Rašyk
Eilės (73926)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10423)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





lllllllll lllllllll

Sėkmės sidabras III

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Žiūrėjau į rausvais atspalviais nusidažiusią jūrą, besiritančias  lengvas vilnis ir žvaigždėtus tolius viršum ramaus bangavimo. Džiu su įkarščiu mėtė nedidelius smaragdus jūron. Jam sekėsi vis geriau. Parodžiau keltą triukų ir jo paleisti akmenys šokčiodami nuslydo lygiu vandens paviršiumi.
-Kai pakliuvau jiems į nagus, - pasakiau neatitraukdamas žvilgsnio nuo raibulių vandens paviršiuje, - mane tardė tas Džeirudės išgama.
-Džingsas.
-Džingsas, o kaip gi! – pliaukštelėjau sau per kaktą. - Tikras šuva, bet savo reikalą išmanė.
-Šuva, - pakartojo Džiu ir nusišiepė baltais dantimis.
-Prakeiktas sadistas, – nusijuokiau ir aš.
-Daviau sau žodį: jeigu tik pavyks išnešti kailį, niekuomet daugiau šitaip neapsikvailinti.
    Gudriai pamerkiau berniūkščiui ir pliaukštelėjau per liemenės kišenę:
- Turiu čia vieną tokį atsarginį planą.
    Ten, prigludęs tarsi gertuvė, gulėjo nedidelis, bet galingas užtaisas.
    Džiu dabar šypsojosi skleisdamas kažin kokią nepaprastą ramybę. Tarsi senas išminčius pažinęs kaip viskas surėdyta pasaulyje,  savo akimis regėjęs visatos pradžią ir pabaigą. Mane ne pirmą kartą nupurtė kvaila nuojauta, tarsi jis jau viską žinotų.
    Nebeaiškinau daugiau nieko, o jis ir neklausinėjo. Mes patraukėme tolyn žalsvu akmeniu nubarstytomis krantinėmis. Vaikštinėjome iki pat ryto, o vaikis stebėjosi miesto bokštais įkaitusių mėnulių fone, švelniai rožinės spalvos jūra  ir melsvais gludinto turkio paplūdimiais – viskas, lygiai kaip atvirukuose, kurie atkeliauja iš medaus atostogų Mistikoje.
          Gera vis dėlto, kai nereikia slapstytis ir nuolat laikyti ausis stačiomis. Prieš vietinius įstatymus buvau švarus ir galėjau leisti sau atsipalaiduoti. O čia dar tikras sijaris – labai rimtas tūzas bet kurio lošėjo rankovėje. Ką gi, pasimalsim dar kiek ir į uostą, tada persėdam į senuką „Pleištą“ ir pirmyn - Ksitakėn. 
    Išaušus šviesiausiam iš visų mėnulių, patraukėme atgal. Džiu jau knapsėjo beeinant pakilimo aikštele. Vos įsėdome skraidyklėn, jis iškart atsijungė.
    Atsilošiau ankštoje kabinoje ir delnais uždengiau pavargusias akis, patryniau veidą, pliaukštelėjau kelis kartu per apšepusius skruostus. Dar turėjome laiko ir man staiga šovė mintis pravėdinti galvelę, palėkti virš visų šitų bokštų su vėjeliu, praskrieti pajūriu palei pačias bangas ir aštriu sparno smaigaliu nuskinti palmės viršūnę. Net nepažvelgęs į atspindį laikrodyje, žinojau ten išvysiant savo patenkintą marmūzę, jaučiau, kaip kraujas plūsta į smilkinius. Suūžė varikliai, kelis kartus spustelėjau stipriau ir pajautęs vis dar tramdomą galią, pakėliau žvilgsnį ten, kur po akimirkos ruošiausi durti tarp skaidriai alyviniu Mistikos debesų...
    Bet varikliai užspringo. Pasiekus aukščiausią parengtį, skraidyklė sudrebėjo, pulto šviesos išsijungė, suinkštė netekę galios rotoriai ir galiausiai viskas užduso.
    Ir štai dabar aš praregėjau. Pamačiau visas savo kortas nušluotas vienu vieninteliu kirčiu. Nebuvo prasmės plūstis, nei ką nors kaltinti. Galėjau iš karto suprasti, kad vien sėkmės bus per maža. Matyt, net sijariui nesvetima susimauti. Tik šito aš neįvertinau. O galėjau susigaudyti dar „Sakalo“ vairinėj, kur Džeirudė ir jos sėbras baigė savo niekingas dieneles.
    Prisimerkęs vis dar žvelgiau ten, kur prieš sekundę sklendė alyviniai debesys, kur žadėjau lenktyniauti su vėju gražiai nušvitusioje padangėje, kur užstojęs žalsvus tolius, dabar iš dangaus lėtai leidosi tamsus šešėlis. Žvilgėdamas visais savo pabūklais pajėgų „Šatlas“ minkštai nutūpė karinėje aikštės zonoje. Į skraidyklę nukreiptas jėgos laukas blokavo visus jos prietaisus.
    Matyt, “Omegos” būrio kreiseris malėsi kažkur netoliese, o vietinės agentūros nepraleido progos įsiteikti konfederatams. Atbeldė šunsnukiai, kad išmečiau inkarus Mistikoje. Kaip kartas ta planeta, kur lengvai imsi ir paspruksi nepastebėtas. Pasvajok. Ir į valdžią kreiptis beprasmiška. O jeigu imsi šaudyti – tuoj pat vietiniai kyborgai į miltus sumals. Apie tuos tai girdėjome, žinome. Net Pajėgos atsitraukia vos anieji išdygsta. Štai ir įkliuvai, paukšteli.
    Na ir velniop juos visus! Nagi, Rėjau, tik dabar nepraskysk. Girdi, suimk save į rankas… Velnias, bet ir dreba tos tavo letenos. Galvok, Rėjau, galvok tu sumautas mulki!
    Jeigu stebuklingai ištrūkčiau iš čia, vis tiek skristi beprasmiška - orbitoje greičiausiai bus užkarda, o ten tik „Pleištas“ prasmuks. Ir iki uosto dar plius dešimt minučių. Kas gi man duos tas minutes? „Šatle“ turbūt du tuzinai ginkluoto ekipažo, o aš vienas... Nors ne, po šimts, dar ir kaip ne vienas.
-Ei, Džiu...
-Kas?
- Kelkis, turime rimtų bėdų.
-Kas atsitiko?
-Nėra kada aiškinti... Kurgi tas velnio raktas...
    Paskubomis verčiau aukštyn kojom skraidyklės dėtuves. Ir iš kur tiek visokio šlamšto?! Aha, štai!
-Paimk.
-Kas tai?
    Sijario akys blykstelėjo, jis neskubėjo tiesti rankos. Tai užsispyręs benkartas, jis ir vėl manim netiki.
-Kas kas, kontaktiniai lęšiai, kas gi dar tavo galva? – pyktelėjau, toliau rausdamas dėtuves ir mėtydamas visą šlamštą po kojomis. - Rudos spalvos. Tau bus kaip kartas. Vaikėzas kaip vaikėzas - nė šuo nesulos.
    Sudėjau jam viską į saujas, kol gręžė mane savo įdėmiu žvilgsniu. Tik tada Džiu pamatė „Šatlą“ ir į mus nukreiptas patrankas.
- Va, laikyk dar šitą. Čia  kreditinė pareiškėjui, kiek ten - nepamenu, bet bilietui užteks. Nusigausi į savo Ksitakę, neprapulsi.
    Paplojau jam per petį ir vaikis susiraukė iš skausmo. Nieko, tegu tik neša mieles greičiau.
-Paleidi mane? Bet tau DABAR reikia sėkmės!
-Ne mano kišenei tokia sėkmė. Džeirudė jau išmėgino. Ir kur ji dabar? – nelinksmai nusijuokiau.
- Nagi atlošk galvą ir pabūk atsimerkęs.
-Jai tikrai pasisekė, - niūriai atsiliepė Džiu, raukydamas nosį ir tankiai mirksėdamas nuo paskubom įdėtų lęšiu. - Ji mirė laisva. Mirė greitai.
-Štai ir man taip pasiseks. Ir tau tuo pačiu. Mums to reikia?
-Tau reikia manęs. Dabar.
- Nieko asmeniško, vaiki, šįkart pasikliausiu savąja laime. Ją pažįstu gerokai ilgiau.
    Džiu pažvelgė man tiesiai į akis. Keistai taip pažvelgė, nemaloniai. Ir man pasirodė,  o gal iš tikrųjų – sidabrinis jo žvilgsnis prasišvietė net kiaurai lęšius ir akinius. Turbūt, vis dėlto pasirodė. Tiesiog skraidyklės pulto ekranas blykstelėjo tamsių akinių atspindy. Bet man kažkodėl susvyravo po kojomis ir vaizdas akyse ėmė šokinėti į visas puses.
- Ar dingsi, tu, pagaliau!, - pakartojau suirzęs, o pačiam net akyse tamsu, toks silpnumas staiga suėmė.
-Kodėl turėčiau?
-Velniai tave rautų, susems mus abu ir kas iš to?  – iškošiau pro dantis vos nealpdamas iš netikėtai apėmusio blogumo. - Dabar pat atsidarai duris ir nešdiniesi į visas keturias! Supratai?
-Gerai, Rėjau, kaip pasakysi.
- Šuoliais!
    Džiu staiga metėsi į priekį ir apsikabino stipriai stipriai. Ir iš kur tiek jėgų? Laikas tiksėjo, bet negalėjau dabar jo atstumti. Vaikis pabuvo taip dar kelias ilgas, kaip visas gyvenimas akimirkas, tik tuomet atsitraukė ištiesdamas ranką.
-Lik sveikas.
    Sukirtom rankomis. O plaštaka tokia karšta, net mane patį tarsi žaibu nupurtė. Matyt, apsirgo visai varliūkštis, bet juk sijariai neserga. Na ir niekai lenda makaulėn, jie net nemiršta ir tą žino kievienas vaikas. Sijariai tiesiog išeina, kai išmuša valanda. Dingsta nežina kur, kaip dūmas… Dieve, aš pats jau kliedžiu, kol prakeiktas stryklis vartosi formaldehide, šiepia bjaurius nasrus ir baksnoja stiklą nusmailinta uodega, vis mėgindamas savo kalėjmo tvirtumą. Baks-bakst, bakst-bakst! Tas garsas jau pulsuoja man smilkiniuose, dievaži, nieko nebesuprantu. Ir iš kur tas švytintis rūkas aplinkui? Nejau apaksiu, tai tau ir bonusas prie visos dar likusios man sėkmės…
  “Tau pasiseks, Rėjau. Iš tikrųjų pasiseks! ” – aidi galvoje paskutiniai sijario žodžiai. Bet aš nebegaliu net pasijudinti, gyslomis muša išlydyta geležis, o kaukolės viduje siautėja karšto žvyro viesulas. Lyg per miglą matau, kaip vaikis išlipa ir pasileidžia per aikštelę. Seku jį gestančiu žvilgsniu, akys merkiasi pačios, vokai sunkūs, kaip švininiai lakštai. Vaikis bėga tolyn…Nusipirks bilietą uosto kontoroje ir tiek tų žinių, o man liko nebedaug.
    Metu sunkų žvilgsnį į laikrodį, ten suspindo cigferblato stiklas, rodyklės skaudžiai blyksteli, sakytum susminga tiesiai į smegenis. Taip ir nesupratu ką jos rodo, o vaizdas atspindy man visai nepatinka.   
    Iš paskutiniųjų prisiverčiu vėl pakelti akis. Ne iškarto suvokiu kas vyksta. Džiu, tas sijarių išpera, dabar skuodžia tiesiai prie “Šatlo”. Matau, kaip jį sugauna šalmuoti rikiai, kaip sidabru nušvinta jų antveidžiai ir kaip berniūkštis apsuptas ginkluoto konvojaus nešamas tiesiai į patrulinį katerį.
    Na ir kurių velniu, aš klausiu? Jie vis tiek ateis manęs. O tu, dabar jau niekur neištrūksi. Į jokią savo Ksitakę, kvaily!
    Jaučiu, kad silpnumas kažkur traukiasi, pamažu atlėgsta, o jėgos sugrįžta. Atrodo, bent jau sugebėsiu atlikti tai ką privalau ir tai, kas yra neišvengiama. Dar vis nesava ranka apsičiupinėju liemenę. Nejau vis dar nieko nejaučiu? Su kylančiu nerimu rausiau kišenę po kišenės, dar ir dar kartą. Niekaip negaliu patikėti grįžtančiais pojūčiais, negaliu patikėti, kad kišenėse tuščia!
    Sekančią akimirką viską aplinkui užlieja šviesos pliūpsnis. Pamatau, kaip “Šatlą” apima liepsnos, nuo sprogimo bangos sudreba žemė ir į orą iššauna šimtai iki raudonumo įkaitusių, rūkstančių karinio katerio nuolaužų.
    Tad štai koks tas paskutinis sijario apkabinimas!
    Netikėtas smūgis beveik išverčia mane iš sėdynės ir išmuša paskutinius apatijos likučius. Nespėjus nė dorai susivokti, suūžia skraidyklės agregatai, pultas nušvinta nuo energijos antplūdžio ir staigus šuolis atlošia mane prie standžios atkaltės. Starto rankena vis dar užlaužta iki galo ir varikliai vos atgavę impulsą, žaibiškai įvykdė užduotą komandą. Padrikai stvarstau visas pulto rankenas kokias tik galiu pasiekti. Nešdintis, kuo skubiau nešdintis! Ne ilgiau, nei už kelių minučių čia siautės geležiniai Mistikos tvarkdariai.
    Jau sukausi prie vairinės, kai veidrodiniame lango stikle suspindo keistas žybsnis. Toks dygus ir rėžiantis, kaip prieš tai apakinusios laikrodžio rodyklės. Ir kas dar ten šitaip šviečia? Taigi snukis tavo perbalęs, kas gi dar! Na ir drebi, Rėjau, kaip maža mergaitė, net koktu. Susiimk gi, juk sakė tau, kad pasiseks. O sijaris niekada nemeluoja.
    Vis dar neklusniomis rankomis, šiaip ne taip sugriebęs vairą, išlyginu kreivą trajektoriją. Metu paskutinį žvilgsnį žemyn, kur liepsnoja karinis „Šatlas“. Vaizdas kažkodėl ima lietis ir plaukti. Peršti akis. Turbūt nuo sprogimo blyksnio. Arba dėl nemiegotos nakties. Pajuntu sūrią drėgmę besisunkiančią skruostais. Lik sveikas, Džiu, vargšas, kvailas nelaimėli.
    Apsukęs ratą aplink rūkstantį laužą, visu greičiu nusitaikau į uostą, palikdamas už nugaros išdžiuvusio ežero smėlynus, miestą dykynės tolumoje ir aukščiausiame bokšte užsidegusį aliarminį švyturį. Kyborgai - jau pakeliui. Dabar nebegaliu gręžiotis, reikia nešti mėsas kol dar yra šansų nusigauti į „Pleištą“ - vienintelę geldą galinčią prasmukti pro užkardas. Nieko nelaukdamas atlaužiau visas rankenas iki pat galo, staigus mano veiksmas net užkertą skalės rodyklę.
      Bet štai ir vėl tas blyksnis! Ir dar vienas! Niekaip nesuprantu, kas per velnias dedasi tame lange, o dairytis nėra kada - lekiu, net sparnai riečiasi ir kaukia alyvinėje migloje. Jau matau apačioje parengtą „Pleištą“. O šalia jo dar vienas, kaip anglis juodas patrulinis kateris! Jis išspjauna aplink save ugnies liežuvius ir kyla viršun palikdamas apačioje žalsvų dulkių debesį. Beveik susilyginęs su atlekiančia skraidykle, kateris pasisuka į ją šturmo bortais ir atstatęs visas savo šaudykles, pakimba tarp rausvų debesų.
    Artėju tiesiai į tuos vamzdžius, nebeturiu ką prarasti: kišenėse vėjas, o Angerane – visai ne mano skonio kurortai.
    Bet „Šatlo“ įgula tarsi napastebi manęs. Matau, kaip kateris iš lėto nusisuka, pakeičia variklių padėtį ir išspjovęs galingą plazmos spindulį, tolydžio didindamas pagreitį, pradingsta tolumoje, kur virš horizonto, prie išdžiuvusio ežero rūksta juodų dūmų stulpas.
    Vos valdausi matydamas tolstančias Pajėgas. Stabdau savo skraidyklę taip, kad atrodo skardos tuo tuoj atsiplėš nuo metalinių jos griaučių. Visa dar negaliu patikėti, kad taip lengvai praslydau. Išsišiepęs iki ausų, kalančia krūtinėje širdimi ir drebančiomis rankomis įmušu automatinį skraidyklės valdymą ie pagaliau pasisuku į atspindį lange. Ir tuomet prisimenu: „TAU TIKRAI PASISEKS“. Ir tie paskutiniai žodžiai dabar aidi mano galvoke, kaip kūjo smūgiai į geležinį priekalą. Ir dabar jau viską matau kuo aiškiausiai, matau atspindinčiame stiklo paviršiuje, kaip mano akyse švytinčiais kriokliais užverda sėkmės sidabras.
2016-07-18 21:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-06 21:30
Strainas
Pirma pastraipa vaizdingai parašytą. Toliau neskaičiau. Bet gal reikėtų pradėt..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-19 13:08
ČakoPelėda
Nors fantastika – ne mano sfera, bet šio autoriaus kūrinius skaitau su malonumu. Visų pirma dėl sklandaus, vaizdingo ir gan intriguojančio pasakojimo bei nebanalaus siužeto.
Ir toliau taip!

Beje, paskutinė dalis patiko labiausiai, iš dalies gal todėl, kad autorius atsižvelgė į buvusią kritiką. Taip pat sužavėjo netikėta, tačiau visai logiška pabaiga.
Na, o tokios smulkmenos, kaip keletas žioplų klaidelių, skyrybos niuansai ar vienas kitas ne itin rišlus sakinys įdomaus pasakojimo nepagadino.

Gal tik šitą, mano akimis, kiek skystoką „lyriką“, stipriau pakoreguočiau: „ Džiu staiga metėsi į priekį ir apsikabino stipriai stipriai. Ir iš kur tiek jėgų? Laikas tiksėjo, bet negalėjau dabar jo atstumti. Vaikis pabuvo taip dar kelias ilgas, kaip visas gyvenimas akimirkas, tik tuomet atsitraukė ištiesdamas ranką.“

:-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-19 01:16
aomori
Yra čia kažkas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą