? Ir niekaip nesuprantu kur tu ją paslėpsi prie to ežero? Aš kiekvieną metrą esu iššniukštinėjęs, ten nėra jokios slėptuvės ar angos, – paklausė Karifanas.
  – Paukštis ne bėda, Karifanai, jį paimsiu kartu. Tas paukštis labai pavojingas, jo ne taip lengvai atsikratysi, tad aš nusprendžiau, kad jį laikysiu pagrobtą su ja. O vietą aš jau turiu.
  Čiavaras paslaptingai nusišypsojo ir vėl įniko apžiūrinėti savo žemėlapį. Pamatęs, kad iš Čiavaro daugiau nieko nesužinos, Karifanas atsistojo ir tarė:
  – Daryk kaip žinai. Man rūpi tik rezultatas. O kur yra Larufas?
  – Jis kaip visada yra su princu. Jis visiškai suvaikėjo. Jam tik tas vaikas rūpi. Jis nieko nežino apie pagrobimą, nujaučia, bet nežino. Jam kuo mažiau žinoti, o tai išpasakos visiems, juk jis bailys. Užtektų Randokui tik žvilgtelti į jį piktai ir jis atskleistų visas mūsų paslaptis.
  – Gerai, kad tas kvailys dar nieko nepapasakojo, – atsakė Karifanas.
  – Jis nieko nepasakys, nes paniškai bijo tavęs, o mane prarasti bijo dar labiau. Nors ir bailys ar kvailas, mūsų neišduos.
  – Gerai. Tik žinok, Čiavarai, kai pagrobsim Syjalą, aš noriu, kad Larufas būtų taip pat ir viską matytų. Tegul sužino, kad mes nejuokaujam.
  – Gerai.
  Karifanas atsistojo ir išėjo į lauką. Jis pasuko į kitą miesto pusę, kur jo ištikimi kareiviai laukė jo. Laikinai kareivinės buvo įsikūrusios dideliame name, Mėnulio paviršiuje, kol vyko darbai Žemėje. Patekti į kareivines galėjo tik kareiviai, nes reikėjo žinoti išėjimą iš Mėnulio. Prie kiekvieno įėjimo į rūmus, buvo specialūs bokšteliai, kurie nukeldavo karius į paviršių. Bokšteliai buvo belangiai, todėl pamatyti kaip ir pro kur jie skrenda ar keliasi niekas nežinojo, išskyrus Valdovus, vadus ir Čiavarą.
  Kitos dienos rytą, Čiavaras su Randoku ir jo būriu išvyko į Žemę. Užšaldymo darbai buvo parengti. Atvykę į Žemę kariai išsilaipino ant didelio ledo luito. Mėnuliečiams patiko šaltis. Jiems kenkė saulė, todėl visi nešiojo specialius kombinezonus, kad saulė neįkaitintų  jų kūnų. Tokio kombinezono nenešiojo tik Valdovas, nes jam nekenkė joks klimatas.
  Randokas atsisuko ir tarė:
  – Čiavarai, kaip manai ar galėsi išmatuoti visą Žemės paviršių, kad matytume kiek šalčio mums reikės?
  – Aš manau galėsiu tuojau pat tai padaryti. Tik Valdove, aš jums patariu prieš įšaldymą susprogdinti kai kuriuos didelius kalnus. Tada įvyktų nedidelis žemės drebėjimas.
  – Ne, Čiavarai apsieisime be sprogdinimų ir žemės drebėjimų. Nenoriu pakenkti Žemės plutai.
  – Bet, Valdove, aš paskaičiavau, kad jeigu įvyktų toks nedidelis žemės drebėjimas, jis kaip mat sunaikintų tuos padarus. Juk kai kurie iš tų vabalų nebijo šalčio ir įšaldymas nepadės?
  – Ne, Čiavarai. Aš nerizikuosiu taip. Padarysime įšaldymą. Tu teisus, čia yra padarų, kurie šalčio nebijo, bet tokie jau beveik visi pagauti. Gal jie šalčio nebijo, bet sustings į ledą ir taps fosilijom, kurias ateityje radę žmonės galės išnagrinėti. Bet dabar, aš niekaip neapgyvendinsiu žmonių šioje planetoje, jeigu tie padarai liks gyvi.
  – Valdove, mane domina vienas klausimas, o iš kur jūs gausite gyvybę? Kas įsikurs šioje Žemėje?
  – Tai bus likę mano šeimos nariai Viraliai, kurie liko gyvi po keistai jų planetą užpuolusio viruso, kai kas iš Anegoros planetos ir Raudonosios planetos, bei Drado. Visos šių planetų būtybės vienaip ar kitaip yra normalaus ūgio ir gražiais veidais. Žinok, Čiavarai, kad gyvenant čia mano tautų organizmai visiškai pasikeis ir jie pradės greitai senti. Čia kitoks laikas. Aš noriu, kad ši planeta būtų pati gražiausia. Juk ji mano sūnaus. Tik vienas pakeitimas laukia šioje Žemėje. Niekada nesikišiu į žmonių gyvenimą, nes noriu, kad būsimi žmonės patys mokėtų tvarkytis be mūsų įsikišimo ir pagalbos. Dar negreitai jie sužinos apie kitų planetų egzistavimą.
  – Nesuprantu, Valdove, kam to reikia? Juk žmonės be jūsų pagalbos gali neišgyventi. –susirūpinusiu tonu tarė Čiavaras.
  – Patikėk manim, mano mielas drauge, jie išgyvens. Žemė bei Dradas gyvens ir formuosis puikiai, kol bus sveikas mano sūnus. Jis turi galių ir gyvens labai ilgai, kol saulė neužges.
  – Tai reiškia, kad nuo vaiko priklauso visų planetų gyvybė?
  – Kažkas panašaus. Na ir taip pasakiau per daug.
  – Bet, Valdove, juk Drado pusėje saulės nėra? Tai kaip gali jo gyvybė priklausyti nuo saulės?
  – Tu nesupranti, Čiavarai, kad saulės nebuvimas gali pražudyti mano vaiką, o tada ir Dradą. Na, bet tau nebūtina to žinoti.
  Čiavaras susirūpino. Jis niekaip nesuprato, ką turėjo galvoje Valdovas. Jis niekaip negalėjo rasti paaiškinimą, kodėl nuo vaiko gyvybės priklauso Žemės ir kitų planetų egzistavimas. Jis suko ir suko galvą, mintys lakstė viena prie kitos kaip raketos. Juk anksčiau, kai dar nebuvo gimęs vaikas visos planetos puikiausiai gyveno, kūrėsi ir dauginosi. Dar truputį pagalvojęs jis nusprendė, kad iškamantinės Syjalą, kai ją pagrobs. Randokas atsisuko ir tarė:
  – Ko toks susimąstęs? Nepergyvenk, Čiavarai, viskas bus gerai. Vaikui nieko nenutiks.
  – O kas būtų, jeigu Žemė ir Dradas žlugtų?
  – Šito tau negaliu atskleisti, Čiavarai. Tai mano paslaptis, net Syjala to nežino, bet patikėk, kol vaikas gyvens nieko neatsitiks, o jo sunaikinti praktiškai neįmanoma. Aš tuo pasirūpinsiu, kai jis užaugs.
  Čiavaras dar labiau susimąstė ir jo mintys visiškai susipainiojo. Jis vis tiek nusprendė, kad iškamantinės Syjalą, nes ta visiškai juo pasitikėjo ir mylėjo kaip brolį. Nusprendęs, kad nieko ką sužinojo Karifanui nesakys. Čiavaro mintyse planai vaiko atžvilgiu pasikeitė ir jis nusprendė, kad jo nesunaikins kaip prieš tai norėjo padaryti. Pirmiau jis norėjo sunaikinti vaiką, o tik po to atsikratyti visais kitais bei pasiekti vieną vienintelį tikslą, kurio siekė jau daugelį lygių. Niekas nežinojo, ką iš tikrųjų yra sumąstęs Čiavaras. Dabar jis suprato, kad kai kurie jo planai visiškai pasikeitė ir jam reikės gerai pagalvoti prieš imantis kokių nors žygių pagrobiant  ar atsikratant Valdovais.
  Randokas atsisuko į Čiavarą ir sušuko:
  – Kas tau yra, kad toks užsigalvojęs visą laiką?
  – Ne nieko, Valdove, atsiprašau. – meiliu balseliu sučiulbėjo jis.
  – Na gi nedelsk, pradėk matuoti. – jau įsakmiai sušuko Randokas.
  – Tuoj Valdove, einu į erdvėlaivį atsinešti matuoklį.
  – Tik paskubėk, neturiu laiko visą dieną čia kiurksoti.
  Čiavaras nubėgo link erdvėlaivio ir įsijungė slaptą, savo sukurtą aparatą. Niekas, išskyrus jo bendrus ir Karifaną, apie tokį nebuvo girdėję ir matę. Čiavaras pasilenkė ir tyliai sušnabždėjo į keistą daktą:
  – Karifanai, ar jau išvedė Syjalą?
  – Taip. Ji laukia tavęs prie ežero. Su ja paukštis, Larufas su vaiku ir jos artimiausi tarnai.
  – Patrauk kokiais nors būdais vaiką su Larufu nuo jos ir tarnų. Sugalvok ką nors.
  – Gerai. Ar tu jau skrendi atgal?
  – Ne, bet tuoj neužilgo būsiu.
  Čiavaras atsijungė ir nulėkė prie Randoko pranešdamas jam, kad reikia grįžti į Mėnulį, nes yra pamiršęs matuoklį. Randokas supyko ir sumojavo rankomis, bet leido jam grįžti ir įsakė tuoj pat parskristi atgal. Čiavaras apsidžiaugė, matydamas, kad jo planas veikia pagal visus numatytus punktus.
  Tuo metu Karifanas priėjo prie Syjalos ir žemai nusilenkė. Larufas su vaiku stovėjo atokiau. Syjala tarė:
  – Kada atvyks Čiavaras?
  – Jis jau atvyksta, – atsakė trumpai Karifanas. Tai buvo pirmas kartas, kai Valdovė į jį kreipėsi asmeniškai. Taip arti ją stovinčią Karifanas matė pirmą kartą.
  Jam labai rūpėjo sužinoti kas ji tokia yra jo mamai, nes jis nepamiršo apie tai, jog prieš jį stovinti moteris yra jo mamos bei jo paties giminaitė. Jis nekentė jos lygiai taip pat kaip Randoko ir vaiko. Syjala nusisuko ir nuėjo toliau nuo jo. Ji vis šnekučiavosi su kažkokia kita, pagyvenusia Mėnuliete. Pasinaudojęs proga, kad ji nebežiūri į jo pusę, Karifanas greitu žingsniu prišoko prie Larufo. Tas bailiu žvilgsniu žiūrėjo į jį.
  – Larufai, staigiai dink iš čia su vaiku, kitaip dabar pat abu nudėsiu, – jis tai pasakė tyliai, bet žiauriu, gergždinčiu balsu, kad net vaikas stipriau įsikibo į Larufo ranką.
  – Gerai, Karifanai. – ir tada sušuko – Valdove Syjala, mes einame pasižiūrėti tų naujų pasodintų medžių, – ir parodė į kitą pusę ranka.
  – Gerai. – sušuko ji.
  Syjala neprieštaravo. Ji visiškai pasitikėjo Larufu. Karifanas apsidžiaugė ir stebėjo juos nueinant. Larufas dar kartą atsisuso į jį ir Karifanas iš karto jam parodė žudymo gestą. Tada apsisuko ir nuėjo pakui juos, link savo erdvėlaivio. Priėjęs prie keisto medžio, Larufas  kažką rodė vaikui pirštu ir kalbėjo. Karifanas priėjo prie jų ir tarė:
  – O dabar, mano mielas drauge, tyliai nuvesk vaiką į savo namą ir užrakink, tada ateik į mano kareivines.
  – Bet, Karifanai, princas nepratęs būti vienas, jis gali sukelti triukšmą, jeigu jį paliksiu.
  – Gerai, tada duok jam štai šitą, – ir jis išsitraukė iš kišenės kažkokį daiktą, panašų į saldainį.
  Larufas įsikišo jį į kišenę ir nuleidęs galvą nuėjo link savo namų. Jis pastebėjo, kad Valdovė visiškai nekreipia į juos dėmesio. Eidamas jis maldavo, kad ji atsisuktų ir pašauktų juos, nes jai negalima buvo nepaklusti. Karifanas taip pat juos stebėjo ir pamatęs kaip jie dingo už medžių, greitu žingsniu įšoko į savo erdvėlaivį ir nuskrido į kareivines, kur jo jau laukė kareiviai. Pakildamas virš medžių, jis pamatė kaip leidžiasi Čiavaro erdvėlaivis.
  Nuskridus Karifanui, Čiavaras bėgte nulėkė prie ežero šaukadamas:
  – Syjala, mano gražioji Valdovė, atsitiko nelaimė, piratai pagrobė Jūsų vyrą, o karius nukovė. Aš per stebuklą išsigelbėjau, nes buvau užmiršęs savo ledo matuoklį ir turėjau grįžti į erdvėlaivį, o skrendant atgal į Mėnulį aš pamačiau piratus.
  – Bet kaip, kur? Kaip jie praskrido oro gaudyklę?
  – Jie skrido į Žemę. O ten dar nėra sukurta oro gaudyklė ir atmosferos spąstai, todėl Žemėje juos užpuolė, Valdove. Jie atskrenda čia, mano ponia. Aš mačiau kaip jie susikovė su Valdovu ir paėmė jį į nelaisvę, nes jų buvo daug, o Valdovas tik su keliais kariais, bet dabar jie skrenda čia. Eime, aš jus paslėpsiu.
  Čiavaras labai lengvai įtikino ją.
  – Bet, Čiavarai, mano sūnus ten kitoje pusėje su Larufu. Pakviesk juos.
  – Jie saugūs mano ponia, aš ką tik liepiau Karifanui išgabenti juos į Dradą, bet Jūs, ponia nebespėsit paskui juos, mes slėpsimės čia.
  Ji baugiai žvelgė į jį, bet sutiko, nes visiškai pasitikėjo juo.
  – Eime.
  Čiavaras patenkintas priėjo prie ežero ir išsitraukė vėl matytą keistos formos dėžutę ir kažką tyliai pasakė. Tada iš dėželės išlindo keistas mažas ekranas. Čiavaras  prispaudė veidą prie jo, o ekranas apglėbė jo veidą, įsiskverbdamas į kiekvieną veido odos lopinėlį ir staiga, iš ežero dugno, iškilo didelis kamuolys, sukeldamas milžiniškas bangas. Jis priplaukė prie jų ir atsidarė.
  – Sėskitės, mano ponai, paskubėkime.
  Visi sulipo ir kai tik kamuolys užsidarė, jie visi panėrė į ežerą. Čiavaras džiaugėsi, jog jo planas pavyko puikiai. Syjala sėdėjo nerami, ji dūsavo ir verkė.
  Tuo metu Karifanas, nuskridęs į Žemę, pranešė siaubingą žinią Randokui, kad piratai pagrobė jo žmoną ir Čiavarą.
  – O kur vaikas, Karifanai, kur jis? Kaip jie galėjo prasmukti pro oro erdvės spąstus?
  – Jūsų vaikas namuose, pasislėpęs su Larufu. O piratams pavyko įsėlinti į Mėnulį, nes jūsų išvykimo metu į Žemę, oro erdvės spąstai buvo išjungti kaip įprastai darote.
  – O, kur dabar yra mano žmona? Kur ji?
  – Valdove, kai skubėjau į Žemę pranešti jums baisią žinią, aš pamačiau iš savo erdvėlaivio jūsų žmoną su visa jos svita netoli negyvo miško. Jūsų žmoną piratai nusivedė ten. Kadangi mano erdvėlaivis pagavo jų radio signalą, aš išgirdau vieno pirato pokalbį, kad jie žada jūsų žmoną ir visus kitus nugabenti į piratų žvaigždyne esantį kalėjimą. O jūs pats žinote, Valdove, kad ten yra žiauri nelaisvė. Kovodamas su piratais aš neblogai išmokau jų kalbą, todėl supratau jų planus jiems to nežinant.
  – Supratau, Karifanai. Gerai, kad mes jau žinome kur ją nugabens ir kaip ją išgelbėti. Jie iki savo žvaigždyno nenuskris. Tą aš jiems tikrai pažadu – rūsčiai, sugniaužęs kumščius pasakė Randokas. – Bet kaip jie pro negyvąjį mišką praeis? Juk ten pati pavojingiausia vieta Mėnulyje?
  – Reikės patikrinti. Tiesa Valdove, nežinau kaip jums pasakyti, bet prie pagrobimo prisidėjo kai kurie Čiavaro kariai. Nežinau gal juos įbaugino? Visi bijo piratų.
  – Nežinau, Karifanai, aš išsiaiškinsiu, bet skubėkime, – sušuko piktu balsu Valdovas. –Vykstame į Mėnulį. Kariausime, paimk vaiką ir susitinkame prie negyvo miško. Tik, Karifanai atsargiai, artyn prie miško neik, stovėk su kariais šiek tiek atokiau.
  – Gerai, Valdove, – ir nusilenkęs jam Karifanas su kariais pasišalino iš Žemės.
  Tuo metu Randokas įsakė savo kariams vykti į pietinę Žemės pusę, kurioje jau buvo atvykę visi norintys pasilikti ir gyventi joje. Toje pusėje pavojingi vabalai buvo išnaikinti, todėl niekam nekėlė jokios grėsmės ten apsigyventi. Atvykę kareiviai sušaukė visus pranešimui. Vienas jų tarė:
  – Valdovas Randokas išvyksta gelbėti savo Valdovės, kurią ką tik pagrobė piratai. Tuo tarpu jūs turėsite tvarkytis kol kas be jo pagalbos. Jeigu jam nepavyktų išgelbėti Valdovė Syjalos ir jis pats žūtų, jums įsakyta pranešti būsimam pasauliui apie jų egzistavimą. Jūs galėsite paišyti ant kalnų visokius hieroglifus, braižyti lenteles, palikti kitoms kartoms išsiaiškinti apie keistų ženklų atsiradimą ir tikro visatos Valdovo egzistavimą. Įsakyta viešai apie tai nekalbėti. Randokas leidžia jums pasiskirstyti Žemės teritoriją pagal savo norus bei poreikius, kurti naujas kartas, vadovauti ir gintis nuo priešų. Kadangi jis nebegalės užšaldyti Žemę ir gelbėti ją nuo piktų, čia dar kai kur esančių vabalų, jūs turėsite patys sutvarkyti ją ir išvalyti, todėl būkite atsargūs ir nežūkite. Laikas ir klimatas čia kitoks ir jūsų kūnai su laiku susiformuos į kitas būtybes, kurios vadinsis Žmonėmis. Čiavaras paliko lazerinių nuodų, tad pabandykite su jais pašalinti skraidančias šiukšles. Randokas jus laimina.
  Visi čia esantys tylėjo. Jie buvo pasiruošę vykdyti bet kokią Valdovo valią. Kareiviams nuskridus, vadinamieji Žmonės skirstėsi į grupeles. Jie net nenutuokė, kad yra stebimi. Už jų nugarų, didelėje aukštoje žolėje tupėjo keletas piratų. Jie girdėjo visą pokalbį ir laukė. Pasibaigus
pasišalino. Vienas piratų tarė:
  – Keista, kad Randokas vyksta gelbėti savo Valdovės nuo piratų? Įdomu kokie kiti piratai be mūsų galėjo ką nors pagrobti? Reikės pranešti Enigmai. Kažkokia čia apgaulė, kažkas čia ne taip. Reikės Enigmai pasakyti, kad laikinai ir mes galime čia įsikurti. Slapčia, aišku. Sukursim Žemėje neapykantą, skausmą, ligas ir blogį. Juk turi Žemėje būti ir kita medalio pusė?
  Visi nusijuokė.
  – Vykstam. Praneškim Enigmai. Jai bus įdomu. Ji jau senai ieško dar vienos, naujos planetos sau. Reikia naudotis proga, kol Randokas Žemės atmosferoje nepastatė oro erdvės spąstų.
  Dar kartą linksmai nusjuokę jie šovė kaip kulka į priešingą Mėnulio pusę, kur labai toli buvo įsikūrusi dar viena, panaši į Emą, piratų planeta. Tik ji nebuvo tokia didelė kaip Emas. Piratai vienoje vietoje negyveno. Jie keisdavo trajektorijas ir erdves. Galėdami laisvai judėti su savo planetomis, kurios buvo sukurtos ant asteroidų gabalų bei Čiavaro pritaikytų technologijų, jie buvo nepagaunami. Juos pagaudavo tik tada, kai jie su savo keistomis oro rogėmis bandydavo ką nors užgrobti, todėl jiems tekdavo visą laiką slapstytis.
  Enigmai atsibodo nuolatos keisti erdves, todėl visi žinojo, kad ji mielai sutiks persikelti laikinai į Žemę. Pargrįžę ir pranešę apie naujienas Enigmai, labai ją pradžiugino. Ji tuoj pat apsisprendė ir tyliai, su didele armija piratų įsėlino į Žemės erdvę. Pamačiusi, kad jos niekas nestebi, ji liepė įsikurti kitame Žemės pusrutulyje, kuo toliau nuo Randoko surinktų atvykėlių. Piratai buvo pasiruošę susidoroti su bet kuo, kas tik atvyks į jų vietą. Ilgai laukti nereikėjo. Apie tūkstantis Raudonosios planetos būtybių, pasirinkę apsigyventi šiaurės ašigalyje buvo nukauti ir jų vietą užėmė Enigma su savo piratais. Ji žinojo, kad niekas taip ir nesužinos apie klastingą apsikeitimą. Enigma suprato, kad jos sūnus pradėjo keršyti ir Randoko ji daugiau niekada nebepamatys.
  Tuo tarpu Mėnulyje vyko pasiruošimas karui prieš piratus. Visi kariai baugiai įvertino žinią, kad mūšis vyks negyvo miško pusėje.
  Karifanas slapčia nuvyko susitikti su Čiavaru prie ežero.
  – Na, pradanginai buvusią Valdovę?
  – Taip, Karifanai. Dabar nuviliok Randoką su kariais už negyvo miško. Tik nebijok, jūs praeisite sveiki pro jį, tada eik prie mano erdvėlaivio, nes aš ten jį esu palikęs.
  – Tu nebijai to miško?
  – Aš mokslininkas, Karifanai, o ne koks bailys Larufas. Aš bandymus jame atlieku ir visiškai nebijau to miško. Nagi, grįšk pas Randoką, kol tas ko neįtarė. Girdėjau jis kvočia visą Mėnulį. Būk atsargus. Jūs lengvai praeisite, nors Randokas galvos, kad tai jo dėka. Bet tai ne tiesa.
  – Gerai, susitiksime prie erdvėlaivio.
  Čiavaras stebėjo nubėgantį Karifaną. Jis žinojo, kad nors Randokas ir turi labai didelių galių, miškas jam buvo pavojingas taip pat kaip ir visiems Mėnulio gyventojams. Jis nežinojo, kad Mėnulyje yra dar viena butybė, kuriam tas miškas nepavojingas. Jis dabar mąstė, kad ateis diena ir jis susidoros su Valdovais ir su pačiu Karifanu bei jo kariais, o tada taps pačiu galingiausiu Visatoje.
  – AI, AI, AI. Viskas kaip iš pypkės. Kokie jie visi kvailiai, – nusišypsojęs, Čiavaras nulėkė pas save į namus ruoštis paskutinei plano daliai.
  Tuo tarpu Žemėje, Čiavaro nuodų pagalba, buvo naikinami kenkėjai. Kol Mėnulyje pamažu vyko pasiruošimas karui, Žemėje laikas bėgo greitai ir pasaulis augo.
2016-08-09 20:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 13:26
Sportbatis
Dafuq, čia tikrai knyga. Pasirodo, tikrai ne šventieji puodus lipdo. Ir tikrąja prasme, lipdo, nes žiesti nemoka :)


Kas baisiausia, USA gali tokią ne tik išleisti, bet pagal ją dar ir filmą paaugliams pastatyti, plius minus "Saulėlydžio" lygio. Ten spausti iš š... vašką gerai moka.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-03 22:12
Andrėnas
Čiavaras nulėkė pas save į namus

Sėsk, du.

Bendrai ne, kuolas. Stilius siaubingas, istorija nepatraukė dėmesio. Visa kita pasakė Katinas ir Co.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-12 00:23
Varinė Lapė
Apie knygą (kūrinį) "spręsti" galima iš kelių "randominių" pastraipų. Ką čia būsiu ir padarius.

Išleisti savo jėgomis 1000 vietinės valiutos šią akimirką nepakaks. Nebent keliems egzemplioriams. Wordu maketuotiems. Studento redaguotiems.

Leidyklos (Lietuvoje) mielai ima ir "no name'us", tik jie turi turėti ką pasakyti. Gerą kūrinį su leidykla išleisti galima neįdedant į tai jokio papildomo pinigo. Pasikartosiu - gerą.

Sėkmės Amerikos rinkoje.

P.S. Šūdinų knygų pas mus yra per akis. O, kad kiekvienas svaigstantis apie "knygą" ar kažkokiais būdais ją leidžiantis, pereitų rašyko filtrą. Nesakau, kad išmoktų rašyti, bent jau gautų per snapą ir gal didesnis procentas savo šūdevrus stalčiun pasidėtų. Ko ir linkiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-09-01 12:45
pikta kaip širšė
Katinėlis neišgirdo ironijos mano pasakyme :-) bet turbūt natūralu - kai garso nėra, tai ir nesigirdi.

Solemiją irgi kažkas išleido. Manau po jos knygų leidyba prarado toną žavesio ir tris tonas patrauklumo. Bet ana bent jau buvo pirmoji iš savo rūšies. Šūdinų knygų rūšies. Precedentas taip sakant. O visos kitos, sekančios po jos, yra tik dar vienas sutrikimo atvejis...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-28 13:06
EgiZ
Ne apie kūrinį, o apie atvejį. Viename Marininos detektyve, vadinosi, rodos, "Vertėjas" ar pan., pasakojama istorija apie knygų leidybos industriją: kažkoks japonas kuria puikius siužetus, bet visai neturi nei stiliaus pojūčio, nei apskritai rašymo įgūžių. Rusai samdo genialų vertėją, kuris ne tiesiog išverčia, o išplėtoja ir genealiai pateikia tuos svetimus siužetus. Knygos leidžiamos kaip japonų autoriaus, nors iš tikro parašomos ruso vertėjo. Turbūt panašu į karkasinį namą: siužetas karkasas, bet šilta ir jauku tik gerai pastatytame išbaigtame name.
Sakau, gal ir čia gali būti panašus atvejis su ta leidyba Amerikėj? Nors, prispažinsiu, siužeto pradžia manęs labai nepatraukė. Bet gal dėl mano neišmanymo ir įpročio mėgautis pačiu tekstu, o ne (tik) siužetu. Sėkmės autorei.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-22 22:05
Damastas
Vsio, jamu keule taupykle ir taupau :))

Galbūt debiutui, o ir šiaip apsišaudymui apsitrynimui, tinka tas elektroninis formatas. Bet žvelgiant iš daugumos vartotojų perspektyvos ( gal ir klystu dėl daugumos, bet ir save jiems priskiriu) daug mieliau turėti ir skaityti knygą, kad ir brangesniu, bet įprastu formatu. O dar yra ir tokių vartotojų, katrie nepagaili ir kelis eurus permokėti už kietą viršelį, nei pirkti pigesnį, kartoninį tos pačios knygos leidimą.
Beje, fantastikos bare, užskaityčiau mintį dėl iliustravimo. Tik šitą užmojį reikėtų vystyti,nepagailėti šiokios tokios investicijos į to reikalo profus arba talentingus mėgėjus.

Kad nebūtų visiškai flūdas, pasiulyciau autorei pamėginti tokį pratimą: paimkite bloknotą, rašiklį ir išeikite į  lauką. Susiraskite ten sau įdomu žmogų ir kurį laiką stebėkite. Užrašykite kokia jo išvaizda, ką jis daro ir kaip, kokie jo įpročiai ( gal nuolat kaso už ausies, gal turi kokį tiką arba kalbėdamas juokingai gestikuliuoja, pakreipia galvą, judina ausimis...), parašykite jam trumpą istoriją - ko jis laukia stotelėje, kur važiuos arba iš kur atvažiavo,kelintą ryto kėlėsi, ką veiks vakare, ką galvoja, ką apie jį galvoja namiškiai, draugai, bendradarbiai, koks yra jo gyvenimo kredo, filosofija...
Užtenka pradžiai? Taip yra kuriami personažai. O pas jus tik vardai ir kažkokie ten jų norai, pareigos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-22 06:46
Aurimaz
Aurimai, tikrai užtenka 1000 pinigų ?

Žiūrint, kuria valiuta :P
Seniau ir litais užtekdavo, kai knygos apimtys siekdavo apie 200 psl ir tiražas būdavo ne didesnis už 400-500 vienetų. Apie kokybę tokiu atveju daug kalbėti nėr ko. Nori geresnio popieriaus, kietesnių viršelių, daugiau spalvotų puslapių - kaina kyla. Aš tau iš lempos tikrai nepasakysiu, kiek kainuos TAVO knyga. Tarkis su leidykla ar spaustuve. Bet į 1000 eurų ribas įsipaišyti vienaip ar kitaip tikrai galima. Parašysi storesnę knygą, norėsi geresnės spausdinio kokybės - kentės tiražas. Norėsi gausesnio tiražo - aukosi kokybę. Arba išmoksi rašyti sutrumpintai :D

Šiaip ar taip, šiais laikais debiutą nesunku padaryti ir elektroninės knygos bei labai gausios reklamos dėka. Apimtys gali būti neribotos, viršelis - skaitmeninis ir gali nors visus puslapius padaryti spalvotus, nepaaukodamas nė vieno egzemplioriaus iš begalinio tiražo. Kuo aš asmeniškai ir užsiimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-21 23:14
Damastas
Na taip, sutinku, visi mes cia ne profai. Bet, kad ir kaip pusetinai rasytume patys, tai nereiskia, kad nemokame skaityti ir vertinti tekstus. Ypac tu, kurie yra spausdinami knygu pavidalu. Todel ir siam naiviam rasineliui tiek daug demesio.
Antra vertus, jeigu jums uztenka keliu simtu egzemplioriu isleistu uz savo lesas - pirmyn, susiraskite nebloga darba, kuris leistu pamoketi leidejams ar vertejams, plius garantuotu siek tiek lsisvalaikio, ir jusu svajones pildysis kas kiekvienus 300-600psl. Galbut tirazas, netgi bus isperkamas kas keleta metu traukiniu ir autobusu stotyse, jeigu bus pakankamai vykes virselio paveiksliukas...
Bet, jeigu norite didesnio tiražo, turite rasyti platesniam ratui, tame tarpe ir tiems, kurie yra skaite kiek daigiau nei komiksus ir harius poterius, tvailaitus ir nevykeliu dienorascius.
Tureciau konkreciu pastebejimu autorei, jeigu ji paklaustu. Bet isties, ka as cia dar galiu patarineti nieko pats neisleides :)

Aurimai, tikrai užtenka 1000 pinigų ?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-21 16:16
iKadz
Na nesusilaikysiu ir as neparases.
Atleiskit, bet daugumos jusu nuomone pasireiskia tik 2 tipais: "tu rasai blogai, nes rasai ne taip kaip as" arba "tu rasai blogai, nes rasai ne apie tai ko noriu as". Jus kas tokie esat? Tautos balsas? Jusu kiekvieno nuomone yra atskiro, vieno zmogaus nuomone. Ir jei nepatinka jums, tai nereiskia jog nepatiks kazkam kitam.
Atsibuskit, juk puslapis skirtas dalintis savo kuryba. Sitas puslapis skirtas megejams (nes profesionalu knygos pardavinejamos knygynuose), tokiems kaip as, jus ar bet kuriam kitam kurie cia talpina tekstus. Taip perskaitet teisingai. Jus esat tokie pat megejai kaip bet kuris kitas, tik nusprendet jog butent jusu nuomone ir jusu skonis yra tas i ka turetumem lygiuotis. Manau pats laikas nusileist ant zemes.
Jei jus laikot save tokiais gerais rasytojais, turetut dziaugtis kiekvienu tekstu, o ne malt ji su s... Bet panasu, kad dauguma jusu tiesiog megaujasi suvartydami autoriu ir jo kurini. Man tokia logika yra nesuprantama. Nes ka daugiausiai galit padaryt, tai nebent patart. Ir tik tuo atveju, jei autorius jos papraso. Visais kitais atvejais pasilaikykit savo kritika sau, nes ji nereikalinga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-21 15:08
Meškiukas
Ai, tiesa, kaip turintis šiokių tokių žinių kaip naudotis bibliografija, užtikau tokį dalyką dėl kurio autorius/autorė turėtų kreiptis bent jau į teismą, nes pvz. visur skelbiama, kad tai 126 puslapių ir  700 egz. leidinys. Matyt bus apsirikę, nes čia gi skelbiama kad bus 600 puslapiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-21 15:01
Meškiukas
Sėdėjau sėdėjau, galvojau galvojau - o kodėl Amerikos leidyklos turėtų spausdinti kažką, kas net gimtąją kalba skamba tragiškai? O kodėl tekstas nu...toks? O kodėl autorius/specialiai pasamdytas uber super duper kritikas ir keturių ordinų kavalierius net komentaro negali be klaidų parašyti? Juk uber super duper kritikas ir keturių ordinų kavalierius turėtų žinoti, kad po taško spaudžiama ta ilga knopkė "space"? Na, bent jau toks, atstovaujantis Amerikos leidybas ir paprastą tūlą lietuvį mužiką tikrai žinotų.
Tai pala, jei mano "apžvalginį/humoristinį" straipsnį skaitė ir dalinosi Seime, nes tiesiog neturėjo daugiau ką veikti posėdžių metu, man irgi dabar šėlioti ir visur skelbtis esant Geriausiu ir daugiausiai pripažinimo sulauksiu "apžvalgininku"? a?
Bent nuotaiką pakėlė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-21 11:45
Aj tebus Simona
Ilgai susilaikiau nuoįsitraukimo į diskusiją, tačiau visgi esu išprovokuota pasakymo- negalima knygos vertinti iš poros pirmų puslapių?!? Taip kaip tuomet atsirinkti ką skaityti? Aklai bedant pirštą į lentyną ar taip pat aklai vadovaujantis kitų nuomonėm? Jei knyga manęs nesudomina pirmaisiais puslapiais, aš jos neperku. Tai nebutinai privalo būti kažkas įspūdingo, tačiau intriga, kūrinio pajutimas, apskritai pirmasis žvilgsnis į knygos pasaulį ir yra tie keli pirmieji jos puslapiai.
O apie leidybą aš patyliu. Tegu nusimanantys šneka.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-21 11:33
Aurimaz
Dar mažas papildymas. Nesakau, kad susimokėti už savo knygos leidybą yra tikrai neigiamas bruožas. Jei rašote gerai, tuomet tai galėtų būti paspartintas kelias į platesnį pripažinimą. Normaliomis sąlygomis leidyklos nėra linkusios aukoti savo pinigus dėl visiškai nežinomo autoriaus. Pirmas leidimas visada yra didžiausia rizika ir autorius šiuo atveju padėtų tiek sau, tiek leidyklai, perimdamas finansinę naštą. Jei knyga pasisektų, leidykla pati tai pastebėtų ir dėl sekančios knygos veikiausiai surizikuotų pati. Jei ne - tuomet autorius bent pajustų, ką reiškia būti atsakingu už savo raštus. Didžiausia klaida padaroma tik tada, kai leidybos siekiama aklai, pervertinus savo potencialą. Būtent taip padarė anksčiau minėtas Domeika, leisdamas "Solemiją". Tiesą sakant, jo klaida buvo dar didesnė - jis gavo išankstinius savo kūrinio įvertinimus ir vis tiek ėmėsi leidybos. O vėliau stebėjosi, kad visi taip priešiškai nusiteikę. Tai čia, manau, yra tokie vienetiniai kraštutiniai atvejai, įrodantys Einšteino teoriją apie begalinį žmonių kvailumą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-21 11:19
Aurimaz
Damastai, čia dar yra dilema, kas ką laiko "šansu". Yra tokia rašančiųjų rūšis, kuriems knygos išleidimas yra VISKAS. Jie patį procesą mato kaip galutinę stotelę ir neužduoda sau nepatogių klausimų, tokių kaip "O kam man to reikia?", "Kas bus po to?", "Ką žmonės pasakys paskaitę?" ir taip toliau. Jiems svarbu yra laikyti rankose atspausdintą savo knygą ir dangstytis ja išdidžiai tariant "jūs žiūrėkit su kuo kalbat! Aš gi knygą išleidau!"
Ir kas baisiausia, taip mąstančių yra netgi tarp labai išsimokslinusių, turinčių daktarų ar profesorių titulus. Viena nežymi leidykla Vilniuje būtent tuo ir užsiėmė - spausdino visokių profesorių mokslinius darbus, kad šie vėliau galėtų didžiuotis savo leidyba. O kad tie darbai vėliau atsidurdavo sandėliuose (jų niekas realiai nepirkdavo), niekam pernelyg nerūpėjo. Žmonės leidykloje netgi juokėsi - profesoriai sukiša į tas savo knygeles vienas nuo kito nuplagijuotas idėjas, pakeičia kelis sakinius - ir jau "turi savo knygą". Garsiai apie tai, žinoma, niekas nekalbėjo. Biznis visgi.

Atsakant į Ievos ir Sporos komentarus - taip, knygą išleisti yra LABAI lengva šiais laikais. Turėkite bent 800-1000 eurų ir kelių šimtų egzempliorių tiražas jums garantuotas. Nesvarbu, ko. Būtent dėl šios priežasties aš asmeniškai nebematau tikslo siekti pačios knygos, kaip aukščiausio pasiekimų taško. Ši pozicija labai lengvai nuperkama. Tikslas dabar yra kitas - kad mane pripažintų geriausios šalies leidyklos ir pačios norėtų išleisti mano knygas. Daug sunkiau pasiekti, bet tuo pačiu nepalyginamai didesnis pasitenkinimas savo darbu.

Galima sakyti, jog tokį mąstymą įtakojo mano vienas giminaitis - jis pats išleido ne vieną knygutę ir nė vienos iš jų neįmanoma skaityti. Laikau vieną savo lentynoje (dovanotą), kad būtų nuolatinis priminimas, kur nuveda pinigai ir begalinis pasitikėjimas savimi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-21 10:05
Damastas
Vokietis augina avis, bet neruko "Dunhill", zalio namo gyventojas megsta arbata, bet nelaiko šunų, melynas namas stovi kaireje nuo balto, jame negyvena danas, bet yra rukoma pypke. Kas augina zuveles?

Stai tokia intriga ir literaturos pobudi man atskleide keletas pirmuju pastraipu. Is ilgametes patirties zinau, kad toliau bus panasiai ir stebuklas neivyks. Bent jau kol neparasysite dar bent 6000psl., nepaskaitysite dar kokiu 60knygu.

Lietuvoje jūs turite taip pat puikių sansu, taip galiu teigti nuo to meto, kai knygyne isvydau anksciau jau minetaja "Solemija".
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-20 22:56
Aurimaz
O kas liečia Ameriką,tai pasidomėkit kiek reikia pastangų,kad knyga susidomėtų agentai toje šalyje,kiek kainuoja vertimas į anglų kalbą.

Ok. Žinau, kad vertimas, ypač profesionalus literatūrinis, yra labai brangus procesas autoriui. Tačiau dėl pastangų užsienio rinkoje - šioje vietoje man kyla natūrali abejonė.
Jei amerikiečių leidykla pati siūlo finansuoti leidybą, tuomet viskas yra labai gerai. Sveikinu autorę. Bet jei tas susidomėjimas paremtas kažkuria tai valiuta iš autorės kišenės, tuomet mano sveikinimai ties šia vieta baigiasi.

Pamąstymui - Amerikos leidyklos, skirtingai nei Lietuvos, turi labai platų pasirinkimą, ką galėtų spausdinti. Ten paprasčiausiai yra labai daug rašančių. Aišku, grafomanijos procentas išlieka universalus - ten tiek pat daug niekam tikusių rašytojų, kiek ir pas mus. Tačiau turint galvoje bendrą gyventojų skaičių, gerai rašančių vis tiek lieka labai daug. Kuo Lietuva, deja, pasigirti negali. Būtent dėl šios priežasties mūsų leidyklos kur kas atsargiau renkasi, ką spausdinti. Ir jeigu jos imasi spausdinti savo lėšomis, dažniausiai būna labai tikros, kad tai atsipirks. Tuo tarpu amerikiečių leidyklos gali sau leisti šiokį tokį lošimą.

Įsivaizduokime, kad esame ta pati amerikietiška leidykla. Aplik mus PILNA gerai rašančių, bet dar daugiau ratais slankioja prastai rašančių. Taigi, mes turime galvos skausmą - kaip atsirinkti grūdus iš pelų. Jei leidyklos administracijoje dirba daugmaž beraščiai idiotai, tuomet ši užduotis tampa išties sudėtinga. Mes galime netyčia užtaikyti ant gerai rašančio autoriaus, tada belieka sudaryti su juo sutartį ir laikytis įsitvėrus it gelbėjimosi rato. Pora bestselerių - ir leidykla gali pasijusti turtinga. Bet tai kaip aklai vištai grūdas. Daug dažnesnis atvejis - kai vargiai besikapstanti leidykla neieško gerai rašančių autorių, o imasi būtent tų trečiarūšių, į kuriuos jokia garsi leidykla nė nepažvelgtų. Biznis šiuo atveju labai paprastas, jį netgi tam tikra forma aprašė Umberto Eco "Fuko Švytuoklėje". Aišku, realybėje leidyklos iki tokio lygio leidžiasi gan retokai.
Štai ateina eilinis grafomanas, atneša leidyklos redaktoriui savo skubiai (vos per porą mėnesių) iškeptą rankraštį. Jis jaučiasi nudirbęs titanišką darbą, skraidžioja padebesiais ir tiki, jog tas rankraštis - būsimo bestselerio ir daugybės baksų jo kišenėje pradžia. Jam reikia, kad kažkokia labai geranoriška leidykla tiesiog tai išleistų, žmonės pultų pirkti... na, jūs suprantate, tiesa?
Leidyklos redaktorius supranta lygiai tą patį. Jis mato dolerio ženklus grafomano akyse ir perskaitęs keletą puslapių ima plačiai šypsotis - "o žinote, tai visai įdomu! Duokite man dvi dienas ir aš visiškai įsitikinsiu, jog tai verta mūsų brangaus laiko!"
Po dviejų dienų minėtas grafomanas gauna laišką su labai ilgu pagyrų sąrašu. Jo kūrinys yra genialus. Tiesiog būsimas bestseleris. Leidykla neabejotinai tokį išleis. Ir penkių tūkstančių egzempliorių tiražas autoriui tekainuos penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Tokią sumą galima pasiskolinti iš banko, jei autorius neturi.
Vargšas grafomanas, gavęs tokį laišką, dažniausiai praleidžia pro akis tą dalį, kur jam teks skolintis. Pagyros ir teigiami atiliepimai laikinai sustabdo tuos smegenų blokus, kurie atsakingi už įtarumą ir loginį mąstymą. Juk jo svajonė, po galais, pildosi! Kas tie penkiasdešimt tūkstančių, jei po filmo pastatymo jis gaus dešimtis milijonų, tiesa?
Taigi, leidykla gauna pinigus, išspausdina tiražą, išsiunčia jį į knygynus ir... sąžiningai pamiršta. Jie jau žino, kad daugiausiai bus nupirkti du ar trys egzemplioriai. Per klaidą. Atlyginimas už darbą jau gautas, knygos savikaina atpirkta autoriaus lėšomis. Dabar belieka sulaukti, kol žmogus atsibus ir ateis klausinėti, o kaip gi sekasi jo bestseleriui?
O jo bestseleriui sekasi nekaip. Sorry, apsirikom. Buvome per daug optimistiškai nusiteikę. Dabar laikmetis ne toks, visų skaitytojų dėmesys nukrypęs į kitas aktualias temas, nei minimos grafomano knygoje. Bet nesijaudinkite. Po tamstos mirties pardavimai turėtų smarkiai šoktelėti. Jūs būtinai tapsite garsus. Mes garantuojame.

Tai toks maždaug kelias kalbant su savo šalies rašytojais. Dabar pamėginkime įsivaiduoti, kad į mūsų duris pasibeldžia užsienio rašytojas, išvertęs savo kūrybą į anglų kalbą. Tarkime, lietuvis.
Kurioje, blet, pasaulio vietoje yra ta Lietuva? Velniai žino... bet ji turėtų būti nykiai maža, jei mes nieko apie ją negirdėjome. Bet ne tai esmė. Štai žmogus nori knygą išsileisti, ką su juo darom?
O ką čia padarysi? Negi jis nežino, kiek savų rašančių negrų mes turime prie kiekvieno kampo? Tiesiog imkite jį už ausų ir tempkite per tą pačią mėsmalę, per kurią mes savus tempiame. Jis veikiausiai bus apakęs, kokią rinką mes galime pasiūlyti jo knygai... Apie ką knyga? O kam įdomu? Tiesiog pasakysime, kad mes apakę nuo jos, kaip visada. Negi jis vėliau skris į Štatus aiškintis, kaip čia pardavimai vyksta? Ha ha...

Beje, mažiau žinomos lietuviškos leidyklos padaro lygiai taip pat. Jei netikite, parašykite laiškutį "Solemijos" autoriui. Jis tai tikrai turi ką papasakoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-20 18:15
Užtemdyta Saulė
čia rašo ne autorius,o plius komentuoti apie knygą perskaičius kelis lapus neįmanoma,nes net supratimo neturit apie ką ta knyga yra. Aš jeigu kiekvieną knygą kritikuočiau perskaičius kelis puslapius,tada kažin kiek knygų būčiau perskaičius. O kas liečia Ameriką,tai pasidomėkit kiek reikia pastangų,kad knyga susidomėtų agentai toje šalyje,kiek kainuoja vertimas į anglų kalbą.Ar jūs galvojat brūkštelėjo bet ką ir tuoj ten visi griebia? Čia labai didelis kelias yra nueitas, kad patekti į Amerikos rinką ir dar gauti atsakymą iš kritikų. Sėkmės visiems kuriant ir rašant ne nuobodžias knygas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-20 09:58
Gestax
Kažkaip keista kai autorius ginčyjasi apie kūrinio kokybę ir pateikia samdomu leidėjų ar kritikų nuomonę kurie už $ gali pasakyt, ką tiktai nori girdėti. O girtis, kad kūrinys ne Lietuvos rinkai irgi įdomiai :) Lietuvoje niekas neleidžia prastų knygų nes jų niekas nepirks. O protingi žmonės supranta, kad pirkt knyga tik dėl popieriaus o ne dėl turinio kažkaip neapsimoka - geriau popierius rulonėliuose
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-19 21:03
Užtemdyta Saulė
Todėl ir nebus leidžiama knyga Lietuvoje,kad skaitytojai neužmigtų.Amerikoje ši knyga atitiko visus fantastikos standartus,buvo itin gerai įvertinta kritikų ir šiuo metu yra redaguojama. Teisingai kritikai pasakė,ši knyga ne Lietuvai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-18 16:41
ieva3003
Tikrai sutikčiau su Aurimu, kad tekstas negyvas. Bandžiau skaityti - taip miegas suėmė. Paėmiau skaityti vienos įmonės taisykles ir prabudau. Bet yra tikrai nemažai mane migdančių tekstų, taigi, į tai galima neatsižvelgti. Kita vertus, kiek liūdna, nes pati istorija verta dėmesio.
killing strangers, faktas apie knygos leidimą, turbūt visiems mums suteikė vilties :) Paskaitydavau Aurimaz ir rankos nusvirdavo, o dabar - ir tu, ir aš galime rašyt po knygą :)
Padrąsinančių žodžių net nesinori sakyt - jei autorė parašė 600 psl., tai nemanau, kad pritrūks ryžto, o jeigu ką - tai viską pataisys amerikietiškas požiūris "jes, ju kan".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 27]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą