Psichoterapeuto užrašai (III)

III.

Kartais Ji imdavo pasakoti savo sapnus. Jaučiau, kad Ji tai daro tarsi iš nevilties, kad nepavyksta rasti rakto realybėje, tikėjosi iššifruoti siaubingai sujauktus vaizdinius.
– Gaila, dažnai taip sunku tiksliai perpasakoti sapną – juk jų metu viskas taip realu, ryšku, tarsi gyvenčiau tame, bet nubundant, užgesdama pasąmonė visa tai nusineša gilyn, bet tik tam, kad kitą naktį tai grąžintų su dviguba jėga ir kad priverstų mane ištverti dar daugiau, nors praėjusią naktį jau maniau, kad daugiau neįmanoma... – Jos balsas skambėjo beviltiškai, tarsi nuvargusio, nukankinto žmogaus. Tačiau akyse žybtelėjo ryžtas, rankose traštelėjo žiebtuvėlis ir supratau – Ji pasakos toliau.
– Kartą sapnavau, kad atgavau sąmonę nedidukėje saloje, kurioje, tarsi beprotiškai pasišvaisčius benzininiu pjūklu išguldyti rąstai, tysojo kraupiai išdarkyti kūnai. Neatsiminiau nieko, man užteko jausti, kad pati vis dar tebestoviu. Gyva! Tiesa, stovėjau ne savarankiškai. Mane laikė su kito negyvėlio kūnu jungiantis plieninės vielos gabalas, rėmėmės vienas į kitą. Stebėjau kaip jis šlykščiai apsiveldamas kruvinomis gleivėmis po truputį išslysta iš viena didele žaizda virtusios jo krūtinės ir mes abu, jau nieko nebelaikomi, žnektelėjom žemėn. Išsilaisvinus, maloniai nustebino pajautimas, kad galiu pajudėti. Ne stotis, eiti, bėgti, o bent pajudėti. Turimomis aplinkybėmis tai jau buvo daug. Pasiekusi vandenį, atsigavau. Plaukiau lėtai ir pasimėgaudama, judesiai buvo sklandūs ir užtikrinti. O aš juk net plaukti nemoku ir vandens bijau paniškai – įsivaizduoji? – Ji akimirkai grįžo į kabinetą, bet tuoj pat vėl išsklendė.
– Pasiekiau kitame krante žaliuojantį pušyną ir netikėtai viskas, kas buvo patirta anapus, pasimiršo, tarsi nieko nebūtų buvę. Aš gyva, tiek man ir užteko žinoti. Išėjusi iš pušyno, pakelėje radau paliktą automobilį. Mechanizmas man pakluso kažkokiu telepatišku būdu, pedalo minti ar vairo sukti nereikėjo. Užliūliuota šio savaiminio sklendimo, atsitokėjau tik eismo reguliuotojo primygtinai raginama sukti dešinėn. Po kažkokia arka – tai negi aš Paryžiuje? Tik dabar pirmą kartą susimąsčiau, kur atsidanginau. Pasukusi kur nurodyta, supratau pakliuvusi į turistų minią. Nebegalėdama važiuoti toliau, išlipau ir patraukiau atgal, o mašiną ėmiau varytis priešais save, tarsi nuotoliniu pulteliu valdomą žaislą, po kurio laiko susivokiau, kad priešais save jau veduosi už pavadėlio pririštą mažą šunytį, o šis netrukus pavirto į kokių dešimties metų berniuką. Tai, pasirodo, buvo paskutinė man skirto palydovo transformacija. Mažasis ryžtingai ir padrąsinančiai mane apkabino per juosmenį, tarsi puikiai suvokdamas savo misiją šalia manęs. – Ji švelniai šyptelėjo, tarsi mielam senam draugui, tačiau žvelgė į tolį, tarsi kiaurai sieną, tad supratau, kad šypsnis skirtas ne man. – Savo dešine rankute berniukas siekė man tiesiai po dešine krūtimi, tačiau intymu tai buvo tik emociškai. Mes patraukėme turistų link, bandydami nugirsti ką šneka gidė ir pagaliau suprasti, kur esame. Jaučiau, kad tai galėtų būti Rumunija arba Bulgarija, tačiau kodėl tuomet pasakojama apie Panteoną? Ir apie Pentagoną? Va, jis net matosi – didžiulis pilkas penkiakampis pastatas, bet kodėl vidury ežero?
– Žinai, viso sapno veiksmo metu manęs nestebino niekas, išskyrus tą neįtikėtinos ramybės pojūtį, jaučiant mažutę tvirtą ranką ant savo juosmens. Kelionės tikslo neatsiminiau, jei aišku tokį iš viso kažkada turėjau. Nebeatsiminiau kas esu aš pati ir nežinojau kas tas mažasis, einantis šalia. Galiausiai aš supratau... – Jos veidas skausmingai persikreipė, jai buvo sunku ir skaudu tai prisiminti, net jei tai ir tebuvo sapnas. – Supratau,  kad gyviesiems automobilis telepatiškai nepaklūsta, kad gyvųjų pasaulyje maži šunyčiai į berniukus nevirsta, supratau, kad iš tos negyvėlių salos aš vis tik neišplaukiau. Aš buvau... aš buvau mirusi, supranti? – tik dabar Ji akies krašteliu žvilgtelėjo į mane ir vos girdimai išskiemenavo, – savo sapne aš buvau mi-ru-si.
Po kelių minučių, tarsi pagaliau susitaikiusi su tuo, ką pati ką tik pasakė, Ji užsirūkė ir su kiekvienu dūmų iškvėpimu ėmė berti padrikus vaizdinius, nebesileisdama į išsamius pasakojimus, tarsi norėdama kuo daugiau jų iš savęs išmesti per mums skirtą seanso laiką. Vardino kraupius vaizdinius vieną po kito, nesustodama, neužsikirsdama, tarsi semtų juos iš neišsenkančio šaltinio, vienu metu man pasirodė, kad Ji net įėjo į transą – žodžius bėrė automatiškai, be jokios intonacijos, žvelgdama į vieną tašką, ir tik lygiais intervalais prie lūpų pakylanti ranka su cigarete išduodavo, kad Ji sąmoninga.
– Skęsdama skaidriame kaip ašara vandenyje, žvelgdama aukštyn, mačiau savo motiną ir sunkų jos bato padą, stumiantį mane gelmėn. Mačiau savo motiną, pašarvotą mano vidurinės mokyklos kieme. Laikiau rankose nepaprastai nusilpusį, pamėlusį leisgyvį kūdikį ir verkiau kraupiu, begalinio sielvarto kupinu balsu. Mačiau vaikingą ir nuo savo svorio sunkiai bepajudančią baltą katę su didžiuliu pilvu, permatomu tarsi skaidri pūslė, kuriame aiškiai matėsi krutantys katyčiai. Lesinau po vandeniu vaikštinėjančias antis. Radau vonios kambaryje gulintį savo tėvą – apsivėmusį, sudaužiusį kriauklę, susiknežinusį galvą, dėl to kankino baisus kaltės jausmas – kad jo nenusaugojau. Stebėjau, kaip iš mano pačios mėsos ruošiamas bifšteksas. Būdama jauna daili žydaitė atsidaviau nacių karininkams kaip tikra kekšė, nes nuo to priklausė mano gyvybė. Mačiau tėvą, gulintį plačioje miegamojo lovoje, per visą jo ūgį apkrautą baltų lelijų bei chrizantemų vainikais. Roko koncerte mačiau du mažyčius šuniukus, taip arti didžiulių garso kolonėlių, kad nuo stipraus garso vibracijų net virpčiojo jų mažos ausytės, o senas nusivalkiojęs rokeris vienam iš jų ištraukė liežuvį. Kažkoks nesuvokiamas, visaapimantis blogis sunkėsi juodomis dėmėsis pro sienas ir lubas. Stebėjau pilną kiemą užmuštų kačių sielų. Iš kažkokios neaiškios materijos gaminausi lavonus, zombius, bjaurius suirusius negyvėlius, tuo pati save gąsdindama iki paklaikimo. Kartą išradingas sadistas pjaustė mane mano pačios vonios kambaryje – rėžtuku preciziškai apvedė apskritimą aplink mano kairįjį dilbį, palikdamas gilų tobulą, net nekraujuojantį pjūvį, sveikosios rankos nagais įsikirtusi į durų staktą kaukiau iš skausmo, o pabudusi dar keletą dienų jaučiau tą pjūvį fiziškai. Bendraudama su šventiku, aš ant languoto sąsiuvinio lapo piešiau jam kryžių – piešiau su įsiūčiu, tarsi norėdama jam kažką įrodyti, rėždama giliai, veik drėksdama popierių, kol vėl ir vėl bebrėžiant linijas, piešinys pavirsto į svastiką, o aš pati – į fiurerį ir tada mes ėmėme aptarinėti su tuoju šventiku mano seksualinį pajėgumą. Kartą siaubingai iškoliojau kažkokį nelaimėlį, kad prieš lupdamas žuviai odą, nenupjovė jai galvos. Vedžiojausi už pavadėlio didžiulę juodą varną, kuri nuolat kartojo mano vardą – keistą, ispanišką. Patirdavau keistus bučinius su beveidžiais vyrais – jų nebūdavo, būdavo tik bučiniai, o lūpos nemaloniai sulipdavo tarsi sudžiuvusios kramtomosios gumos atplaišos. Išgyvenau niekada neskaitytos, o gal net ir neparašytos Isabel Allende knygos turinį – tiesiog jaučiau, kad esu ten, kad tai esu aš, sklandžiau tarsi piktoji dvasia didžiulės pilkos niūrios katedros palubėje, siaubingai bijodama apačioje susirinkusių šventikų. Dažnai mano burna prisipildydavo bjaurios tąsios šlykštaus skonio masės, plėšdavau ją lauk, tačiau jai niekaip nesibaigiant, puldavau į paniką, kad lėtai ir skausmingai uždusiu. – Ji akimirkai stabtelėjo, tik tam, kad užsirūkytų naują cigaretę. Aš sėdėjau tarsi barškuolės užhipnotizuotas kiškis, negalėjau net prasižioti, tačiau to ir nereikėjo – Jos beriami vaizdiniai toli gražu dar nebuvo išsekę:
– Dažnai aš desperatiškai bandydavau užrakinti duris – sukdavau raktą kartą, antrą, penktą, drebančiomis nuo skubėjimo rankomis ir kaustoma begalinės baimės to, kas tvyro už durų, tačiau durys niekada neužsirakindavo – vos truktelėjus jos atsidarydavo ir aš likdavau vėl akis į akį su tuo neapčiuopiamu, nesuvokiamu siaubu. Kartą užsakytą picą į namus man pristatė ruonis glotniu juodu kailiuku ir paprašė pervesti dešimt tūkstančių, o vietoj to aš padaviau jam lėkštę pomidorų. Kartą regėjau savo tėvą besidulkinant su jo broliu. Regėjau save pačią visiškai išprotėjusią – stebėjau, kokias ta kita išprotėjusi Aš mato haliucinacijas, kaip veidrodžiuose jai atsispindi neesantys žmonės. Kartą sukėliau skandalą, kai motina pasiūlė man du šimtus – suplėšiau juos ir rėkiau, kad net ir penkiasdešimt milijonų tokių banknotų nebepadarys manęs normalia. Kartą nusiplovusi rankas, pastebėjau, kad nebeturiu kairės rankos nykščio, dėl ko tėvas mane paguodė – pasirodo, aš seniai to piršto nebeturiu, bet vaikystėje vis jį griauždavau, galvodama, kad jis tebėra, ir niekas nesiryžo man pasakyti skaudžios tiesos. Kalbėdavausi su mirusiais artimaisiais žmonėmis ir savo pačios rankomis numarintais augintiniais – visada pasirodydavo, kad jų mirtys tebuvo kažkokios apmaudžios klaidos, kad jie visi netikėtai atsirado ir vėl užpildė mano gyvenimą. Dažnai patekdavau į siaubingai apdergtus, tiesiog vimdančiai purvinus tualetus, kur ne tik pritūpti, bet ne kojos pastatyti nėra kaip; dar blogiau – dažnai jie net neužsirakindavo arba būdavo įrengti didžiulėse atvirose amfiteatrinėse patalpose, tad pasinaudoti jais reikėdavo ypatingų pastangų perlipti per savo gėdą. Dažnai, gelbėdama savo gyvybę, bėgdavau antžmogišku greičiu, peršokdama per septynias ar aštuonias laiptų pakopas, šokdavau iš aukščiausių pastatų, leisdavausi žemyn peršokdama nuo nuo vieno lango atbrailos prie kitos, tiesiog sklęsdavau, lyg nebeturėčiau fizinio mane ribojančio kūno, tarsi visa mano esybė būtų pajungta vien tam, kad išvengčiau mirtino pavojaus. Kartais, per stebuklą išvengusi šūvio, sustingdavau vidury pievos aukštoje žolėje ar kokioje kitoje slėptuvėje, apsimesdavau mirusia ir stingdama iš siaubo melsdavausi, kad nebūtų kontrolinio šūvio. Kartą kažkas siuvo odą ant mano nugaros, mano pačios odą, ištemptą tarsi audinio atraiža – jaučiau kaip traukiamas siūlas, perdūrus odą – skausmo nejutau, tiesiog sukilo baisus šleikštulys. – Ji stabtelėjo, bet nesupratau, ar norėdama tik atsikvėpti, ar vaizdinių srautas jau buvo išsekęs. – Dažnai net nematydavau jokių vaizdų, tiesiog jausdavau visaapimantį stingdantį siaubą, iš proto varantį nerimą ir patirdavau pačias blogiausias nuojautas. Mano net ir erotiniai sapnai nėra normalūs, – konstatavo Ji beveik nusivylusi, – arba su artimu giminaičiu, arba su dvylikamečiu berniuku, arba su negyvu objektu, arba su nematomu, tik juntamu energijos srautu, arba su... šunimi.
– Matyt nieko keisto, kad dėl tokių šedevrų nubundu labiau pavargusi nei pailsėjusi ir negaliu atsigauti visą dieną ar net kelias, jaučiuosi, tarsi mano smegenys būtų brutaliai išdulkintos... Net baiminuosi gultis į lovą, užmigti, pakliūti į savo demonų pasaulį, nes bijau, kad kartą iš jo tiesiog nebesugebėsiu ištrūkti. – Jos veide mainėsi nuovargis ir pasišlykštėjimas, rodos, Ji jautėsi kalta dėl to, ką sukūrė Jos pasąmonė.