Nebežinau ko noriu
ir ko laukiu:
Pabodo šypsenos
gražiai dažytų kaukių
Ir plepalai
senai senai pabodo,
Ir vaisiai
skinami iš rojaus sodų,
Ir monotoniškas,
beprasmiškas slinkimas,
Ir realybės
kreivas suvokimas,
Ir televizija,
sakau rimtai, pabodo,
Ir dėmesys,
Kurį įkyriai rodo
Ir būti geručiu,
ir teikti viltį,
Ir už kelis centus
save dalinti.
Pabodo!
Reikia daug ką keisti
Net jeigu negalės
už tai atleisti...
tu gerai rašai, ritmika visada yra- ir tegul neieškai RIMŲ, kaip tai daro poetai, o vis tik rašai gerai- šitame, kaip koks Srielkūnas pavyzdžiui. (taika jam, Jonui Strielkūnui) nu nuoširdžiai rašai, ne panegiriškai, ir tai gerai,
gražiai čia prišnekėjai kas pabodo, ir nesikeikei, nevaidinai nelaimingo, kaip žinai pasakoja, kad eina, ir kraujas padus bado- ale alegorija, ar dar keikiasi riebiai grubiai ekstravagantiškai kūriniais tą visą dalyką vadina, ir menu-o juk tik raškažius šikną drasko, o dvasia visai nukvakusi, tai ir vaidina menininkus, keikiasi, rodos kad karo lauke, kulkosvaidis užrūdijo, o va priešas veržiasi, namus gimtuosius užgrobs, o tas kūtvela užrūdijo, tokie darbai, toks gyvenimas... o tu va aiškiai teisingai ir ramiai.
Ne veltui sukurta daina: ,,... būna dienų lyg tyčia..."... būna...
Po vasaros - ruduo... gyvenimas - tęsiasi...
Svarbiausia - neįsileisti liūdesio į širdį... Sėkmės kūryboje ir optimizmo gyvenime...