advanced letter

Naktis ilga. Pas mus lietus. Lašai sukelia tą nuotaiką, skatinančią prisiminti ir priminti. Štai bandau sutvarkyti ir nors truputi padoriau išdėstyti sujauktas mintis. SMS, telefonai, laiškai...atsiremia į pokalbius ir vaizdus - netikra ir tikra, chaotiškai sumišę klaidžioja bent jau mano galvoj. Prasidėjo Nemigos epocha, vakarykštė naktis kol kas didžiausia mano mokėta duoklė jai (prasmegau nebūtin tik apie 5 ryto), o kartu ir didžiausias, kol kas, pasipelnymas - ką aš veikiu, kai neužmiegu? - sapnuoju.
Nemiegoti yra gerai. Patikėk. Iš patirties sakau. Nors ir kaip apgailėtinai beatrodytų nemigęs žmogus, nors ir kaip jam pačiam bebūtų sunku atplėšti belimpančias akis. Bet tie momentai tarsi apnuogina sielą, rodos tada tampi tikruma tikrumoje, rodos viso pasaulio jėga išeina per tave ir tu ją gali valdyti. Eini pasišokinėdamas gatve, matai Saulės spindulius, matai šviesą, užuodi ora, aiškiai iki smulkmenų suvoki aplinką. Murmi iš pažiūros beprasmiškus žodžius, kurie nieko nereiškia juos girdintiems, bet tiek daug pasako tau pačiam, o juk tai tavo paties žodžiai! Na taip, panašu į beprotybę, gal taip ir yra, bet tokios beprotybės galėtų pavydėt betkuris normalusis. Jauti šviesą kylančia tavyje, toks jausmas lyg pats viduje esi sudarytas tik iš šviesos ir tik kažkoks kiautas istengia ją sulaikyt, kad neišsisklaidytų. Dievaži, taip, tu tampi vaikščiojančia šviesa! Dainuoji pats sau, kartoji nuotrupas dainų palikusių žymes sieloje, galų gale girdi muziką, jei tik nori. Viskas arba beveik viskas tampa įmanoma. Pradedi tikėti. Tikrovė tampa sapnu. Tokie dalykėliai kaip laikas išsitęsia iki begalybės - nemiegotos kelios naktys vidinį laikrodį priverčia tikėti esą jau praėjo metai, metų metai be skaičiaus... Aiškiai suvoki savo egzistavimą kaipo toki reiškinį. Tai tiek apie savijautą nemigus.
Būdraujančios naktys ir nuovargis susipina. Tu SAKAI tai, ko niekad normaliom akimirkom nesakytum, DARAI - ko nedarytum. Visiškai blaivas, skaidriom mintim suvoki save, matai iš šalies. Kažkuri proto dalis stebisi ir lygina. Lygina naujus potyrius, veiksmus ir mintis su normaliom. Esi skaidrus stiklas, spindintis begalinius tolius. Ir tau tai patinka! Aišku fizinė šio reikalo pusė gan apgailėtina: įkritęs veidas, pajuodę paakiai, krečiantis šaltis...bet akys, akys spindi nežemiškai. Ar bent jau tau taip atrodo. Keistas žvilgsnis iš pašalies. Ha, tau tai tik juokas. Suprasdamas gyvenimo beprasmiškumą, akimirkų žavesį, pats tampi šokančia visuma. Dieve, kai dar išreikšt tą būseną? Deja, ilgainiui nuovargis visgi priveikia, bet iki tol daug ką supranti... Šitaip sukoncentruota dvasia dar kurį laiką - dieną, dvi, svaitę - po truputį spinduliuoja. Suspausta iki švytinčio taško spyruoklė po truputi ima atsileisti...
Lieka prisiminimas, apgaulingas, bet visgi...

Kartojimas:
Dusdamas nuo oro trūkumo bėgi vasaros mišku. Kraujas muša į galvą, į ausis ir taip stipriai, kad nieko negirdi. Judi žvėrių ir žmonių išmintais takais, kol kažkokio impulso paskatintas šoki į tankmę. Dar kuri laiką skverbiesi tolyn išsilenkdamas šakų, peršokdamas kelmus, krūmus, šabakštynus, braukdamas nuo įraudusio degančiom akim veido voratinklius. Gana. Akimirka ir tu sustoji. Dabar jau tyliai slenki nuo paskutinės sukelto triukšmo vietos - "mėtai pėdas". Šypsais, sunkiai alsuodamas ir bandydamas atgauti kvapą bei klausą. Akyse dar tuputi mirguliuoja, bet tuoj praeina. Palengva nurimsti ir tyliai, prisilenkęs, o kai kur ir keturpėsčias, slenki - slepiesi. Dabar, kai jau ganėtinai nurimai, pradedi atidžiau žvalgytis, kur patekai, kokie medžiai ir krūmynai aplink, ar pakankamai tave slepia nuo Josios ieškančių akių. Bėgimo baimė praeina, lieka tik virpulys. Pats nežinai ko bijais ir ar nera šioji baimė paties prikeltas vaiduoklis, kurs mikliai išnyktų dienos šviesoj...jei tik tu tai suprastum... Ramybė. Pertraukiama tramdomo ir tildomo kvėpavimo. Dievaži, nors ir permirkęs nuo tik tau vienam telyjančio lietaus, bet slėpimasis nuo ieškančio žvilgsnio nustumia nepatogumus į šalį.
Ji neskubriai eina taku, kuriuo tu ką tik bėgai. Atidžiai žvalgosi į tankumynus. Staiga supranti, kad buvo kvaila slėptis viename iš jų - ten ieškoma pirmiausiai ir atidžiausiai. Skvarbus žvilgsnis, nepraleidžiantis nė menkiausios smulkmenos ir gražus, bet liūdnas tavo persekiotojos veidas. Spėlioji, gal tai neviltis, baimė nerasti? Stop! Tu užsimiršti. Blogai. Neatsargus judesys ir ji pamatys tave. Susikaupk ir prisiversk sukoncentruotai žvelgti į Ją ir negalvoti apie Josios plaukus, numaldyk troškimą paglostyti, apkabinti...Nieko negalvok. Bijok savo drąsos, lūšie!
Staiga netikėtai užeina noras miegoti. Vos vos begali atsispirt - jėgos sunaudotos bėgimui ir dabartinė ramybė nenorom verčia užsimerkti. Bet tu negali! Tik ne dabar, kai esi Jos ieškomas. Su užpuolusiu miegu dingsta verdančio kraujo aistros - baimė, jaudulys...net neprisimeni juos buvus. Pradedi sapnuoti atmerktomis akimis. Kiaurai susimaišo realybė ir sapnų tikrumas. Ir daiktai atsispindi nuo šešėlių, ir girdi tylą, ir šviesa, besiskverbianti pro medžių lapus, tampa Saulės vijokliais. Net lošteli iš netikėtumo - taip apstulbina šis neįtikėtinai aiškus realybių apsikeitimas.
"Remember!" Tu vis dar slepiesi ir esi ieškomas! Tu užsimiršti žiūrėdamas į Jos veidą, į Jos kalbančias akis. Abejonė tavo mintyse virsta palengva vis stiprėjančiu įsitikinimu - Josios akys ieško jos pačios ieškančiųjų! Vadinas, ji taipogi slępiasi. Tai dar viena mintis verčianti tave krūptelti.
Ieškančių ir besisepiančių akys susitinka... Šviesi akimrka - linksmumas. :)
Išgerkit arbatos viduryj žalios drėgmės pilno miško, ant samanų...kartu Saulės vijokliais surišti...

Ar aš bebijau? Vaiduokliams lemta išnykti...gal (?)
Aš tai tu.

2001.08.24