Jūra ošia

Buvo laikas, kai gyvenom ant stogų, ir nusileidus saulei galėjom pamatyt daug žiburių. Tai buvom mes, ne jonvabaliai, ne, tai buvo mūsų smilkstančios cigaretės, mūsų juokas, mūsų jaunystė, mūsų pilnos taurės vyno…

Vienas senis man tada sakė, kad tai ilgai nesitęs. Netikėjau ir siunčiau jį velniop. Niekada neaplankė manęs nerimas, tiesiog vakarais žvelgdavau į saulę, kaip ją rydavo vanduo, vienas, išskėtęs rankas, paliestas paskutinio spindulio tvyksnio. Užsimerkdavau ir iš visų jėgų surėkdavau:

- Tai mano pasaulis ir aš - dievas!

Atsimerkus prieš mane būdavo tik jūra ir žuvėdros, kurios kvykdamos skrosdavo dangų.

Tada nuslinkdavau, lyg šešėlis paslapčių, į visai šalia esančią žvejų smuklę, kurioje būriuodavosi jaunieji jūros vilkai, bent taip juos tada vadino. Viskas liejosi: alus, merginos, cigarečių dūmai, draugai. Galvojom, kad sergėjam saulę, laukėm ar ji tikrai pakils.

Visada mėgau tylą, geriausias žodis buvo šypsena ir meilus žvilgsnis. Ir džiaugiausi, kad ji niekada nelindo į mano mintis, nekvotė, kaip kitos mergšės. Ji tiesiog sėdėdavo man ant kelių, gerdavo mano alų ir juokdavosi. O aš glostydavau jos blauzdas, rūkiau ir gėriau kartu su ja.

Likus dviese, jos plaukai įsipindavo man tarp pirštų ir slysdavo žemyn, liesdavau jos liemenį, skverbiausi ir pirštų galais vedžiojau pasaulio žemėlapį jai ant nugaros ir galvojau, kad tai mūsų rojus. Dažnai ji atsigulusi šalia manęs alsuodavo giliai ir ramiai. Mums tikrai nereikėjo žodžių, mes šnekėjomės kūnais.

Rugpjūčio 9 dieną gavau laišką, kuriame raudonavo antspaudas: patvirtinta. Nežinau, bet smingantis į žemę grafinas ir byrantis į mažus deimančiukus, man atrodė juokingai, kvatojausi, kaip beprotis, o ji sėdėjo ant lovos krašto ir rodės, kad tuoj pratrūks, kaip pirmas pavasario lietus su griaustiniu ir žaibais. Dar spėjau pajusti jos juodų plaukų gaivą, kai ji priėjo prie manęs, skėlė antausį ir pasibjaurėdama sušnypštė:

- Palik, palik čia mane vieną ir negrįžk! Ir nešdinkis į tą jūrą, patirk tuos jūreiviško gyvenimo malonumus!!!

Trenkė durimis ir išėjo, ką ten išėjo, išlėkė. O mano veide ir toliau žaidė šypsena, nors kvatotis nebenorėjau. Nemanau, kad esu sentimentalus, tik žinau, kad taip būna, kai išvaikai tylą. Tada kyla konfliktai, kurių nugesinti nenori, nesugebi ar nepajėgi. Ir neketinau aš nieko keisti. Gal senis buvo teisus, gal tikrai tai ilgai nesitęsia? Bet buvau tikras, kad manęs laukia kažkas daugiau. Aš tiesiog žinojau, ko noriu. Jūra - mano namai, ji mano tyli, suokalbinga ir ištikima žmona ir pasistengsiu jos nerūstinti, nes kai ji pikta - skandina be gailesčio.

***

Ir štai aš denyje, ten, kur visuomet norėjau būti. Jūreivio uniforma, apgulusi kaulėtą mano kūną, čaižiai trinasi į ir taip jau ne visai sveiką kūną, atrodo bus ankštoka. Stoviu pečius atstatęs, kvepiu šaltą gaivų orą, aplink skamba kapitono šūksniai, draugų ir naujų vyrų balsai.

Krante dar matau gana ryškiai moterų siluetus. Jos stovi ir šnekučiuojasi, taip ramiai ir vangiai, o mano viduje kažkas rėkte rėkia, kad ne taip viskas turi būti. Čia motinos, draugužės, žmonos. Bet nei viena nėra mano ir nei viena nežiūri į jūrą. Visos juodos, niūrios, lyg pačios netikėtų laiminga pabaiga. O kažkada, kai mes gimėm, joms tai buvo šventė, o dabar belikusi tik juoda spalva, lyg nuo to lengviau mums būtų.

Iš lėto vis dar smilko rankose cigaretė, aš pykau ir kumštį trankiau į denio turėklą, jaučiau skausmą, mačiau, kaip kraujas sunkiasi iš mano krumplių, norėjau rėkti, bliauti, kaip veršis nutrūkęs nuo grandinės, taip iš visų jėgų, kad visos tos pajuodėlės sukristų į vandenį ir plūduriuotų su savo gedulingom drapanom. Pykau ant visų tų moterų, nes tarp tų juodų silutetų nebuvo jos… Jos garbanotų juodų plaukų, mėlynų akių ir to tylaus ir jausmingo tylėjimo šalia. Ir tada pagalvojau: šaunu, Arėjau, šaunu, keliauji į mirtį vienas…