Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







I.

Trakšt. Su niekuo nesupainiojamas uždegamo pigaus plastmasinio žiebtuvėlio garsas. Kiekvieną kartą jį išgirdęs, prisimenu Ją – Ji tokius naudojo, vis kitos spalvos, nes nuolat juos pamesdavo. Dėl Jos sulaužiau iki tol tvirtai saugotą taisyklę – kabinete, seansų metu, nerūkoma. Patį pirmąjį kartą apsilankiusi pas mane, Ji atsainiai tarstelėjo: „Aš parūkysiu? “. Klausiamoji intonacija tebuvo formalumas. Iš tiesų Ji neklausė. Ji teigė, nelaukdama pritarimo ar paskatinimo. Ir taip Ji kalbėjo visada – niekada man, o tik erdvei tarp mūsų, niekada iš tiesų susidomėjusi, kokią mano reakciją sukels Jos pasakojimas. Ir žvelgdavo Ji visada pro mane, kažkur ir niekur tuo pačiu metu, tarsi norėdama visiškai ir nuo visko atsiriboti.
– NEBEGALIU DAUGIAU ESU PILNA SIAUBINGO PYKČIO IR NEŽMONIŠKO SKAUSMO NEBESUVALDAU ŠIŲ EMOCIJŲ JOS VALDO MANE NEBEGALIU GYVENTI GALIU TIK PYKTI ARBA VERKTI NETURIU KITŲ EMOCIJŲ DĖL TO JAUČIUOSI TUŠČIA IR NEGYVA NIEKUO NESIDŽIAUGIU IR NIEKO NENORIU IR NEBETURIU JĖGŲ TAIP GYVENTI – net neatsikvėpdama išbėrė. Užsirūkė, su vos girdimu atsidusimu iškvėpė ir tylėdama laukė. Atrodė tokia maža ir pažeidžiama didžiuliame odiniame krėsle, su tokia skausminga veido išraiška, tarsi pečius slėgtų viso pasaulio sielvartas.
Mačiau, kad Ji per silpna terapijai, kad neatlaikys psichodinaminio srauto ir bandymų pasinerti į gelmę, tad  laukiau, kad Ji pati pasirinktų pirmojo seanso tempą ir mintyse perkračiau psichiatrų pavardes, nes buvo akivaizdu, kad be recepto nepajudėsime iš vietos. Teko gerokai palaukti, kol Ji, mechaniškai kilnodama cigaretę prie lūpų, nurimo bent tiek, kad jau galėjo kalbėdama žodžius jungti į sakinius.
– Supranti, pyktis manyje gyvena savo atskirą gyvenimą... Kiek save pamenu, tiek buvau pikta. Ankstyvoje paauglystėje labai pykau – įsivaizduok – ant dievo, nes praradau vieną po kito kelis brangius žmones ir jaučiau, kad tai taip sušiktai neteisinga. Man tai net neatrodė šventvagiška, priešingai, didžiavausi tuo pykčiu ir kursčiau jį, man patiko demonstratyviai atsiskirti nuo butaforiškai religingos avinų bandos, bloga man darydavosi nuo to bažnytinio „stot-klaupt-stot“ farso. – Ji akimirkai stabtelėjo, lyg norėdama susikaupti ties kitu pykčio objektu. – Daug metų labai pykau ant savo tėvo. Pykstu ir dabar, tačiau tuos keletą paskutinių metų, kol tėvai dar gyveno kartu... Tada pykčiui apibūdinti reikėjo sugalvoti naują žodį. Su tėvu buvome iškasę tokį didžiulį karo kirvį, kad net prasilenkti buto koridoriumi sunkiai pajėgdavome. Dėl namuose tvyrančios įtampos ėjau iš proto, jutau nenumaldomą pyktį šiam vyrui, šiam svetimajam, šiam įsibrovėliui į mano erdvę ir gyvenimą, šiam degradui, sušikančiam viską aplinkui ir žeminančiam visus aplinkui. Jo dėka buvau jau patyrusi pakankamai, kad suvokčiau, jog mano tėvų gyvenimas neatitaisomai sugadintas ir kad dėl to neišvengiamai ir manajam nutiko tas pats, žinojau, kad mes visi trys esame pasmerkti likusiam gyvenimui murkdantis nesibaigiančių kalčių, kaltinimų, atgailų ir nuoskaudų liūne. Iš pykčio ir nevilties trankydavausi savo kambaryje, šluodama ant žemės viską kas pakliūdavo po ranka ir verkiau... – Ji paieškojo tinkamesnio žodžio, – ne, kaukiau visu balsu, tačiau atrodė, kad vis per silpnai ir per tyliai, nes su šiuo garsu pyktis iš manęs niekaip nepasišalina.
Ji nutilo, tarsi staiga būtų supratusi, kad nėra prasmės vardinti įvykius, dėlioti priežastis, ieškoti ryšių, nes nuo to reikalo esmė nepasikeis ir rėmėsi reziumuoti: 
– Kaip ten bebūtų, kada, iš kur ir kaip jis bebūtų susikaupęs, bet pyktis yra, jis klesti manyje. Matai, aš niekada ir nesistengiau bėgti nuo to pykčio, tikėjausi, kad jis kaupsis ir ilgainiui tiesiog nebeišsiteks manyje ir tada, kaip pagal kažkokį fizikos dėsnį akmuo išstumia vandenį iš indo, išstums iš manęs tą neapsakomą skausmą. Kai pyksti, juk esi kažkoks kovingesnis, dinamiškesnis, negu kai tau tiesiog bukai ir nepaliaujami skauda... – neužtikrintai nutęsė Ji. – Dažnai man rodos, kad pyktis tuoj perpildys mane tiek, kad neliks vietos kitoms emocijoms sutalpinti ir jėgų jas išgyventi. Supranti, ryte, vos atmerkusi akis, pirmiausia pamatau ne šalia miegantįjį, ne pirmąjį saulės spindulį, slystantį lovos kraštu, o pyktį, tarsi kokį mažą blogąjį nykštuką, ramiai sau sėdintį ant pagalvės krašto ir laukiantį, kada nubusiu. Vos man pakilus iš lovos, jis įbruka savo mažą šaltą rankytę man į delną ir nebepaleidžia visą dieną. Ir tada pasipila lavina smulkmenų, varančių mane į juodą įsiūtį. Supranti, nėra šioje žemėje tokio dalyko, kuris nepajėgtų sukelti man pykčio... Netgi jei ryte prausiantis nepavyksta dantų pastos tūbelės užsukti iš pirmo karto – galiu apsiverkti iš buko, vaikiško įsiūčio. Dažnai jaučiuosi kaip žūtbūtinėj dvikovoj – arba pati uždusiu iš pykčio arba... uždusinsiu kažką.
Ji atrodė išsekusi, per keletą minučių mirtinai išvargusi, ieškojau savo arsenale tinkančios profesionalios frazės, tačiau ji ilgai netylėjo:
– Supranti, aš nuolat atsimušu kaip į sieną – į tokį naivų „kodėl tu tokia pikta...? “ Dieve, man kaukti norisi – juk tai sako žmonės, iš kurių tokio siauraprotiškumo niekada nebūčiau tikėjusis. Man bjauru nuo minties, kad jie ko gero tiesiog piktybiškai apsimeta, kad nemato to, ko nenori matyti – kiekvienas gi siekia kuo didesnio stabilumo savajame pasaulėlyje ir todėl intuityviai vengia visko, kas tai gali sugriauti. Na bet čia tavo sritis, ne man tau tai pasakoti, – kiek ironiškai, o gal tik man taip pasirodė, šyptelėjo Ji. – Supranti, man taip apmaudu, kad jie nereaguoja į tas menkutes užuominas, kurias kaip gelbėjimosi šiaudelius karts nuo karto imu barstyti. Na bet aišku, daug paprasčiau, kai gyveni žvelgdamas į kaukę, nematydamas po ja besislepiančios pūliuojančios žaizdos. Todėl kartais užsinoriu juos visus sukrėsti. Šokiruoti. Įskaudinti. Kad pajustų bent milijoninę dalelę mano skausmo ir nevilties. Tačiau negaliu savųjų skaudulių parodyti, nes niekas nesupras, o dėl to nesupratimo išsigąs, sunerims, dėl netikėtumo efekto bus šokiruoti ir pasimetę – iš kur tai? Bet kad tu žinotum, kaip man kartais norisi nusispjauti ir išrėkti: mama, man taip sušiktai bloga, kad tu to gyvenime nesuvoksi, nors nešiojai mane savo gimdoje ir esu tavo kūnas ir kraujas, ir tu dėl šito esi kalta, niekada to nepamiršk. Norisi nusispjauti ir išrėkti tėvui, koks jis suknistas tėvas, kad jis iš viso net ne tėvas, ir kad bus vertas senatvėje voliotis pagriovyje vienas ir apleistas, be dukros rūpesčio ir meilės, nes visą gyvenimą elgiasi taip, tarsi dukros net ir neturėtų – taip, tėveli, aš esu negrįžtamai emociškai traumuota ir tai tavo kaltė, niekada to nepamiršk. Norisi nusispjauti ir išrėkti kažkuriam, bet kuriam, iš meilužių, kad jis nors ir kaišioja į mane savo... na... bet niekada nei per milimetrą neįlys į mano sielą, niekada nesuvoks kas joje dedasi. Norisi nusispjauti ir išdraskyti savo santuoką, nebegalvojant, kad jį tai sužlugdys, nes gyvenimas santuokoje taip dažnai žlugdo MANE! Norisi papasakoti kiekvienam – bet kam – kokia beprasmybė ir blogis supa viską aplinkui – negi jie to nemato?? Norisi bet kokia kaina išsivaduoti iš tos būsenos, kai nenoriu nieko. Tačiau vietoje viso to aš toliau tūnau savo kokone, sutvardžiusi ir suvaržiusi save visais įmanomais būdais. Dėl to jaučiu, kad manęs nepažįsta... niekas. Dėl to jaučiuosi tokia beviltiškai vieniša. Dėl to man taip nežmoniškai skauda.
Ji vėl nutilo, šį kartą, supratau, galutinai. Užsirūkė, neskubėdama sutraukė visą cigaretę. Atsargiai, tarsi bijodamas pabaidyti laukinį žvėriuką, užsiminiau Jai apie medikamentinį gydymą, ant krėslo krašto taip pačiai atsargiai padėjau psichiatrės vizitinę kortelę. Ji tik mechaniškai linktelėjo galva, neparodydama gyvo susidomėjimo nei manimi, nei savo gydymo perspektyvomis.

Nuo šios pažinties, kiekvieną seansą ir kiekvieną minutę tarp jų, aš kentėjau nežmoniškoj agonijoj. Buvau specialistas, genamas profesinės pareigos kantriai išklausyti ir užduoti teisingus klausimus, reflektuoti pacientės būklę, sumaniai vesti ją link persilaužimo. Tačiau taip pat buvau vyras, kuris išvydo savo svajonių moterį, kerinčią ir nuo pirmosios akimirkos negrįžtamai įtraukiančią. Ji ne šiaip sau įėjo į mano kabinetą – Ji įnešė save ant auksinio padėklo ir įteikė man kaip Dievo dovaną. Nepaisant bjaurasties, kurią kalbėjo apie save, Ji puikiai žinojo savo vertę, žinojo, kiek daug gėrio galėtų atiduoti kitam, aišku, jeigu tik pati to panorėtų. Aš to norėjau, troškau to nuo pirmos akimirkos, kai Ją išvydau.
2016-07-28 11:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-12-15 16:08
sesė_mėta
Rašote gerai ir gražiai, tik...
Nelabai įtikina "Jos" monologas - glaustai ir atvirai per vieną pastraipą psichiatrui papasakoti visą gyvenimą. Jei tas pats veikėjos būtų dėstoma raštu - patikėčiau, bet žodžiu... na nelabai tikiu, kad taip žmonės kalba (O jeigu ir kalba, toks skaitytojas kaip aš nepatikėjo).
Aš manau (vėlgi, tai tik mano nuomonė) kad visa tai būtų daug geriau išsitękę ilgesnės apimties tekste, kuris nebūtų tik monologas su trumpais pasakotojo intarpais.
Nežinau net kaip vertint, tai nevertinu visai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-29 11:50
vak vak
"Mačiau, kad Ji per silpna terapijai, kad neatlaikys psichodinaminio srauto ir bandymų pasinerti į gelmę, tad  laukiau, kad Ji pati pasirinktų pirmojo seanso tempą ir mintyse perkračiau psichiatrų pavardes, nes buvo akivaizdu, kad be recepto nepajudėsime iš vietos." :DDD blogai! Taip blogai, kad net juokinga. 1.

Rašyt tai moki, galėtum ir netrolint.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-28 13:07
Vetra Vika
Įtikinmai, profesionaliai, nuostabiai gražiai -  apie tikrąjį jausmą:
  ,,... Aš to norėjau, troškau to nuo pirmos akimirkos, kai ją                                              išvydau..."
Sėkmės ir tiktai - sėkmės kūryboje...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-28 12:00
ČakoPelėda
Stipru.
Pabaiga net suglumino, bet galiausiai visgi įtikino.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą