Rašyk
Eilės (73924)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10422)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







SAULĖS UŽTEMIMAS
                              Kodas “ ŽEMĖ”.
                                    1 dalis
                                                      Jurgita Šimkuvienė



   

  Saulė – šilumos, meilės, gyvybės simbolis. Visos žemės egzistencijos MOTINA. Galingiausias ginklas prieš šaltį, atrodytų nenugalima...





































  PROLOGAS



    3009 metai.
    Prabėgus savaitei po prezidento rinkimų Amerikoje, kai per visas pasaulio žinias pasirodė grasinimai: – Aš jums atkeršysiu, Žemė sužinos ką aš galiu. – žmonės pajuto tylią baimę, nematomą grėsmę išdavikui iš Mėnulio, kuriuo ilgus metus pasitikėjo, gerbė jį ir mylėjo. Kuris atvykdamas į Žemę atnešė šiam pasauliui daug naujovių bei pasikeitimų.
  Dabar, visų šalių kariuomenė ruošėsi nematomam užpuolimui. Karinės oro pajėgos sklandė po dangų lyg ko ieškodamos. Ir ta tyla, kuri nieko gero nereiškė, visus baugino dar labiau nei išsakyti grasinimai žiniose.
    Įtemptas laukimas davė vaisių. Praėjus dar kelioms dienoms, vidurį karštos vasaros, staiga pradėjus gausiai snigti ir atšalus orui, pasaulis išgirdo baisų pranešimą!
    DĖMESIO — YRA UŽTEMDYTA SAULĖ! SKUBIAI VISUS PRAŠOME PERSIKELTI Į ŽEMĖS GELMIŲ MIESTUS IR KALNŲ BUNKERIUS!
    Išgirdę šį pranešimą žmonės bėgo, pasijutę taip, lyg Žemėje apsigyveno košmaras, įsiskverbęs į kiekvieno namus, jų sielą, mintis ir širdį. Tokia pat nesuvokiama baimė sklandė visur lyg koks šešėlis, pasiekdamas kiekviena lopinėlį Žemės, draskydamas šį pasaulį į nežinią. Siaubinga panika matėsi visur. Ji tykojo kiekvieną gyvybę Žemėje ir nuo jos nebuvo įmanoma pasislėpti. O visų atmintį išlikę išdaviko žodžiai dabar skambėjo kaip koks mirties nuosprendis žmonių pasauliui.
    Ir štai, šių žodžių pasekmė matėsi visur. Žmonės verkė, klykė, kaukė sirenos lyg prieš karą. Šaltas ir atšiaurus vėjas su ledine pūga siautėjo visur, atrodė, kad pūga kaip šnipė ieško visų pasaulio žmonių kiekviename plyšyje, kiekviename skersgatvyje, lyg norėdama nubausti.  CHAOSAS…
    Akimirksniu viso pasaulio tautos susijungė ir neliko skirtingų rasių, skirtingų tikėjimų, priešiškumo, liko tik viena malda, jungianti žmonių širdis, malda, kuri meldė stebuklo...


    Prie palmių miškelio, įsikūrusiuose kapinėse slėpėsi žmogus, turbūt, taip pat nuo netikėtai atsiradusios kosminės žiemos, bet jis šiuo momentu galvojo ne apie tragediją, užgriuvusią pasaulį. Jis apžiūrinėjo  patalpą kalne, kapavietę, kurioje gulėjo ateivio kūnas, kai staiga jis krūptelėjo, pamatęs keistą vaizdą. Jo nustebęs veidas spoksojo į daiktą šalia kapo, kuris kažkodėl tai judėjo, kalbėjo ir reiškė jausmus. Ten esantis žmogus tyliai pratarė:
    – Gal man jau ne visi namie? Nesu matęs, kad šis daiktas judėtų. Juk jis tik kalba ir atlieka daug kitų funkcijų? Bet kaip jis gali judėti? Kas čia atsitiko? Nejaugi jį veikia kosminė žiema?
    Tada atsargiai lyg koks vagis, prisėlino prie jo.
    – Nuo tų prakeiktųjų pasirodymo Žemėje vyksta kažkas nepaaiškinamo, –  burbtelėjo pats sau. – Nejaugi Dievas nusisuko nuo žmonių? Kaip galėjo įvykti tokia baisi nelaimė? Šaltoka, reikia slėptis.
    Žmogus, pagriebęs vaikščiojantį daiktą, įsikišo jį į kišenę ir tyliai išėjo iš kapinių ir palmių miško. Vaizdas, kurį pamatė atrodė panašus į siaubo filmą. Gražiojo miesto Madrido neliko. Dabar tik griuvėsiai ir esantis chaosas šeimininkavo mieste.
    Sėdęs į savo automobilį, jis ištarė:
    – Kodėl Žemę užgriuvo ši nelaimė? Kur jos kaltė? Kas slypi už šios katastrofos? Kažkas čia viskam diriguoja? – tai taręs, jis nurūko nežinia kur…
      Jis buvo teisus. Šis Saulės Užtemimas turėjo dirigentą. Tai atsitiko pries tūkstančius metų…
 






































  1 SKYRIUS — ENIGMOS TVIRTOVĖ                 


   
  Enigma stovėjo ant didžiausio kalno viršūnės. Šis kalnas, aukščiausias iš visų šios planetos kalnų, buvo jos tvirtovė. Tai jos sostas, ant kurio niekas negalėjo užlipti ar patekti. Ji žvelgė į visus esančius apačioje su didinga ir pikta veido išraiška. Jos ūgis, kuris siekė apie du metrus su trupučiu, leido visiems ją puikiai matyti. Enigmos plaukai ryškios aukso spalvos krito jai ant pečių ir išryškino jos piktą veido išraišką. Atrodė, kad nuo jos plaukų sklinda liepsna. Jos akys buvo išlenktos kaip jauno mėnulio formos,  o akių kampai susiliejo su nosimi. Labai plonos lūpos ir kumpa nosis darė ją panašią į keistą padarą, tobulą raganą. Enigma vilkėjo labai plona ilga suknele, aukso spalvos kaip ir jos plaukai, kuri grakščiai išryškino jos tobulas kūno linijas ir kaip valdovei pridera, ji buvo apsisiautusi juodą apsiaustą, kuris visas žėrėjo nuo neapsakomai daug ryškių deimantų ir dabar plaikstėsi ant kalno nuo labai atšiauraus vėjo. Ji atrodė kaip liepsnojanti  pabaisa, kuri rodos tuoj visus puls. Ji nebuvo panaši į jokią kitą šios planetos moterį ir tai buvo labai didelė paslaptis, nes visi  jos gyventojai atrodė gražūs.
  Visi šioje planetoje girdėjo kalbas, kad kažkada apie ją šnekėjo kaip apie didingą ir gražią bei paslaptingą būtybę, kuri visiems skleidė šilumą ir gėrį, bet dabar tai buvo baisi ir pikta  moteris, kurios veidą puošė skausmas, neapykanta ir kovos randai. Niekas nežinojo, kodėl jos grožis šitaip klaikiai pasikeitė. Šalia jos stovėjo kokių 12 metų, labai į ją panašus, taip pat aukšto ūgio berniukas, kuris vis pakeldavo galvą į ją lyg norėdamas ko paklausti, bet tik ji mesdavo akį į savo sūnų, berniukas tuoj pat nuleisdavo galvą. Niekas nežinojo, kada ji pagimdė sūnų ir kas jo tėvas. Visi šios planetos gyventojai bijojo net šnabždėtis apie ją supančias paslaptis.
  Enigma pasižiūrėjo į savo sūnų ir prisiminė jo tėvą – baisų ir šlykštų padarą, vardu Magdiras, piratų žvaigždyno vadą ir valdovą, kurį ji pati nužudė, atimdama visą jo turtą ir tautą. Piratai, sužinoję, kad jų vadas mirė, Enigmos klausė ir visiškai ja pasitikėjo. Ji manė, kad sūnus niekada nesužinos apie savo tėvą, nes jai atrodė, kad niekas išskyrus ją nežino vaiko gimimo paslapties. Ji buvo rami, nes jos planetoje niekas ir negalėjo atskleisti tokios paslapties, nes labai jos bijojo. Berniukas taip pat žinojo, kad klausimai apie jo kilmę yra šventas Tabu. Ji švelniai apkabino sūnų ir tarė:
  – Žiūrėk, sūnau. Kai tu užaugsi, čia bus tavo valdos.
  – O kodėl jie visi susirinko?
  – Mes ruošiamės karui.
  Berniukas dabar įdėmiai pasižiūrėjo į savo motiną ir paklausė:
  – Ar aš galėsiu dalyvauti?
  – Tu mano didžiausias ginklas pasiekti tikslui. Šiame kare tu nedalyvausi. Tau turiu kitų planų. Už vieno lygio tau sueis 13 metų ir tada tu jau būsi pasiruošęs.
  – Mama, o kam būsiu pasiruošęs? – jau drąsiau ir garsiau paklausė berniukas.
  – Pamatysi. Tu mano kūnas ir kraujas. Tu būsi galingas karys ir Valdovas.
  Nieko nesupratęs, jis vėl nuleido galvą ir susiraukė. Matydama tokią sūnaus veido išraišką, Enigma kraupiai nusijuokė. Arčiausiai prie kalno stovėję jos gentainiai net krūptelėjo. Bet berniukas nerodė jokių emocijų į tokį šiurpų mamos juoką, kadangi tai jam buvo įprasta. Ji be galo mylėjo savo sūnų ir leido jam krėsti visokias šunybes.
  Daugelis kitų planetų nežinojo, kad Enigmos planeta visatoje buvo pati didžiausia ir baisiausia.  Net visatos Valdovai to neįtarė, manydami, kad ji kukliai gyvena kokioje nors jų kitoje planetoje, susikūrusi savo  gyvenimą.
  Enigma šią planetą pavadino EMO vardu. Planeta, kuri galėjo judėti po kosmosą. Ji buvo juodos spalvos ir atrodė kaip juodas kamuolys su spygliais. Pačioje planetoje spygliai kyšojo vandenyje lyg kokios ietys. Niekas nedrįso lipti į vandenį, nes visi žinojo, kad tie kyšantys siaubūnai juda ir gali persmeigti. Šią planetą supo daug ežerų, upių, jūrų ir tai buvo vienintelis gražus vaizdas, nors ir su spygliais. Visų upių, ežerų bei jūrų vanduo blizgėjo, lyg būtų išklota deimantais ir niekas negalėjo suprasti kokios spalvos yra vanduo ir kokie akmenys blizga, kad vanduo visas žėri. Oras buvo labai šaltas, bet niekur nesnigo, nes čia niekada nebuvo debesų. Visi manė, kad Valdovė Enigma, pagal savo nuotaiką reguliuodavo orus. Jeigu ji būdavo pikta, tai planetą gaubdavo šaltis ir rūkas, o retkarčiais, kai jos nuotaika būdavo geresnė oras atšildavo, bet šios planetos niekados nešildė saulė, nes ji buvo labai toli nuo kitų saulės sistemų, esančių kosmose. Kadangi Enigma beveik visada būdavo pikta, tai oras visada būdavo šaltas. Ir dabar, kai ji ruošėsi kalbai, oras buvo ledinis.
  – Noriu visiems pranešti, kad šiame kare dalyvaus visi Emai ir Em.
  Emai reiškė vyrišką lytį, o Em moterišką. Emų amžiaus nuspėti nebuvo galima, nes jie turėjo galią senatvėje vėl atjaunėti. Šią gentį kitos planetos, kurios žinojo apie EMĄ, vadino ilgalygiais, kuriuos mirtis aplenkia. Juos galėjo sunaikinti tik nelaisvė, vanduo ar ugnis. Enigma žinojo, kad jos planeta, nors ir atrodė grėsmingai, nebuvo karinga. Jos gyventojai nemokėjo kautis. Visus karus Enigma laimėdavo ne jėga, o gudrumu. Ji užpuldavo staiga, nepastebimai. Ji niekada neėmė į nelaisvę kitų planetų gyventojų, tik pasisavindavo pačios planetos nuosavybę ir sunaikindavo vadus. Planetos nesipriešindavo Emo planetai tik dėl to, kad Enigma, užgrobdama jas, iškarto sujungdavo jas su savo planeta, lyg priklijuodama jas klijais. Bet kokiai planetai sukibus su Emo nebebūdavo jokių šansų atsikabinti. Akimirksniu juodoji monstrė pasiglemždavo kitų planetų grožį, šilumą, viską užjuodindama ir kas tik buvo užauginta žūdavo. Belaisviai neturėdavo išeities, tik paklusti.
  Bet Enigma žinojo, kad yra viena būtybė visatoje, Valdovas, kuris galėtų iš jos atimti viską, valdžią, planetą, galias. Prisiminus jį, Enigma nuliūdo ir atsiduso. Meilė jam ir kerštas padarė ją baisią, kovingą ir kerštingą. Ji jam niekada neatleido ir neatleis už tai, kad jis pasirinko kitą, o ne ją.
  Berniukas vėl į ją pažiūrėjo ir ji tai pastebėjo. Susikaupusi ji sušuko:
  – Emai, ruoškitės. Mes plaukiame į Raudonosios planetos pusę. Užimsim viską, kas paklius po ranka. Šį kartą jums leidžiu visus užgrobtuosiu nugalabyti, nes man nereikia svetimų, tik jų planetų.
  Visi susirinkusieji nustėro ir murmėjo. Niekas nesistebėjo, kad ji priešiškai nusistačiusi. Gyventojai nustebę žvelgė dabar į ją, nesuprasdami kodėl bus puolama Raudonoji planeta. Visi žinojo, kad šios planetos neįmanoma užpulti. Berniukas išsigandęs tarė:
  – Mama, bet jos neįmanoma užpulti, nei prijungti, juk tai visatos Valdovo planeta.
  – Mes pabandysime sūnau. Juk niekas nežino, kad ji neįveikiama. Kas ją bandė užpulti? Niekas. Paistalai.
  – Bet, mama?
  – Visiems įsakau užimti savo pozicijas prie vandens. Kai tik priplauksime prie Raudonosios planetos, jūs išjudinsite vandenyje esančius spyglius.
  – Mama, ar tie spygliai juda?
  – Ne, sūnau, jie nejuda, jie šauna. Tai planetos klijai. Jie suklijuoja kitas planetas ir išsiurbia visas kitų planetų spalvas, užjuodindami užgrobtą teritoriją, tada į visus vandenis paleidžia savo sėklas, iš kurių užauga nauji spygliai. Pašalinti jų iš vandens neįmanoma.
  – Bet, mama, tu juk pašalinai iš mūsų upelio juos, kodėl tada aš galiu jame laisvai plaukioti?
  – Taip, sūnau, pašalinau. Tik aš žinau kaip tą padaryti.
  Pamačiusi, kad jos gyventojai tuoj pat puolė vykdyti jos įsakymo ir būreliais nurūko link vandens telkinių, ji staigiai apsisuko ant kulnų ir čiupusi vaiką už rankos, pasisuko siauru vos matomu keliuku. Enigma tvirtai laikė vaiko ranką ir vedėsi jį žemyn. Šis keliukas nebuvo niekam prieinamas, nes jis vedė iš  kalno vidaus, kurio viduryje buvo jos namai. Aplinkui visur augo tamsūs kaip smala milžiniški medžiai juodais lapais. Jų dydis buvo toks, kad nesimatė viršūnių. Medžiai dangoraižio dydžio, kurie savo storomis šakomis buvo susiraizgę taip, kad tarpai tarp jų atrodė panašūs į šakotus tunelius. Jie stovėjo eilėmis, atrodė kaip dideli ir juodai vilkintys kareiviai. Daug vingiuotų keliukų vedė prie šio miško, bet berniukas, žaisdamas už kalno tvirtovės ribų ar viduje, visą laiką vengė šių takų ir neišsukdavo iš pagrindinio keliuko į kitus. Buvo kalbama, kad kiti keliai veda į pražūtį. Jis timtelėjo motiną už rankos.
  – Mama, o kas būtų, jeigu mes pasuktume šiuo keliu? – ir jis parodė į vinguriuojantį keliuką kairėje.
  – Tu nori pamatyti kas ten yra? Eime.
  Ji tuoj pat pasuko keliuku kairėn. Kuo artyn ėjo prie medžių, iš kurių šakų buvo susiraizgę tuneliai, tuo labiau berniukui daužėsi širdis. Praskleidusi vieną šaką, ji įėjo į tunelį ir dar už poros metrų duris. Už medžių nebūtum nė pagalvojęs, kad viduje yra kažkokios durys. Ji pabeldė du kartus ir jos tyliai atsidarė. Durų plotis buvo apie penkis metrus, bet jos kaip pūkelis prasivėrė, nesukeldamos jokio triukšmo. Enigma įėjo ir pasakė:
  – Niekados nesuk skirtingais keliais, sūnau, kol šie medžiai dar tau nepaklūsta. Jie žino tik mane, bet kai tik tau sukaks 13 metų, jie pažins ir tave. Tai medžiai, kurie atgaivina gyvybę ir jėgas. Ir žinok, sūnau, kad tik kraštutiniu atveju gali nuskinti šakelę, jeigu tau tikrai mirtis į veidą alsuotų, tik tada.
  – O kas tada bus, mama? Kai nuskinsiu?
  – Į šį klausimą niekas negali atsakyti, nes tik medis sprendžia tavo likimą, kai nuskini jo šakelę.
  Ir vėl berniukas liko nieko nesupratęs. Eidami toliau, jie priėjo medinius laiptus. Užlipę į viršų, jie priėjo kitas duris. Enigma atsistojo prie kažkokios dėžės ir, pridėjusi prie jos vieną savo sruogą, tarė:
  – Enigma.
  Durys pasislinko ir jie įėjo į didelį kambarį. Berniukas net nustėro pamatęs, kad tai puošniai įrengtas kambarys, už kurio durų yra baisūs medžių juodi tuneliai. Jo akys pasisuko ir jis pamatė prie stalo sėdintį labai gražios išvaizdos vyrą, kuris kažką rašė net nekreipdamas dėmesio į įėjusiuos. Visur stovėjo kažkokios įjungtos dėžės, per kurias bėgo eilutės. Prikabinėti visokie vamzdeliai ir kolbos darė vaizdą, kad tai buvo laboratorija. Laboratorijoje matėsi dar kelios durys. Enigma pažvelgė į sūnų ir nusišypsojo, ką darydavo labai retai.
  – Susipažink, Čiavarai, tai mano sūnus Karifanas.
  Vyras juodais plaukais ir neapsakomo grožio veido, lyg Apolonas, atsisuko į jį ir taip pat nusišypsojo, atskleisdamas pilną burną nepaprastai baltų dantų.
  – Sveikas, mano mielas drauge. Man malonu pagaliau su tavimi susipažinti.
  Berniukas atsisuko į motiną .
  – Kas jis toks? Iš kur jis čia atsirado? Aš niekuomet nemačiau jo čia.
  – Taip, Karifanai, tai mano geriausias draugas ir geriausias visos visatos mokslininkas, kurį aš sutikau, kai bandžiau užgrobti Viralio planetą. Jis ir yra tas, kuris man padeda pakeisti oro temperatūrą mūsų planetoje. Visi gyventojai mano, kad mano nuotaika keičia orus, bet tai ne tiesa, sūnau. Tai tik šito mokslininko išradingumas. Jis gražus ar ne?
  – Taip, net labai. Sakyk, Čiavarai, ar tavo planetoje visi tokie gražūs ir protingi?
  Čiavaras primerkė akis ir staigiai jas nusuko į Enigmos pusę. Pagavusi jo žvilgsnį, ji tarė:
  – Ne, sūnau, tik jis. Iš jo gentainių nieko nėra likę tik jis. Užpuolusi keista liga pakirto Viralio planetą mums dar nespėjus jos užgrobti, tik jų keli buvo likę, jis ir jo draugas.
  – O tai kur tas kitas? – tuoj pat paklausė berniukas.
  – Jis su manim gyvena dabar čia, tik jis ne toks gražus.
  Enigma melavo, tik apie Viralio planetą pasakė dalį teisybės. Ši planeta ištikrųjų buvo pakirsta kažkokio kosmoso viruso. Užėmusi planetą, ji rado ten vaikščiojantį Čiavarą ir jo draugą, kuriuos jau senai pažinojo.
  Čiavaras sušvilpė ir į kabinetą iš kažkur išdygo dar vienas keistas padaras. Jis buvo normalaus ūgio, mažesnis už Karifaną, plika galva, su keliais sidabro spalvos plaukeliais ant pakaušio. Mažų apvalių akių, maža nosim ir storom lūpom. Jis ne tik, kad buvo neišvaizdus, bet juokingas.
  – Susipažink, mano patikėtinis ir geriausias draugas, Larufas. – pasakė Čiavaras.
  – Malonu. – trumpai atsakė berniukas.
  – Na, ką gi, matau susipažinote, o dabar mums laikas eiti, ruoštis užpuolimui. – tarė Enigma. – Čiavarai, apgaubk planetą juodu rūku, niekas negali pamatyti mūsų priartėjimo prie Raudonosios planetos.
  – Vis tik apsisprendei, Enigma? Juk tai labai didelė rizika.
  – O aš surizikuosiu. Bet, jeigu nepavyks, tu juk žinai ką mes darysim. Kito kelio nėra, Čiavarai. Mes jiems atkeršysim. Tiesa ar žinai, kad Randokui gimė sūnus?
  Čiavaro veidas staiga pasikeitė. Iš gražaus veido liko persikreipęs ir žiaurus žvilgsnis.
  – Čiavarai, tu juk žinai, kad vaiko gimimas reiškia, jog visata pasipildė nauja planeta. Jų planeta.
  – Taip, Enigma, žinau. Mes jiems atkeršysim.
  Karifanas klausėsi įsitempęs ir nedrąsiai tarstelėjo:
  – Mama, kam jūs norite atkeršyti, Valdovams?
  – Taip, sūnau. Ir tu būsi to keršto dalis.
  Ji vėl nusijuokė tuo kraupiu juoku ir pastūmusi savo sūnų į priekį išėjo iš laboratorijos.
  – Mama, o kodėl čia tiek durų ir kodėl mes negrįžtame tuo pačiu keliu, kuriuo atėjome?
  – Sūnau, visi tuneliai ir visos durys, šioje planetoje, veda į mūsų namus, į mūsų tvirtovę. Nežinant kur eini, gali pakliūti į labai rimtą bėdą. Daug gyventojų ir svetimų bandė pas mane patekti, bet iki mano durų taip ir nepriėjo. Reikia labai daug kodų įminti, norint mus užpulti. Tau dar nesakiau, bet ši planeta kažkada buvo Randoko kalėjimas, kol jos neužgrobiau ir su ja nepabėgau. Žinok, sūnau, kad įėjus pro vienas duris, atgal grįžti nebegalėsi. Turi eiti pirmyn iki kitų durų, kitaip žūsi.
  – O Randokas, tai tas apie kurį visi šnibžda?
  – Taip, sūnau. Jis visos visatos Valdovas, visų planetų sergėtojas. Naujų planetų kūrėjas. Jis didžiausią galią turinti būtybė kosmose, bet ne Dievas, nes jis mirtingas kaip ir mes.
  – Bet, mama, kodėl tu iš jo paėmei planetą – kalėjimą? Ir, kodėl jis neatvyko čia atsiimti jos iš tavęs?
  – Tai labai skaudi tema, sūnau. Tai atlygis už suteiktą skausmą. Aš iš jo neėmiau šios planetos, aš ją paprasčiausiai pasisavinau, kai jis mane išdavė. Mes esame labai toli nuo kitų Valdovo planetų ir jie nežino, kur mūsų ieškoti. Juk mūsų planeta judanti. Aš pastoviai keičiu kryptį, manęs neįmanoma susekti. Ir, beje, Karifanai, iki šiol Randokas nežino, kad būtent aš grobiu kitas jo planetas. Jis mąno, kad tai Magdirų darbas.
  – O kas tie Magdirai?
  – Tai tikrieji kosmoso piratai, kartais atvyksta pas mane paimti kokių nors moterų iš mūsų planetos. Jie baisūs padarai ir labai retai atvyksta į šią pusę, nes bijo susidurti su Randoko kariais, bet mes esame geri draugai ir būtent jie man leidžia pranešti Randokui, kad tai jų darbas, kai prapuola kuri nors planeta. Nes jeigu Randokas čia atvyktų ir pamatytų kokio dabar dydžio yra Emas, jis vienu mostu mumis sužlugdytu. Juk Emas buvo labai maža planeta, kurio teritorijoje tilpo vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų, o dabar su visom planetom yra 45 milijardai. Ši planeta buvo Randoko kalėjimas, kurią aš pasisavinau iš jo. Jeigu pavyks užgrobti Raudonąją ir sujungti ją su mūsiške, mes galėsime priplaukti prie saulės sistemos ir užgrobti Mėnulį, o tada būtų galas Valdovų šeimai. Mėnulis yra jų akys ir ausys. Jie ten gyvena ir stebi viską, išskyrus mane, nes mūsų planeta juoda kaip kosmosas, jos nesimato. Mūsų planetoje nėra spalvų.
  – O kodėl Raudonoji planeta taip vadinasi, ji ką raudonos spalvos?
  – Taip, ji raudona, kitaip dar vadinama Marsu. Juk tu žinai visas spalvas, tai įsivaizduok raudona kaip įkaitinta geležis planeta, kurią dengia rausvas ir purus smėlis.
  – O kodėl tu su Čiavaru norite jiems atkeršyti? – vėl tą patį klausimą uždavė berniukas.
  – Todėl, kad mes abu esam palikti.
  – Nesupratau?
  – Tu daug ko nesupranti, bet ateis laikas ir tau viską paaiškins, kodėl mes taip darome.
  Jie tyliai keliavo ilgu koridoriumi, kuris turėjo labai menką apšvietimą, bet Enigma jame jautėsi lyg žuvis vandenyje. Tuo tarpu jos sūnus visą tą laiką, kol jie ėjo ir kalbėjosi, buvo įbedęs nosį į grindis, kad kur nors neužkliūtų ir neapvirstų. Taip besišnekučiuodami jie priėjo dar vienas duris. Enigma išsitraukė peilį ir dūrė į duris, kurios, nuo smūgio pradėjo leistis į žemę. Jie ir vėl atsidūrė prie, atrodė, tų pačių medinių laiptų ir kai užlipo jais, priėjo didelę duobę, iš kurios dugno spjaudėsi ugnikalnio lava. Jie priėjo arčiau duobės ir atsistojo ant apvalaus rato. Karštis buvo toks didelis, kad Karifanui pasidarė silpna. Šalia rato buvo strypas, kurį atlenkus, jis pradėjo suktis ir berniukas pamatė, kad jie atsisuko į kitą pusę, o lava su baisia duobe liko už nugaros. Karštis svaigino ir temdė berniuko sąmonę, tad jis nepastebėjo kaip ratas atsisuko prie tiltelio. Greitu žingsniu jie perėjo tiltelį, kuris buvo gana ilgas ir abu priėjo vėl prie tų pačių medžių, šakotais tuneliais. Kai Enigma vėl pravėrė šaką, berniukas pamatė jam pažįstamas duris, už kurių buvo jų namai. Jis suprato vieną baisų dalyką, kad visi susiraizgę medžių tuneliai, kur ką tik lankėsi yra spąstai.
  – Mama, ar galėsiu dar kartą aplankyti Čiavarą? Man jis labai patiko.
  – Taip, aišku, būtinai. Jam tavęs reikės. Nuo šiol tu pradėsi visko mokytis iš jo. Ir dar, Karifanai, stebėk visus jo darbus, tik stebėk paslapčia, kad jis neatkreiptų dėmesio, jog tau įdomu.
  – Kodėl, mama?
  – Jis save laiko visatos mokslo genijumi ir nemėgsta kam nors rodyti savo išradimus. Be to, jis dažnai ką nors veikia paslapčia. Aš neliepiu tau sekti jį, bet vienu akies krašteliu stebėk jį. Jeigu jis tavęs paklaus ar tau įdomu vienas ar kitas jo išradimas, sakyk, kad tau rūpi tik rezultatas supratai, Karifanai?
  – Taip, mama. O tas kitas jo draugas? Ar jis taip pat mokslo genijus?
  – Ne, Larufas yra pats didžiausias bailys, kokį tik esu mačiusi visatoje, bet jis taip pat yra Čiavaro akys ir ausys. Geriau neprasidėk su juo.
  – Supratau, mamyte. – tarė paklusniai berniukas.
    Enigma nusimetė apsiaustą ir atidarė duris, palikdama sūnų koridoriuje. Karifanas pakėlė jos apsiaustą ir įėjo į vidų, į savo namus.

2016-08-08 20:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-06 17:12
Aurimaz
Kai neturi apie ką rašyti, imiesi miskitos, religijos ir pasaulio pabaigos... Panašu, jog ši taisyklė vis dar tebegalioja.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 13:11
Sportbatis
Jeigu čia turėjo būt mindfuck, tai tebūnie. Jei ne, tai aš čia nieko nesupratau. Į tarpplanetinį konfliktą plaukiam vandeniu?
Viską sužinosit kai ateis kažkoks mistinis laikas? WTF? Ir tai dar išleista knygoje?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-10-02 01:43
innuendo
Kodėl skelbiama pataisyta jau išleistos knygos versija?
Ar nesikerta su autorinėmis teisėmis ir pan.? (klausiu iš smalsumo)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-11 23:15
Užtemdyta Saulė
čia perdaryta ta pati knyga
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-10 08:54
pikta kaip širšė
čia šita knyga http://www.patogupirkti.lt/Jurgita-Simkuviene-knygos/?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą